Sapnas

Atrodė, kad esu mūsų armijos leitenantas ir mano postas yra Naumiestyje, kitoje Kudirkos tilto per Šešupę pusėje, buvusioje vaistinėje, priešais autobusų stotį. Atmosfera įkaitusi, nes kitoje Geležinio tilto pusėje pilna rusų tankų, ir tuoj turi prasidėti karas. Mūsų priešų šalininkai mieste šurmuliuoja ir netrukus jau eina būriu per tiltą piktai staugdami ir mojuodami kumščiais, kad nušluotų mano postą. Tada aš išsitraukiu pistoletą, išeinu iš vaistinės, atsistoju priešais užkardą ir sakau:
– Atgal, nes šausiu!
Kolaborantai sustoja, dar kiek priešiškai parėkauja ir atsitraukia.
Aš grįžtu į vaistinę ir liepiu savo jau mirusiai mamai, vienintelei mano pagalbininkei, skambinti į ministeriją, kad paprašytų pagalbos.
Mama užsispiria ir sako, kad pagal instrukciją to daryti negalime, reikia skambinti kažkur kitur, į daug žemesnę vietą, nes jeigu visi iškart skambintų į ministeriją, kiltų chaosas, ir ministras negalėtų priimti teisingų sprendimų.
Tada aš ant jos užrinku, primenu, kad esu čia viršininkas, ir liepiu vis tiek skambinti. Ji atsako „Klausau!“ ir paskambina. Tada perduoda ragelį man.
– Sveikas, – sako man kažkas ir nei iš šio, nei iš to klausia: – Kaip tau patiko ta knyga, kurią andai atsiunčiau?
Iš balso pažįstu, kad tai Volfgangas, mano buvęs kursiokas, dabar gyvenantis Kylyje.
– Klausyk, – sakau, – man dabar ne tai rūpi, nes mudu su mama tuojau puls priešai ir man reikia pastiprinimo.
– Ne tuojau, o po dviejų dienų, ketvirtą ryto, – sako tas, kaip dabar suprantu, mūsų žmogus Kylyje, geriau informuotas net už patį ministrą, – kol kas jie tiktai gąsdina, nori, kad pabėgtum ir jie galėtų užimti tavo postą be šūvio.
– Aš paleisiu šūvį, – sakau, – nes esu davęs priesaiką.
– Tada judviem su mama šakės, – šaltai atšauna mano buvęs kursiokas.
– O pagalba? – šaukiu aš.
– Ji tau nenumatyta, – atsako šiaip jau malonus Volfgangas, dabar tikras kareiva.
Aš trenkiu ant stalo ragelį, išgrūdu į lauką du kampe tupinčius išsišiepusius tipus, kurie atkakliai tam priešinasi sakydami, kad yra etatiniai posto kūrikai, o iš tikrųjų, žinau, priešo šnipai, paskirti mane sekti.
Paskui imu ruoštis mudviejų žūčiai po dviejų dienų.
– Nebijok, – sako mano kartą jau mirusi mama ir ruošiasi tam mane taip gąsdinančiam įvykiui ramiai, lyg tai būtų koks skalbimas ir langų valymas.
Tiesa, mes nežūstame, nes paskui aš pabundu ir suku galvą, kodėl visi tie mirusieji, kuriuos dabar dažnai sapnuoju, būna tokie ramūs ir niekada nepasakoja, kas jiems atsitiko, nejau mano, kad tai neverta dėmesio ir visai nebaisu?