Jokio stereo.
Darbuojuos viena ausim,

nesugebu būti
tikslus

skirdamas triukšmą ir
tylą.

Ginčai pasiekia mane
iš kairės ar

žingsniuojantį
viduriu gatvės

kai nėra kito
eismo.

Dingsta fonas
ir pusbalsiai.

Dingsta krebždesiai,
šnabždėjimas, lietus,

baltasis triukšmas, duslūs
tonai,

smagios paskalos,
nebent prikiščiau ausį.

Tos istorijos būtinai suka
vakarų kryptimi

link saulėlydžio. Rytų krypties
neturiu.

Išmokau šito
kažkurią iš popiečių

tėvams besikivirčijant, naikinant
vienas kitą,

kai sau slaptavietę
prasimaniau –

stovėt
užkimštom ausim.

Bet dešinė ranka nuslydo –
į nieką.

Nieką?
Angą uždengiau,

užspaudžiau pirštais,
atitraukiau

vieną, kitą. Abi rankas.
Nė vienoje.

Nesuprantu, kodėl
nepravirkau,

nepasiskundžiau niekam
garsui dingus.

Taip netikėtai keista, girdėt ir
jau nebe –

šios paslapties
saldoką skonį

gerai slėpiau,
kol pagaliau

mėnulyje išsilaipino
Armstrongas

ir mūs šeimos pirma
spalvoto televizoriaus dėžutė

transliavo Žemę,
atsispindinčią gaubte

ant astronauto veido –
tikrų tikriausio kito

televizoriaus,
pritvirtinto prie kūno,

šauniausio tarp tėvų visų
pasaulių.

Ar žinojai,
ištariau motinai,

kad tamsioji mėnulio pusė –
begarsė.

Iš anglų kalbos vertė Sonata Paliulytė