Skiriu visiems, žmonų išsiųstiems parduotuvėn

Pėdindamas parduotuvės kryptimi, be sustojimo po nosimi murmėjau:
– Om namah shivaya, om namah shivaya, om namah...
Tai dariau ne šiaip sau, ne mados, o rimtesnės priežasties spiriamas, kurią paaiškinsiu po tuoj būsiančio dvitaškio: tiesiog kito būdo įsiminti, kad esu žmonelės išsiųstas nupirkti ne šiaip kokio ploviklio, o būtent indų, sumąstyti neįstengiau.
Kai po dviejų valandų nešinas vamzdžių plovikliu palikau parduotuvę, lauke jau buvo sutemę. Pėdinau atsargiai, kadangi šis maršrutas pasižymėjo populiarumu tarp šunų augintojų. Netrukus nusprendžiau pėdoms leisti pailsėti ir vos apšviestais Karoliniškių daugiabučių kiemais jau nebepėdinau, o kulniavau.
Į mano dvi ausis, o jų turėjau būtent tiek, iš Pasakų parko pusės vėjas atpūtė moters pagalbos šauksmą. Dar ko, pamaniau sau – tikrai nepagelbėsiu, juk egles kirsti draudžia įstatymai, o ir Kalėdos dar tik po mėnesio kito. Per anksti namo parsineštas medis iki švenčių spėtų kokius tris kartus numesti spyglius, o vėliau ir pats išvirstų iš koto.

– Eikite po velnių, arba iškviesiu policiją, – paprašiau vėjo ir šis mano žodžius nunešė gamtos negerbiančios moteriškės link.
Pradėjo dilgčioti kulnai, likusį kelią nusprendžiau eiti ant rankų. Įpusėjus kelionę, šalia manęs it iš dangaus nukrito matyta žmogysta. Nebespėjau klaustelėti, ar tikrai iš dangaus, bet krituolis spėjo sušukti kažką panašaus į „Toliau taip nebegaliu". O aš tik plačiai išsišiepiau – pagaliau įjungė šildymą. Pastarojo mudu su žmonele jau senokai laukėme, kadangi kai kurių buto langų stiklo paketuose trūko stiklo. Sakėme šeimininkams, bet šie buvo tikslūs ir aiškūs: „Nenorit – negyvenkit." Bet mes dar gyventi norėjome, buvome jauni ir manėme traukti bent iki kokių septyniasdešimt ketverių.
Mano laibos rankytės kūno, o labiausiai – sunkios, proto prikrėstos galvos toliau nešti nebeįstengė. Nedidelę atkarpą iki namų nusprendžiau verstis kūliais. Prisimindamas mokyklos laikų estafetes, prieš kiekvieną persivertimą oran išmesdavau ploviklio butelį, o grįžęs pradinėn padėtin jį sugaudavau. Smarkiai savimi didžiavausi, matytų dabar mane tėvas, pagalvojau sau, tikrai džiaugtųsi. Tatai visai kitas reikalas nei tuomet, kai šeštoje klasėje varžiausi su kitais pajūrio mokyklų drąsiais, stipriais ir vikriais. Tada, prieš trylika metų, pribėgęs čiužinį mestelėjau viršun krepšinio kamuolį, kurį po kūlversčio turėjau sugauti ir perduoti komandos draugui. Bet sumaniau prieš mergaites pavaidinti blogiuką, tad pasiėmęs kamuolį pabėgau namo. O gal todėl, jog tokio jau seniai norėjau, maniškis kamuolys buvo beįprantąs elgtis kiauliškai ir nei iš šio, nei iš to imdavo leisti orą. Porą sykių su kiemo draugais buvome net susipešę, kaltindami vieni kitus.
– Čia tu išleidai orą!
– Ne, tu. Pats sakei, kad pietums valgei kopūstienės!
– Pabezdėjo Edmundas, pats mačiau!
Tuomet visi puolėme mušti Edmundą, o kamuolys tuo tarpu tyliai juokėsi, dar tyliau išleisdamas orą. Vargšas Edmundas. Dabar, kiek teko girdėti, eina per miestą ir visus muša. Pats kaltas, nereikėjo vaikystėje prie draugų gadinti oro. Arba sugebėti įrodyti, kad tai padarė kamuolys.
Toliau varčiausi kūliais namų link, kol netikėtai, nes visai nesitikėjau, už nugaros, nes priešais nieko nebuvo, išgirdau ne patį maloniausią, nes nepatyriau estetinio malonumo, balsą. O gal ir patyriau, nelabai žinau, kas tas estetinis malonumas, gal tai susiję su kokia este, baigusia dorovės mokslo studijas, spėjau pagalvoti, bet buvau vedęs ir apie svetimas toliau mintyti nė neketinau.
– A girdi, pyp?
– Labas vakaras. Taip, girdžiu, – atsakiau, o netrukus susigėdęs ėmiau taisytis, – girdžiu, joo.
– A, pyp, turi? Ką?
– Turiu, – atsakiau, nes ko paklausti – nežinojau, ir pamačiau nepažįstamą jaunuolį.
– A kur yra, pyp?
– Einava, – parodžiau ranka kryptį.
Kadangi tiek pėdos, tiek ir kulnai buvo pailsėję, likusį kelią nusprendžiau viena koja pėdinti, o kita kulniuoti. Šitai darydamas didžiavausi savo kalba, suteikiančia įvairių judėjimo galimybių.
Naujasis nepažįstamas slinko šalia ir aš ūmai prisiminiau savo kiemo draugą Tadą, šis gyvendavo pakeliui į parduotuvę. Močiutės pasiųstas ko nors nupirkti, visada užeidavau pas jį ir pasiūlydavau keliauti drauge.
– Gerai, – atsakydavo Tadas ir pradėdavome kelionę.
Palanga rudens ar žiemos vakarais priklausydavo vietos gyventojams, tad ir mes su Tadu eidami jausdavomės gerai. Kartą jo net paklausiau:
– Ar tu jautiesi gerai?
– Gerai, – atsakydavo.
Kai krepšelin suguldavo visi produktai iš močiutės sąrašo, Tadas užsimerkdavo ir vieną jų ištraukdavo. Tokį padėdavome atgal į lentyną, grįžęs močiutei pasakydavau pamiršęs, o už likusius pinigus nusipirkdavome kokį skanėstą ir limonado. Jį išgerdavome eidami namo, tarpus tarp gurkšnių užpildydami pusiau perlaužtos „Manijos" kąsniais, o tarpus tarp kąsnių užpildydavo pamintijimai apie rytojaus pamokas.
– Kaip sekėsi lietuvių namų darbai?
– Gerai, – atsakydavo Tadas.
Visa tai prisimindamas, rankoje varčiau valiklio butelį ir savo naujam nepažįstamajam pasiūliau:
– Nori?
– Gerai.
Jis gurkštelėjo, o aš apsidžiaugiau nors trumpam sugrįžęs vaikystėn.
Nusivedžiau pakeleivį į savo devynaukščio kiemą, čia laikiau automobilį. Nepažįstamasis labai apsidžiaugė, kai iš mano lūpų išgirdo pasiūlymą atsisėsti vairuotojo vieton, o ne ant stogo. Nieko nelaukęs jis ėmė spaudinėti garso sig­nalą, aš tuo tarpu sėdėjau keleivio vietoje ir ėmiau žaisti „Gyvatėlę" su daiktadėžėje rasta angimi.
Kai išgirdau kažką nukritus ant mašinos stogo, instinktyviai pažvelgiau į savo laikrodį, kuris jau buvo atsidūręs nepažįstamojo kišenėje, ir supratau – jau gerokai po vidurnakčio. Ant stogo radau porą akmenų, pakėlęs galvą pamačiau ir kaimyną, pro devinto aukšto langą mojuojantį kumščiu. Tą pačią sekundę per kūną perbėgo malonūs šiurpuliukai: juk mano kaimynas neveikiant liftui nepatingėjo nusileisti apačion, prisirinkti akmenų ir vėl savomis kojomis pasiekti devintą aukštą; ir viską darė tik dėl manęs! Tokio atsidavusio kaimyno norėtų bene kiekvienas idiotas.
Netrukus vietoje akmenų iš ten pat atskrido pora bulvių.
– Argi jis ne rūpestingas? – paklausiau nepažįstamojo.
– Jo, – atsakė šis, ir abu pasigardžiuodami sukirtome po bulvę.
Pradėjo skambėti mano mobilusis. Nepažįstamasis ištraukė jį iš savo treninginių kelnių kišenės ir padavė man. Tai buvo žmona.
– Ar greit parneši langų ploviklį?
– Buvo didelė eilė, jau pareinu, –­ bandžiau teisintis, bet žmonelės mano būta ne kvailos.
– O kas ten mūsų mašinoje sėdi, ar tik ne tu?
– Aš? – sekundei kitai sutrikau, bet po pusvalandžio atsakymą jau turėjau. – Žinoma, kad ne. Gal kas įsilaužė ir dabar bando iškrapštyti garso aparatūrą.
– Visai nepagalvojau... Greičiau pareik, laukiu.
Vos baigiau pokalbį, o pro automobilio langą ėmė spiginti prožektoriai – kažkas iškvietė policiją. Už suvalgytas bulves, matyt. Pareigūnams paprašius, išlipome iš automobilio. Jie esą gavo pranešimą apie kažkokius puspročius, signalizuojančius vidurnaktį prie devynaukščio.
– Mes laukiame draugo, – bandžiau teisintis.
– Tikrai? Ir kokio gi? – draugų susirasti svajojo ir pareigūnas.
– Šito, va, – įsiterpė nepažįstamasis ir ėmė šaukti pro šalį svirduliavusiam tipeliui, – Miša, davai čia!
Policija nuvažiavo, Miša atsisėdo ant galinės manojo automobilio sėdynės. Netrukus supratau, jog jis esti senas nepažįstamojo draugas. Miša ėmė dalytis įspūdžiais apie savo sūnų –­ šis jau kuris laikas moka pasakyti „Jau padariau į puoduką". Apie saviškį, man dažnai sušunkantį „Tete, padariau prie puoduko", nusprendžiau neužsiminti.
Du draugai dalijosi įspūdžiais apie kažkokį praėjusios savaitės nuotykį, o aš ėmiau jaustis nejaukiai it koks šuo savo močiutei, kuri auginti keturkojo man taip niekada ir neleido.
– Smirda, – sakydavo močiutė.
– Laikyčiau jį balkone, – mėgindavau pasiekti savo, bet balkone atsidurdavau pats.
Nusprendžiau visą mėnesį nesiprausti, nesikeisti kojinių ir kitų drabužių. Maniau pakeisiąs močiutės nuomonę dėl šuns pats baisiai dvokdamas, o per mano kvapą šuns smarvės nė nesijaus. Šitoks planas išdegė tik iš vienos pusės – šuns močiutė neužuodė, tačiau mane apgyvendino balkone. Žiemop teko nusiprausti, o toliau šuns kvapo dangstyti nebegalėjau. Todėl balkone apsigyventi teko močiutei.
Kol duetas automobilyje ratu leido valiklio butelaitį, nusprendžiau spustelėti radijo įjungimo mygtuką. Kaip tik pataikiau į mėgstamos laidos pradžią.
– Al-to-rių še-šė-ly-jeeeeeee, – pasigirdo laidos pradžios užsklanda.
Vedėjo balsas skrebinamų plunksnų fone pradėjo pasakoti apie kažkokį Joną Mačiulį iš Kauno, bet vos prasidėjusį pasakojimą nutraukė Miša.
– Paša, tai ką darom?
Paša? Negalėjau patikėti savo ausimis, tiksliau, Mišos kreipiniu. Juk Paša buvo aukštas it Ilgauskas Osmanų imperijos garbės titulas, prilygstantis anglų lordui! Tą pat akimirką išsitiesiau, mestelėjau angį atgal daiktadėžėn ir nebežinojau kur dėtis. O atrodo toks paprastas žmogelis sportiniais treningais. Viskas aišku – šitas Paša yra šių dienų Buda, metęs savo turtus ir iškeliavęs bastytis po pasaulį. Ir štai, jis užklydo į Karoliniškes! Jei būčiau žinojęs tatai anksčiau, tikrai Pašai būčiau atidavęs ir savąją bulvę.
Ištempęs ausis klausiausi, ką Paša mintija Mišai. Norėjau ir užsirašyti, tačiau abi rankos buvo užimtos ausų tempimu. O kalbėjo Paša apie daug ką, įsidėmėjau tokias frazes, kaip „į zoną negrįšiu, vien tik babkės" (zona su babkėmis, matyt, buvo ankstesnysis Pašos gyvenimas tarp materialistų), „nieko blogo duot kitam į galvą" (išminties –­ pamiršo pridurti Paša, ir aš jam pritariau), „aš tik peilį į nugarą" (žinoma, juk nugarinės šaukštu nesupjaustysi –­ štai kur didis protas).
Dar ilgai Paša skelbė Mišai savąją išmintį, tačiau pradėjus švisti nieko nesakęs išlipo ir nuėjo. Išlipo ir Miša, pasuko savo reikalais į dešinę.
Aš sėdėjau keleivio pusėje vis dar netekęs žado ir planavau niekam neleisti užimti vietos, kurią lietė paties Pašos sėdimoji, atsisakiusi auksu dengto klozeto kraštų ir pasirinkusi paprasčiausius krūmus, kaip spėjau pastebėti pažvelgęs kairėn. Laikas ir man pagaliau atsibusti, pagalvojau ir tuoj pat nušvitau.
Žmona atidarė duris tik po šešto skambučio spustelėjimo, ji buvo apsimiegojusi.
– Pagaliau parsiradai! Kur šlaisteisi, po galais? – paklausė manęs, nes tuo metu priešais ją daugiau niekas nestovėjo.
– Aš į zoną negrįšiu, vien tik babkės, – atsakiau ramiu balsu.
– Ką? Gyvenimas su manimi tau kalėjimas? – žmona pasiuto it moteris, įžeista vyro.
– Nieko blogo duot kitam į galvą, – pridūriau džinsus besikeisdamas į treningines kelnes.
– Eik išsimiegot, girtuokli! – pamatė nugertą ploviklio butelį žmonelė.
– Aš tik peilį į nugarą, – ištariau paskutiniąją Pašos tiesą, užsiveržiau sportinių batelių raištelius ir išėjau pro duris, lydimas išbalusio žmonos veido.