Tomas Tranströmer

Tomas Tranströmeris (1931 04 15–2015 03 26) – Nobelio ir daugelio kitų literatūrinių premijų laureatas, vienas žymiausių šiandieninių Švedijos poetų, vadinamas metaforos meistru. Išleido per dešimtį eilėraščių rinkinių, jo poezija išversta į daugelį pasaulio kalbų. Poe­zijoje juntamas būties mistiškumas, poetas tarsi atveria kitą būties erdvę, kurią švedų kritikai linkę vadinti religine didybe. Gilus, beveik mistinis gamtos pajautimas jam padėjo įprasminti egzistencinius dalykus.

Tokios garsenybės kaip Derekas Walcottas, Josifas Brodskis ir Seamus Heaney sakosi įkvėpimo sėmęsi iš T. Tranströmerio kūrybos.

1990 m. rudenį poetą ištiko insultas, atėmęs gebėjimą kalbėti, bet ne pačią kalbą. Iš dalies įveikęs ligą sukūrė dar du poezijos rinkinius: „Gedulo gondola" ir „Didžioji paslaptis". 2011 m. poe­to aštuoniasdešimtmečiui išleista jo kūrybos rinktinė „Eilėraščiai ir proza 1954–2004", tais pat metais Švedų akademija paskyrė jam Nobelio premiją, taip motyvuodami: „Jis glaustais, perregimais vaizdais leidžia mums naujai priartėti prie tikrovės."

Poetas viešėjo Lietuvoje 1997 m. kaip „Poezijos pavasario" svečias, tuo metu pasirodė ir jo eilėraščių knyga „Prisiminimai regi mane", kurią išvertėme sykiu su poetu M. Martinaičiu.

„Netekom mylimo poeto, daugeliui jis buvo ir tebėra gyvas. T. Tranströmerio kūryba gyvuos tol, kol mes čia kalbėsime švediškai." (Niklas Schiöler, rašytojas)

Vertėja

Nuotrauka iš LM archyvo

 

Schubertiana

I

Vakaro tamsoj už Niujorko – apžvalgos aikštelė, iš čia gali
žvilgsniu aprėpti aštuonių milijonų gyventojų būstus.
Milžiniškas miestas tolumoj – ilgas žiburiuojantis sniegynas,
iš šalies matoma spiralinė galaktika.
Jos viduje kažkur prie baro stumdomi kavos puodukai,
vitrinos kaulija iš praeivių išmaldos, batų spūstis, nepaliekanti
pėdsako.
Gaisrinės kopėčios lipa aukštyn, liftai, sklandžiai užsiveriantys,
už seifinių durų nenutylantis balsų gaudesys.
Sudribę snaudžiantys kūnai požeminių traukinių vagonuose,
tai lekiančios katakombos.
Aš žinau – ir be jokios statistikos – viename iš tų kambarių
tolumoj
kažkas skambina Šubertą, ir tie garsai kam nors svarbesni
už visa kita.

II

Žmogaus smegenų begalinės platybės, sugniaužtos
į kumštį.
Balandy grįžta kregždės į savo pernykštį lizdą, pastogėj
ties lietvamzdžiu, į tą pačią daržinę, į tą pačią apskritį.
Jos atskrenda iš Transvalio, perkerta pusiaują, skrenda
per du žemynus šešias savaites, lekia į tą mažytį žemės
taškelį.
O jis pagauna visus gyvenimo garsus keliais paprastais
penkių styginių instrumentų akordais,
jis net upę privers tekėti per adatos ausį,
tai dar jaunas apkūnus ponas iš Vienos, savo draugų
pravardžiuojamas Kempine, jis net miegodavo
su akiniais,
bet kas rytą laiku stovėdavo prie savo piupitro.
Ir įstabūs natų šimtakojai imdavo judėti.

III

Groja penki styginiai instrumentai. Grįžtu namo per įšilusį
mišką, žemė spyruokliuoja po kojom,
susiriečiu kaip gemalas ir užmingu, besvoris nusiritu į ateitį,
staiga jaučiu – ir augalai gali mąstyti.

IV

Daug kuo teks pasitikėti, kad išgyventume kiekvieną savo dieną
ir neprasmegtume skradžiai žemę!
Pasitikėti sniegynu, kuris tvirtai prikibęs prie kalno šlaito
virš kaimo.
Tikėti tylėjimo pažadu ir pritariančiu šypsniu, tikėti,
kad nelaimių
telegramos mus aplenks ir nepatirsime kirčio kirviu iš vidaus.
Pasitikėti ratų ašimis, kurios neša mus tramdydamos variklio
plieną, tris šimtus kartų galingesnį už bičių spiečių.
Bet visa tai iš tiesų nėra verta mūsų pasitikėjimo.
Penki styginiai instrumentai sako, kad mums reiktų pasitikėti
kažkuo kitu.
Kuo? Kažkuo kitu, tie garsai mus palydi ten.
Tarsi šviesai užgesus laiptinėj, kai ranka pasikliauja turėklu,
kuris veda per tamsą.

V

Susėdom šalia vienas kito ir grojam keturiom rankom
f-mol, kaip du vežėjai ant vienos pasostės, net šiek tiek
juokinga.
Rankos, regis, stumdo skambančius svarsčius, tarsi mėgintų
pakeisti lemtingą sunkių svarstyklių pusiausvyrą:
džiaugsmas ir kančia dabar sveria po lygiai.
Ana pasakė: „Ši muzika herojiška", ir tai tiesa.
Kas pavydžiai šnairuoja į veiksmo žmones ir širdyje
niekina save, kad nieko nenužudė,
tas čia savęs neatpažins.
Kas perka ir parduoda žmones ir mano, kad visus galima
nupirkti, čia savęs neatpažins.
Tai ne jų muzika. Melodija ilga, visos variacijos tikros,
kai kur žvilgančios ir švelnios, kitur šiurkščios ir tvirtos,
kaip sraigės pėdsakas ir plieno lynas.
Kaip netylantis niūniavimas, kuris lydi mus
aukštyn
iš gelmės.

 

Viduržiemis

Mėlyna šviesa
sklinda nuo mano drabužių.
Viduržiemis.
Žvanga ledo tamburinai.
Užsimerkęs regiu
begarsį pasaulį,
ten yra spraga,
kur mirusieji
slapta pereina sieną.

 

Iš švedų kalbos vertė Zita Mažeikaitė

Tomas Tranströmer. „Dikter och prosa 1954–2004". Stockholm: Albert Bonniers Förlag, 2011.

Vaiva Kovieraitė. „Be pavadinimo“, 2015. Arūno Uoginto nuotrauka