Ulrich Grasnick. Daliai Grinkevičiūtei atminti

Ulrichas Grasnickas (g. 1938), vokiečių poetas, baigė muzikos akademiją Drezdene, gyvena ir dirba Berlyne. Vokietijos rašytojų sąjungos narys. 2015 m. perskaitė į vokiečių kalbą išverstus Dalios Grinkevičiūtės prisiminimus apie tremtį ir paveiktas jos teksto parašė šį eilėraščių ciklą. Kovo 8 d. Atminties bibliotekoje Berlyne vyko Dalios Grinkevičiūtės skaitymai, kuriuose dalyvavo ir pats U. Grasnickas.

Steno Britto nuotrauka

 

Daliai Grinkevičiūtei atminti

 

I

Baltas tavo vaikystės sniegas

Išeik, basa,
patirk žiemą
be grėsmės,
pajusk šilumą
pėdose.

Rytas šis
sniego išpraustas.
Snaigės
tavo veide,
greičiau nuojauta
nei lietimas
odos.

Snaigės,
nesuskaičiuojami
akių mirksniai.
Sniegas, minkštas
pasiduodantis,
balta
lengva muzika
tavo sielos.

Sniegas nekuria
sienų,
jis apjungia laukus
į vientisą
nepertraukiamybę.

 

II

Blaškomai tremties

Priešais begalinį
šalčio horizontą
be atsako
dangus.

Vien sniegas,
gailestinga ranka,
užmerkia
šąlančiųjų akis,
dovanoja jiems
baltą užmarštį.

Saulė neranda,
kur jai pasidėt
dienoje be išeities.
Viltis,
džiovinta žuvis,
ant jos kybo
gyvenimas tavo.

Niekieno žemė,
be sapnų,
be šilto
vilko kailio.

Čionais nepriklysta jis,
staugimas jo
išnyksta
tuštumoj.

 

Vytenio Tolučio darbai

 

III

Naktis Arktyje

Šioj žemėj
niekad nedegė
deglas rudens.
Vėjas pažįsta tik
šaltas šiaurės
pašvaistės spalvas.

Šypsena
padėtų
rūpesčio kietumą
prie burnos
paslėpt.

Lieka tik svajonė,
kad saulė rytoj
kamuoliu bus,
kurį Dievas
mes tau.

 

IV

Tylos pėdsakai

Niekur šalna
šalčiau į tave
nepažvelgs
nei čia, prie Sibiro upės.

Slenksčio nėra,
už jo ne mirtis
tyko.

Jei pasiseks,
nugrimsi į miegą
tarp šiltų,
nesustingusių kūnų.

Čia randame mes
nerašytas
gyvenimo eilutes
tuščius puslapius – iš sniego.

Ne pėdsakai,
o įstrigę batai
kalba
apie žlugusį pabėgimą.

Tolis,
apleista gyvenimo
būtis
įsminga
širdin,
tremties paliestosios.

 

V

Palikimas

Atolydis
po šaknimis
bijūno
išlaisvina prisiminimus.

Tavo užkastas balsas,
šulinys
su rinkliava daugelio metų,
neįdirbta žemė
kaip tremties apgauta
tavo širdis.

Jo veidrodis traukės
metai iš metų,
veido tavo
išvyst nesitikėdamas.

 

Iš vokiečių kalbos vertė Vytenė Saunoriūtė-Muschick