Valdas Papievis. Brydės

Minint Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago 60-ąsias žūties metines (sušaudytas 1957 m. lapkričio 29 d.) – Valdo Papievio romano ištrauka.

„Tai ištrauka iš maždaug nepriklausomybės atgavimo laikais rašyto teksto. Išvažiuodamas į Paryžių jį palikau draugams, o šie savo stalčiuose atrado ir padrąsino skelbti. Romaną ketina išleisti leidykla „Odilė“.“ (Valdas Papievis)

„Valdo Papievio romanas, dabar pavadintas „Brydės“ vardu, rašytas apie 1990 metus. Išvykdamas gyventi į Paryžių autorius jo rankraštį paliko Lietuvoje. Tekste bandoma atskleisti tiek sudėtingą pokario partizaninio karo laikotarpį, tiek mažai mūsų prozoje aprašytus Sąjūdžio kilimo metus. Remdamasis autentiškais pasakojimais ir asmenine patirtimi V. Papievis jautriai, subtiliai atskleidžia individualias dvasines kolizijas, sudėtingus veikėjų pasirinkimus, jų tragiškus likimus. Romane įtaigiai parodoma, kaip paprasti žmonės tampa nepaprasti. Rašytojo vaizduotė juos pakylėja beveik iki mitinio lygmens. Kūrinyje brėžiama įtikinama jungtis tarp pokario ir Sąjūdžio žmogiškų patirčių. V. Papievio knyga sulieja svarbius XX a. Lietuvos laikotarpius į vieną gyvą, psichologiškai niuansuotą audinį. Šiuolaikinėje lietuvių literatūroje – tai dar vienas žodis apie Lietuvą ištikusius esminius lūžius.“ (Violeta Kelertienė)

 

Romano ištrauka

 

Brydė per sniegą – tarsi bežodė litanija, kuriai nėra pabaigos: kad visa tai būtų. Kad ir toliau būtų šie laukai, užsiklostę sniegynais ir sykiu apsinuoginę, atsilapoję, kaip atsilapoti gãli tik žiemą, speigų išgrynintam orui tiek išretėjus, kad žvilgsnis lekia varstų varstus; kad ir toliau būtų šie medžiai, taip giliai suleidę šaknis, taip tvirtai jomis įsikibę ir tiek jėgų prisisėmę iš požeminių versmių, kad jų nei vėtroms išrauti, nei gruodui pakąsti; kad ir toliau būtų anas vieškelis, kitados taip tvirtai ir patikimai jungęs jūsų kaimą su kitais kaimais, o visus šių apylinkių kaimus –­ su miesteliu, iš kurio jau kiti keliai, nebe vieškeliai, o plentai vedė į dar platesnį pasaulį, jau nepasiekiamą... Kad ir toliau būtų... Visados būtų... Ir kad tu būtum su visu tuo, o su tavimi būtų tėvas, motina, dar – sesė ir broliai... Jie ir daugybė kitų... Kad nė su vienu žmogumi neatsitiktų tai, kas atsitiko su Magde... Kad tęstųsi ši litanija, kad ji niekada nesibaigtų...

Tik dėl to jis dabar ėjo į mišką.

Kad visa tai būtų.

Kad ir toliau būtų...

Tik tiek? Bet juk tai – viskas.

Ir tas jokiu žodžiu neįvardijamas viskas, veikiau – jo mažėjimas ir nykimas, pojūtis, kad kažkas, ko lyg ir nėra, bet kas iš vidaus čia visa palaiko, tirpsta it vaškas arba smilksta it popieriaus lapas, Algirdą gildė taip stipriai, kaip stipriai galėtų gildyti nebent tavo paties esybės smilkimas, jos trupėjimas, skaidymasis, mažėjimas ir nykimas.

Kad visa tai būtų, kad ir toliau būtų.

Bet vėjas į veidą stiprėja, jo nešami daiktai, žmonės sklendžia prošal, apsidairius – visa taip pat kaip anksčiau, bet nuojauta, kad kažkas virsta į nieką, kad net tavęs vis mažiau lieka...

Ir vis tiek privalai išsaugot ramybę. Pasiduosi įniršio karštligei, dar sparčiau ims tirpti vaškas, dar greičiau ims ang­lėti popieriaus lapas.

Dabar Algirdas jau žinojo. Bet ši tiesa buvo tokia paprasta, tokia akivaizdi, kad mąstyti apie ją būtų tas pats, kas mąstyti apie orą, kuriuo kvėpuoji, arba kelią, kuriuo kasdien vaikštai. Kraujas atslūgo, o jam atslūgus, nuskaidrėjo ir visa, ką buvo sudrumstusios sumaištingos potvynio bangos; žiūrėdamas, kaip ryškėja daiktai ir veidai, staiga supranti: iš taikos su savimi skleidžiasi taika su tuo, kas aplink. Pataikavimas įsiutintai prigimčiai – tai jokia taika; pataikavimas įsiutintai prigimčiai, atsidavimas jos gaivalams – tai susitaikymas su tuo, kaip yra, nebetikėjimas gėriu, jo išdavystė.

Užkeikimas: kad visa tai būtų, kad ir toliau būtų...

Ir kaip guodžiamai tyliai tiesiasi brydė per sniegą – tarsi baugintųsi likti viena vakaro prieblandos skliaudžiamuose laukuose, skubanti jums visiems įkandin, kai jūs, nė žodžio nepratardami, einate tolyn nuo namų. Gal iš tiesų jūsų pėdos – ne pėdos, o žodžiai – bežodės litanijos, regis, niekados nesibaigsiančios – kaip niekados nesibaigs, amžinai tęsis ir ši jūsų kelionė link miško, artėjančio, bet neprieinamo: kad visa tai būtų, kad ir toliau būtų...

Kad visa tai būtų, kad ir toliau bū­tų... – Juzei pasirodo, kad ne pati mintyse šnabžda, bet išgirsta atskambant iš tolumos. Galbūt iš Algirdo nuojautų ir nuovokų tolumos? Galbūt... Juzei atrodo, kad šis troškimas smelkte smelkia visą jos brolio esybę, bet tuo pat metu ji tikra, kad niekada Algirdas to nepasakys, pasakyti nė nemokėtų. Veikiau Napalys kada nors šiais žodžiais galėtų prabilti.

Tačiau Juzė neatsigręžia į Napalį. Ir jis, akimirką nusmelktas nuojautos, kad sesuo štai atsisuks, bet neatsisuka, vėl nudelbia galvą.

Prieš Juzę – Algirdas, Juzei iš paskos – jis, ir lyg to pakaktų, lyg pats jų, dviejų brolių, buvimas užtikrintų sesers saugumą, o jai esant saugiai, savaime niekas nebegrėstų ir jiems visiems trims, Napalys junta keistą lengvumą, kurį įvertinti tegali žmogus, išvargintas įtampos ir netikrumo. O ta įtampa ir netikrumas – ne tiek iš kasdienių pavojų, kiek iš nuojautos, kad jie patys kažką daro ne taip – per daug pykčio jų žodžiuos, per daug stipriai įsiręžia gyslos jų smilkiniuos, kai visi jie, pašokę iš užstalės, prisiekinėja ištikimybę Tėvynei...

Bet dabar, Algirdui grįžus, visa tai lyg savaime atslūgo, sutirpo taip tyliai, kaip be garso tirpsta daiktai, juos gaubiant minkštoms pavakarės ūkanoms. Viskas buvo taip pat: miškas, paliekamų namų ilgesys, šautuvas ant peties, –­ ir sykiu viskas buvo kitaip. Ir miškas jam nebeatrodė toks begal svetimas, ir ilgesys taip nebegniaužė širdies, ir šautuvo dunksėjimas į nugarą nebeaidėjo bauginamai dilgsinčia mintimi, kokia apgaulinga šovininėj glūdinčių kulkų tyla. Napalys nuvokė, jog ši permaina susijus su Algirdu; tarytum būtų grįžęs ne po kelių dienų, o po keliolikos metų, brolis buvo ne tik iš veido sulysęs, ne tik labiau kumptelėjęs, bet ir iš vidaus pasikeitęs. Tiek pasikeitęs, kad jau apie viską jam pasakokis, nebesibaugindamas būti pašieptas. Ir apie Magdę, ir apie šermukšnį, ir apie kryžių prie jo, net apie nerimą dėl savęs ir dėl jų, dėl to, ką ir kaip darot... Jeigu tik jis nebūtų taip išsekęs, pavargęs.

Ir tarsi karštinė, iš vidaus krėtusi brolį, būtų ir aplinkinius tvieskusi, prieš jų pačių valią vertusi lėkti, skubėti, nelabai žinant, ko nori, puldinėti pirmyn ir atgal, dabar, jam pagaliau atsipeikėjus, užgeso ir jo bendrų širdyse: nuslūgo įtampa, daiktai, pamėkliškai šokčioję prieš akis, atgavo tvarumą, įspūdis, kad pasaulis slysta nuožulnia plokštuma ir tuoj nugarmės į bedugnę, išskydo, kaip išskysta baimės ir bauguliai, prabudus iš košmariško sapno. Tyli ramybė, dabar jau į saldų sapną gramzdinanti...

Bet ne.

Ta ramybė, iš pačių esaties gelmių sklindanti, buvo santarvės su tuo, kas aplink, liudijimas ir sutvirtinimas. Ji ragino veikti su teisiojo orumu ir savigarba.

Išsigandę, kad tuoj sudils į savo pačių virpinamą orą, karštinės drugio sparnai paskutinįsyk sklestelėjo ir nusviro, atsargiai prigludo prie liemenėlio – liovusis mirguliuoti akinamai ryškiems to drugio sparnams, visi jie ūmai atitoko, stabtelėjo, suprato, ką ir anksčiau galbūt nuvokė, bet ko pripažint nenorėjo.

Atsitiesė, pakėlė akis, dangaus skliautą išvydo.

Ir tą baugios nuostabos mirksnį...

Ne, nesugniužo, stovėjo, apimti lakaus džiugesio.

Niekai, visa tai niekai – ko jie bijo, kas juos šiurpina, gąsdina.

Daug baisiau būtų, jeigu jie pasirodytų neverti to, ką norėtų apginti.

Ištylėti...

Ištylėti šį laiką, ištylėti savąjį skausmą, ištylėti potvynio bangomis iš paširdžių plūstantį siaubą, ištylėti ir meilę, – nepratrūkti, nepaversti meilės riksmu, nes riksmas – jau nebe meilė, riksmas – iš siaubo ir siaubas, visas užtvankas griaunantis. Ištylėti tau skirtąją dalią, net jeigu tokia dalia – veikiau nedalia, nežinia, kieno, už kokias nuodėmes tau užkrauta. Ištverti, jokiu būdu nepalūžti. Net ties riba, už kurios nebe tau medžių ošimas, nebe tau upės srovenimas, nebe tau paukštis aukštai danguje, nebe tau nė to paukščio šešėlis, slystantis pažemiui per ražienas...

Kad liktų. Kad visa tai liktų, kai nebeliks čia manęs, kai galbūt nebeliks nė vieno iš mūsų... Kad netgi tada, jeigu čia visiškai nieko neliktų, liktų tai, ką mes ištylėjome... ką užgniaužėme, ką paslėpėme giliai širdyse ir išsaugojome, kai mus norėjo pažeminti, ką paslėpėme, ką išsaugojome, ko nenužeminome, ką pakylėjome...

...Kad netgi tada, jei čia išvis nieko neliktų, liktų bent tai, ką mes ištylėjome.

...Kad netgi tada, jei čia išvis nieko, nė akmens ant akmens nebeliktų, liktų tai, ką savo tyla bylotų mūsų gimtinės žemė, mūsų gimtinės dangus.

Tada tai, ką mes ištylėjome, atsismelktų nuo žemės ir nuo dangaus, ir ši tyla skambėtų garsiau ir aidžiau už visų kitados ant šios žemės stovėjusių ir savo kryžiais mūsų dangų šlovinusių bažnyčių varpus. Tada mūsų ištylėtąjį skausmą, mūsų ištylėtąjį siaubą, mūsų ištylėtąją meilę – mūsų ištylėtąją dalią ar nedalią – savąja tyla imtų byloti ši žemė, visados mūsų, ir šis dangus, taip pat visados mūsų, ir ši tyla tęstųs be galo, tai būtų amžinoji mūsų gimtinės tyla.

Ir niekas neįstengtų užgniaužt šio bylojimo.

Kaip niekas neįstengtų nuslopint ar sutrikdyt šios tylos.

Kiekvieną čia ištartą žodį ji iš karto apnuogintų ir išduotų kaip netiesos žodį.

Po kiekvienais pamatais, čia paklotais, ji praraja atsivertų.

Kiekvieną, kuris atklystų čia įsikurti, ji apkurtintų ir persmelktų priekaištu, iš visų pusių smingančiu.

Net labiausiai pasitikintį savimi ji sugniuždytų.

Dvasia juk net iš juodžiausios nevilties įsčių atgimsta, kad vėl įsikūnytų daiktais – gyvais ir negyvais.

Bet prieš tai reikia ištvert, ko ištvert neįmanoma.

Ištylėti.

...Napalys kišenėje užčiuopė popierių ritinėlį.

Nejaugi pirštai gali kaip širdis džiaugtis?

Palaimingas... Ir koksai palaimingas šis džiugesys.

Kai net išeiti darosi nebebaisu.

Kai kelias, kuriuo galbūt ir visiems laikams išeini, kai netgi šis kelias – išėjimo kelias – staiga suspindi prieš tavo akis, nes jį prasmės šviesa tvieskia.

...Džiugesys – ir kūno, ir sielos.

Prieblanda pilkina sniegą, tačiau sniegas vis tiek švyti – savaime ir iš savęs.

...ateik į neramias, išvargintas mūsų širdis, pripildyk jas savo rimtimi, išsklaidyk abejones, netikrumą, pašalink baimę. Dieve, Pašventintojau, pašvęsk mūsų darbą ir nemigo naktis, mūsų kančias ir sielvartus, mūsų viltis ir ilgesius.

Dieve, Didžioji šviesa, nuskaidrink mūsų jausmus ir mintis, apvalyk mus nuo pikto.

...glausk mus vienus su kitais didžiuoju meilės ryšiu...

Ir jie ėjo link miško, brido vienas įkandin kito per sniegą, minkštą, gilų ir purų, iš tolo žiūrint – tokie vieniši bekraščiuose žiemos tyruose, tokie niekam, nė patys sau nebereikalingi. Pirmasis kiūtino Algirdas; į jo pramintas pėdas taikė Juzė; Napalys – jiems iš pas­kos. Visu ryškumu drykstelėjo, paskui pradėjo blukti šešėliai, dangus, plykstelėjęs vakarinio speigo žara, ėmė niukti, suniuko, dar visai neseniai skyrium stirksoję medžiai, baugesio nuverti, jau buvo susiglaudę į guotus, o jie vis ėjo ir ėjo. Pažiūrėti –­ ne toks ilgas tas kelias, kurį jiems reikėjo nueiti, bet ar visada keliai matuojami žingsniais: kitąkart varstas išsitiesia į mylią, būna, kad mylia susigaubia į varstą.

Kristau, mūsų Broli...

Išlydėk mane... Išlydėk mane, Viešpatie, iš mūsų nūdienių namų, paženk­link ta tikrąja šviesa, kuri padaro mus Dievo vaikais.

Baltoji sniego šviesa – iš kur ji? Akinamai įkaitusio žaizdro liepsna, ūmai – ramybė, jau nebežemiška.

Kelias – nei ilgas, nei trumpas, nei lengvas, nei nepakeliamai sunkus.

Jų kelias.

Tuose žiemos tyruose – be galo, be krašto.

Po žiemos dangumi – nuaidėjusiu ligi tokio šalto kurtumo, kad nė šiurpas nebekrečia.

Tačiau...

Tačiau tik toks įspūdis. Kad vieniši. Kad niekam, nė patys sau nebereikalingi.

Būtų tuose beribiuose laukuose atsiradęs nors vienas žmogus juos, pamažu einančius, pastebėjęs ir į juos pavymui žvelgęs, jį tikriausiai būtų persmelkusi visai kita nuojauta – kad jie, nors rodosi esą išvaryti, atskirti ir vienas nuo kito, ir nuo viso pasaulio, iš tiesų – kaip niekada artimi. Ko gero, jis ir pats būtų pasijutęs vienu iš jų, turbūt jų tylus džiugesys, skaudus, bet sykiu palaimingas, jį irgi būtų apskliautęs...

Tikriausiai.

Tą atsitiktinį keleivį.

Liudininką, sau netikėtai liudininku tapusį.

Ne tikriausiai – tikrai.

Kitaip kodėl gi jis nebūtų galėjęs nuo jų akių atitraukti, kitaip kodėl gi jis nebūtų įstengęs nė krustelėti, jų siluetams sublukus, kitaip kodėl gi jo širdžiai būtų staiga tapę šitaip ilgu, o sykiu apmaudu – tarsi jis būtų kažkur pavėlavęs...

Ne tikriausiai – tikrai.

...Nes net jeigu mes, tik įsivaizduodami juos, jaučiame tai, ką jie tada jautė.