Vasilas Conevas gimė Sofijoje 1925 m. Architektas. Dirbo statybose, vėliau „Širšės“, „Tėvynės fronto“ redakcijose. Jo kūrybinis palikimas –­ apie 3000 apsakymų bei feljetonų, animacinių filmų, kino scenarijų, radijo pjesių, kūrinių vaikams. Šmaikščia ironija smerkdamas negatyviąsias gyvenimo puses, teigė tikėjimą grožiu, humanistiniais idealais.

Paskambinau Marijai, ir ši iškart sukudakavo:
– Tuoj pat ateinu.
Nespėjau atsigrožėti aplinkui ošiančių medžių viršūnėmis, kai išgirdau jos balsą:
– Ku-kū! Aš čia.
Apsidairiau. Aplink nieko nebuvo.
– Alio!
Vėl Marijos balsas.
Pajutau, kaip kūnas pagaugais nuėjo. Šalia nieko nebuvo. Tik prie mano kojų tupėjo višta ir linksmai į mane žiūrėjo.
– Labas, – tarė višta Marijos balsu. –­ Tu pritrenktas, taip?
Pabandyk nebūti pritrenktas.
– Kai kurie mano, – tęsė višta, – kad tik papūgos gali mėgdžioti žmogaus balsą. O mums gero žodžio gaili. Aš esu Marijos višta. Viską žinau apie jūsų santykius ir seniai norėjau išeiti su tavimi pasivaikščioti.
Man pasirodė, kad ji nusijuokė ir net truputį išraudo.
– Gal iš pirmo žvilgsnio atrodo šiek tiek keista, tačiau tai visiškai moteriška. Moterys visuomet įsimyli savo draugių draugužius. Gal tai net ne meilė, gal tik mėginimas įrodyti draugei, kad ir tu esi šis tas, jei ne daugiau, bent jau už ją... Todėl tikros draugystės tarp moterų nebūna. Jos vis stengiasi viena kitai ką nors iškrėsti ir cypia iš laimės, jei pavyksta. Labai džiaugiasi, kai iš draugės virsta aršiausiu priešu.
Sukikeno:
– Dievuli mano, jei Marija sužinotų, kad aš čia...
Pasižiūrėjo į mane primerkusi akį:
– Kur siūlai nueiti?
Kad kiek būčiau leptelėjęs:
– Į skerdyklą!
Bet susivaldžiau ir nerangiai gūžtelėjau pečiais.
– Gal į „Sofiją“?
Net prakaitas išmušė. Į „Sofiją“ su višta!
Ji kiek pašaipiai nužvelgė mane.
– Mat koks tu! Prieš Mariją dedies esąs didis, visagalis. Kad taip ji dabar tave pamatytų. Taigi pats sakei, kad viskas tau nė motais! Na, eime!
Vėl gūžtelėjau. Į balą puolęs sausas nekelsi, – teks išgerti taurę iki dugno.
Rūbininkas pasitiko šypsodamasis, bet pamatęs vištą loštelėjo atatupstas.
– Nesijaudinkit, – nusišypsojo višta. –­ Jis su manimi.
Ir kudakuodama įkrypavo į cukrainę.
Rūbininkas spoksojo į mane išsprogusiomis akimis. Pagūžčiojau pečiais ir nusekiau paskui vištą.
Ji jau tupėjo ant vieno laisvo staliuko ir linksmai man mirkčiojo.
Atsisėdau ir aš, apsidairiau. Cukrainė buvo praradusi žadą.
– Tyli, – sukikeno višta, – kaip per nosį gavę.
Padavėjos žiūrėjo į mane sutrikusios. Viena vis dėlto priėjo.
– Viskio, – pasakė višta. – dvigubą.
Susijuokiau.
– Ar esate kada gėrus viskio?
– Kodėl turėčiau būti gėrusi? – atrėžė. – Tiek apie jį girdėjau. Reikia pabandyti.
Linktelėjau, ir padavėja atnešė vištai viskio, o man degtinės.
Višta gurkštelėjo ir pasipurtė.
– Siaubas! Taip ir maniau.
Staiga sukrizeno:
– Tai būtų cirkas, jei Marija mus čia pamatytų.
Pasižiūrėjo į mane.
– O ko tu tyli? Pasakyk ką nors.
Truktelėjau pečiais.
– Ak, štai kaip, – pasipūtė višta, – su vištomis tu nekalbi apie menus, kultūrą. Manai, tos, su kuriomis kalbiesi, ką nors nutuokia? Nesąmonė. Tupi kirpyklose ir gaudo ausimis žymius vardus. Hemingvėjus, Selindžeris, Kafka, Silitou, pas­kui sviedžia tau kokį vardą, o tu ir išsižioji. Antys. Nieko jos neskaito. Tik vardus įsimena. Ir net painioja juos. Viena sakė, girdi, perskaičiusi visą Borisą Bromfildą. Borisą – įsivaizduoji sau? Ir taip pasakė, lyg būtų šnekėjusi apie Borisą Armstrongą ar Andrejų Čarlzą.
Sukliegė:
– Tiek pat mokytos, kaip ir aš! Tik turi klausą. Papūgų klausą. Ir kartoja viską iš eilės.
Maktelėjo dar gurkšnelį.
– Tačiau jūs pratę rėžti sparną apie antis, o į mus, vištas, žiūrite iš aukšto.
Treptelėjo koja į stalą.
– Tai kas, kad aš višta? Aš to nė kiek nesigėdiju. Todėl ir priverčiau tave atsivesti mane čionai. Tegu visi mane mato. Aš – višta!
Staigiai atsisuko į salę ir riktelėjo:
– Alio, aš esu višta!
Kai visi išsižiojo, ji prajuko:
– Apmirė blusos! Žinau juos kaip nuluptus. Imsiu, perei­siu per stalus ir pasakysiu jiems: tu – antis, tu – žąsis, tu –­ kalakutė. Visi užsimaskavę. O aš esu višta ir to neslepiu.
Susvirduliavo, padėjo galvą man ant kelių ir užgiedojo:
– Raudoną vyną gė-ė-ėriau vakar vakare-eee...
Priėjo administratorius ir tyliai pasakė:
– Būkite malonus!..
Višta užšoko ant stalo ir riktelėjo:
– Būkite padorūs, taip? Elkitės ramiai ir kukliai?
Plastelėjo sparnais, sukudakavo:
– Kut-kudakšt, kut-kudakšt, padėjau kiaušinį, rytoj vėl padėsiu!
Įžūliai įsispitrijo į administratorių.
– Norit, padėsiu jums šviežią kiaušinėlį?
Administratorius bejėgiškai žvilgčiojo į mane.
Staigiai atsistojau. Višta sekė įkandin.
– Bent išdrožėm jiems į akis, kas jie per vieni, – eidama purtė kuodą.
Tik staiga apsisuko, sugrįžo prie staliuko, užsivertė taurę su viskiu ir vienu ypu išmaukė. Susverdėjo, paskui išskėtė sparnus ir išskrido pro atdaras duris. Pralėkė virš kelių užsienio turistų galvų aliarmuodama:
– De-e-e-gam, mano galva dega, ga-a-a-aisras!
Kai išėjau laukan, ji verkė, apsikabinusi geležinį stulpą.
– Žinau, žinau, tu dabar norėtum mane papjauti. Žinau. Tik tam mes, vištos, jums reikalingos. Ir nė poros žodžių man žmoniškai nepasakei.
Staiga visa pasišiaušė ir ėmė rėkti:
– Neno-o-oriu! Nenoriu, kad į mane prikimštų ryžių! Neno-o-oriu!
Apsimečiau, kad jos nepažįstu, ir nuėjau sau. Staiga „Krymo“ restorane Dobrudžos gatvėje pasigirdo baisus klyksmas. Lyg kas ką būtų pjovęs. Nubėgau ten link ir pamačiau didžiulę minią.
– Kas atsitiko? – paklausiau.
– Stebuklai, ir gana, – atsakė vyriausias virėjas. – Kažkokia girta višta įlėkė į virtuvę ir stačia galva puolė į verdantį sultinį!
– Nusižudė! – sušnibždėjau suglumęs.
– Velniai nematė tų savižudžių! – piktinosi virėjas. – Sultinį man subjaurojo. Dabar reikės iš naujo virti.

Iš bulgarų kalbos vertė Birutė Želvytė–Daulenskienė