Vasilijus ŽUKOVSKIS: Manosios širdies Svirpleli...

Vasilijus Žukovskis (1783–1852) – rusų poetas romantikas, vertėjas („Odisėja"), kritikas; akademikas, slaptasis tarėjas, sosto įpėdinio mokytojas. Buvo 16 metų vyresnis už Aleksandrą Puškiną (1799–1837), skirtingo charakterio ir likimo, bet išsyk atspėjo jo talentą ir visą audringą gyvenimą jį nesavanaudiškai globojo, paruošė jo pomirtinį rinkinį.
Kaip žinome, XIX a. epistolinis žanras klestėjo, laiškai buvo rašomi ir siunčiami įvairiomis kryptimis kiekvieną dieną, todėl dabar yra surinkti vertingiausi tomai (bent jau Rusijoje), kuriuos tik pavarčius prieš mus skleidžiasi ne pasaulių, o žmonių istorijos. Pavyzdžiui, to meto kolegų poetų tarpusavio santykiai. Skaitytojams siūlome keletą iš dvitomio „Puškino draugai" atrinktų laiškų.


V. Žukovskis

„Išgyvenau malonią pažintį. Su mūsų jaunu stebukladariu Puškinu. Buvau pas jį minutei Carskoje selo. Mielas, gyvas tvarinys! Jis apsidžiaugė manimi ir tvirtai prisispaudė mano ranką prie širdies. Bijau tik, kad jis, manydamas jau esąs brandus, visgi nesutrukdytų sau subręsti. Mums visiems reikia susijungti ir padėti augti šitam būsimam gigantui, peraugsiančiam mus visus. Jam būtinai reikia mokytis ir mokytis ne taip, kaip mes kadaise. Bijau dėl jo – šitame žudančiame licėjuje moko blogai. (...) Jo sielai reikia maisto. Jis dabar slankioja šalia svetimų idėjų ir paveikslų. Bet kai nuosavų prisikaups – pamatysi, kas iš jo išeis."
V. Žukovskis – poetui P. Viazemskiui, 1815 rugsėjis (tuo metu A. Puškinui buvo 16 metų)

„Tu tikini mane, manosios širdies Svirpleli, kad tu man rašei, rašei ir rašei, bet aš negaudavau, negaudavau ir negaudavau tavo laiškų.(...) Apkabinu tave už tavo Demoną. Velniop velnius! Štai kol kas tavo devizas. Tu sukurtas pakilti iki dievų – pirmyn! Siela turi sparnus, aukščio ji neišsigąs, ten tikrasis jos elementas, duok laisvę sparnams, ir dangus tavo. Štai mano tikėjimas. Kai pagalvoju, kokią gali sukurpti sau ateitį, tai širdis sušyla nuo vilties dėl tavęs. Atleisk, velniūkšti, būk angelu! Jau rytoj pat tavasis angelas. (...)"
V. Žukovskis – A. Puškinui, 1824 birželis

„Į tavo laišką, kuriame aprašinėji tai, kas atsitiko tarp tavęs ir tėvo, nenoriu atsakinėti, nes nežinau, katrą iš jūsų kaltinti ar teisinti. Ir tavo laiškas, ir Levo (Puškino brolio, – vert.) pasakojimai įtikino mane, kad tu neteisus tiek pat, kiek ir tavo tėvas. Viskam, kas su tavimi atsitiko ir ką tu pats sau užsitraukei, turiu vieną atsakymą: POEZIJA. Tu apdovanotas ne gabumais, o genialumu. Tu turtuolis, turi galimybes būti aukščiau už neužtarnautą nelaimę ir paversti gėriu užtarnautą; tu labiau nei kas nors kitas gali ir privalai turėti moralinę savigarbą. Tu gimei, kad būtum dideliu poetu; būk gi to vertas. Šitoje frazėje visa tavo moralė, visa įmanoma tavo laimė ir visas atpildas. Gyvenimo aplinkybės, laimingos ar nelaimingos, – tai tik luobas. Tu pasakysi, kad aš pamokslauju skęstančiajam nuo ramaus kranto. Ne! Stoviu aš tuščiame krante, matau bangose galiūną ir žinau, kad jis nepaskęs, jei panaudos savo jėgas, ir tiktai nurodau jam geriausią krantą, prie kurio jis būtinai priplauks, jei panorės pats. Plauk! Perskaičiau Oneginą ir Pokalbį: neprilygstama! Pagal suteiktas man teises siūlau tau pirmąją vietą rusų Parnase. Ir dar kokią vietą, jeigu genijaus didybę sujungsi su tikslo didybe. Mielas broli pagal Apoloną, tai tu gali! O šitaip būsi nepasiekiamas viskam tam, kas ošia aplink tave gyvenime."
V. Žukovskis – A. Puškinui, 1824 lapkritis

„Dabar vienintelis tavo darbas – kurį laiką negalvoti apie nieką, išskyrus poeziją, ir ryžtis pagyventi išimtinai dėl vienos aukštosios poezijos. Sukurk ką nors nemirtinga ir tavo bėdos (kurias pats ir pasigaminai) savaime išsisklaidys. Duok galimybę savo draugams nurodyti ką nors tavo ypatingai gerai sukurto; tada jiems bus lengva pagelbėti tavo likimui; tada jie turės neginčijamą teisę. Tu pats savęs nesupranti, tu tik maištauji kaip vaikas prieš bėdas, kurios yra ne kas kita, o tik tavo vaikėziškumo vaisius: o tu juk turi tokius būdus susitarti su savo likimu, kokių neturi paprasti šio pasaulio sūnūs, patys kilmingiausi, aukščiausi. Nustok būti epigrama, būk poema..."
V. Žukovskis – A. Puškinui, 1825 rugsėjis

„(...) Ką galiu pasakyti dėl tavo troškimo palikti kaimą? Dabartinėmis aplinkybėmis nėra jokios galimybės ką nors padaryti tavo naudai. Išmintingiausia tau būtų ramiai likti kaime, nepriminti apie save ir rašyti, tačiau rašyti šlovei. (...) Talentas yra niekas. Svarbiausia –­ moralinis dydis. Atleisk už šitas eilutes iš Katekizmo. Aš myliu tave ir tavo mūzą ir noriu, kad Rusija jus mylėtų. Nesiprašyk į Peterburgą, dar ne laikas. Rašyk Godunovą ir visa kita: jie tau atvers laisvės duris."
V. Žukovskis – A. Puškinui, 1826 balandis

„Sugrąžinu tau tavo žavingas šunybes. Viskuo labai patenkintas. Be reikalo pyksti ant Maro: jis gal net geresnis už Akmeninį svečią. Mocartui ir Šykščiajam surašysiu tam tikras pastabas. Atrodo, ir tą, ir aną dar galima sustiprinti. Atsiųsk Oneginą, Pasaką oktavomis, smulkmenas ir prozos pasakas visas, skaitytas ir neskaitytas. Rytoj viską grąžinsiu."
V. Žukovskis – A. Puškinui, 1831 liepa

„Nesuprantu iš tiesų, kas su tavimi darosi; tu tiesiog sukvailėjai; tau reikia arba pagyventi geltoname name, arba liepti save gerai išplakti, kad kraujas vėl imtų judėti. Benkerdorfas (Žandarmerijos ir Imperatoriaus kanceliarijos šefas, – vert.) persiuntė man tavo laiškus, pirmą ir paskutinį. Pirmajame yra kažkas gyva, bet jo negalima bus panaudoti, nes jame nerašai nieko apie tai, nori likti tarnyboje ar nenori; paskutinis, kuriame prašai, kad viskas būtų taip kaip seniau, yra sausas, ir imperatoriui jis vėl gali pasirodyti nepadorus. Negi tu nebemoki rašyti; negi manai, kad žema išreikšti kokį nors jausmą valdovui? Kam tu gudrauji? Veik paprastai. Valdovas nuliūdintas tavo poelgio; jis laiko tave nedėkingu. Jis tave iki šiol mylėjo ir nuoširdžiai norėjo tau gero. Matau, kad jam skaudu tave atstumti nuo savęs. Ką gi čia daug galvoti. Parašyk tai, ką patars tavo širdis. Ir nieko neprašydamas gali paaiškinti atsistatydinimo būtinybę; bet labiau už viską turi nusikratyti priekaištą dėl nedėkingumo ir išreikšti ką nors tokio, kas, be abejo, yra tavo širdyje imperatoriui. Tik tai gali pataisyti, kas sugadinta."
V. Žukovskis – A. Puškinui, 1834 birželis

„Aš niekaip dar negaliu ryžtis laikyti mūsų reikalo baigto. Dar aš nedaviau jokio atsakymo seniui Heeckerenui (olandų diplomatas, dalyvavęs A. Puškino dvikovos istorijoje, – vert.); aš pasakiau jam, kad neradau tavęs namie ir, nepasimatęs su tavimi, nieko negaliu spręsti. Taigi dar yra galimybė viską sustabdyti. Nutark, ką aš turiu atsakyti. Tavo atsakymas negrįžtamai viską pabaigs. Tačiau, vardan Dievo, apsigalvok! Suteik man laimę išgelbėti tave nuo beprotiškos piktadarystės, o žmoną tavo nuo visiškos gėdos."
V. Žukovskis – A. Puškinui, 1836 lapkritis

(...) Kai visi išėjo, aš atsisėdau priešais jį ir ilgai žiūrėjau jam į veidą. Niekada šitame veide aš nemačiau nieko panašaus į tai, kas atsirado jame tą pirmąją mirties minutę. Galva jo šiek tiek nulinko; rankos, kuriose prieš kelias minutes dar buvo įtampa, ramiai išsitiesė, tarsi nukritusios poilsiui po sunkaus darbo. Tačiau kas atsispindėjo jo veide, pasakyti žodžiais aš bejėgis! Veidas buvo man toks naujas ir kartu toks pažįstamas. Jame buvo ne sapnas ir ne nusiraminimas. Tai nebuvo proto išraiška, anksčiau taip būdinga šiam veidui; tai nebuvo ir poetinė išraiška. Ne! Kažin kokia gili, nuostabi mintis jame vystėsi, kažkas panašaus į viziją, į kažkokį absoliutų, gilų, patenkinantį suvokimą. Įsižiūrėdamas į jį aš vis norėjau jo paklausti: „Ką matai, drauge?"
V. Žukovskis – A. Puškino tėvui, 1837 vasaris

Iš: Друзья Пушкина. ПЕРЕПИСКА. ВОСПОМИНАНИЯ. ДНЕВНИКИ. В 2 томах. М: Издательство „Правда", 1984.

Vertė Jūratė Visockaitė

A. Puškino pomirtinė kaukė

Draugai