Lošimas gatvėje pastabumu, sakyčiau, net ne iš pinigų, yra vienas kraują kaitinančių dalykų, kuriam netikėtai lengvai pasidaviau Paryžiuj. Nors loterijų sąmoningai vengiu, bet sėkmingą bilietą visada turiu kišenėje.

– Where is a ball? – angliškai gudruolis patraukia dėmesį smalsiųjų ir iš vienos pusės į kitą sukioja tris metalinius mažus puodelius.

Iš panašių, atpažįstu, turbūt ne vienas turistas nuo termoso nusisukęs gurkšnoja dar šiltą arbatą. Durų kilimėlis patiestas, puodeliai juo lengvai slysta keisdami vienas kitą. Viliotojas pritūpęs, o kaip mikliai tie puodeliai sukasi tarp jo pirštų! Kamuoliukas švyst – išnyra, pasislepia, vėl pasirodo. Jo saujoj regim krūvą pinigų, mažiausios vertės banknotas – 50 eurų. Kiti žmonės drąsesni: siūlo vieną ar du šimtus eurų... Paima mainais iš to, kuris spėja, jei išloši, dukart didesnę sumą atgausi. Prancūzijoje minimalus valandinis atlyginimas maždaug tris kartus didesnis nei Lietuvoje, o turistų piniginės dar platesnės, tad ko gi laukti?

– Where is a ball? Here? Or here? Where is a ball? Show me your money! –­ dar kas nesupras, tad moka įtikti kalbindamas ne prancūziškai.

– Klausi, kur kamuoliukas? Matau, bet nesakysiu. Jokių pinigų neturiu.

Ir toliau atidžiai stebiu. Ir vis pataikau, ir vis pataikau, vis pamatau, kur tas kamuoliukas iš tiesų paslėptas. Atsiranda azartiškų žmonių, kurie išlošia. Pajuntu, kad jau sufleruoju... Kelis kartus parodžiau teisingai ir be pinigų, žmonės šypsosi, maža sėkmė jiems. Gal net ačiū, žaibiškai viskas vyksta, net nepastebiu, kas ir kada kalba, kas spėja, o kas jau nebebando. Vienas po kito žmonės išlošė mano pinigus. Tuktelėjusi lošėja spėlioja net išprakaitavusi: panašu, niekur nedirba ir mėgsta išgerti, švarkelis juodas odinis, senokai prau­sėsi –­­ užuodžiu. Kelis kartus pralaimi, kelis kartus laimi. Pralošus – veidas išrasoja, išlošus – gniaužia šypseną. Jos sumos kyla, duoda nebe 50 eurų, bet jau visą šimtinę, tada ir dvi... Ir laimi, šypseną gniaužia. Porą kartų neatspėja, pastebėjau, kai ne tą pasirinko. Netikėtai prisijungęs vyras dailiu kostiumu ir įsitvėręs lagamino rankenos jau tiesia šimtinę, nepataiko, nenusivilia, tik lengvai nusišypso. Vyriškis su lagaminu panašus į turistą, čia atvykusį verslo reikalais: marškiniai išlyginti, bet prakaitas žliaugia jo veidu... Atrodo, praustis ir jam nebuvo kada. O čia tik mažas pūkuotas ir nešvarus kamuoliukas, žvitraus lošimo guru slepiamas po vienu iš trijų puodelių. Tikimybių teorija visai nereikalinga, stebėk puodelius, kaip sukasi tarp pirštų, ir nereiks jokio proto.

Vienas jaunas azijietis išsitraukia ausines ir pasiūlo savo „iPhone“ mainais į spėjimą, bet tokie natūriniai mainai šiems lošimams netinka. Pastabūs žmonės Paryžiuje gali išgyventi nieko nedirbdami, mąstau, pinigų sauja jau sukasi ir mano galvoje. Atsikėlusi gyventi į Paryžiaus Monmartro rajoną, antrą dieną šlitinėjau lyg sąmonę praradusi –­ niekaip many netilpo tokia įspūdžių gausa. Šiame rajone niekada nepavyks pajusti jaukiosios savo vienatvės... Užkalbina šalia stovėjęs lošėjas, klausia, iš kur aš, kelis kartus perklausia. Nieko tokio, kad nežino, apsipratęs su keistu atsakymu, kalba vien apie lošimą. Tada ragina mane išbandyti sėkmę, juk jau išlošiau ne kartą, tik ne sau.

– Nagi, rodyk savo pinigus! – girdžiu įkypai. – Spėk dar kartą! Kur kamuoliukas? Čia ar čia?

Žmonių užspęsta gatvė, kurioje, atrodo, niekas nepravažiuotų, čia pat bankomatas, kad tik žaidimas nesiliautų. Ant žemės jau beveik ir prigulęs lošimų dievas. Nuosekliai kartoju, kad ne, neturiu pinigų. Bet juk tu laimėsi, matei, kiek kartų būtum išlošus? Tikina tas, kuris dėl mano pastabumo jau ne vieną banknotą pasiėmė. Lenda į mano sąmonę godulys. Sako, galįs palydėti iki bankomato. Parodau teisingai, vėl kartą nerizikuodama savo pinigais. Sako, tu laimėjai, rodyk savo pinigus! Neturiu jokių pinigų… Man darbas Paryžiuje prasideda tik nuo pirmadienio. Bet šitaip daug kartų teoriškai laimėjus norisi iš tiesų nors dalį atgauti…

Grįžtu su pinigais, bankomatas 50-inių nebeturėjo. Kraujas verda, galva sukasi. Stebiu, kaip sukasi termoso puodeliai su kamuoliuku, atrodo, matau, dar sekundė, kita, duodu pinigus ir spėju, jau matau, kur yra. Bambt – lėtai pravažiuojantis automobilis švelniai paliečia man koją gatvėj, kurioje žmonės plūsta lyg ji būtų skirta tik pėstiesiems. Bet turiu spėti, reikia spėti, nes pinigai jau paduoti. Nepataikau, mintis išblaškyta, pastabumas prarastas, išsitaškė viskas. Ir nieko. Ar tau viskas gerai? Girdžiu klausimus. Nesužeidė tas beprotis? Iš kur atsiranda tokių, kur važiuoja ant žmonių! Burba kažkas, o automobilio aš lyg nepajutusi. Nieko, nepervažiavo, nė mėlynės neliko, švelniai bumbtelėjo, savotiškai netgi įdomus šitas jausmas. Tik pinigus pralošiau, daugiau nieko, ne tą puodelį nurodžiau, jame net arbatos nebuvo. O lošimo guru staiga pakilo ir nuėjo į kitą vietą, jam laikas –­ pinigai, kai šitiek turistų, nevalia užsibūti ten, kur nukreipia dėmesį visokie su automobiliais ir dar klausimais... Leidžiuosi žemyn gatve, keliai linksta visai ne dėl bumbtelėjimo, tai maži pinigai, bet azartas didis. Mano akyse kiti ir šimtines pralošė. Dingteli, kad gatvės lošėjai jau išgrynino visas bankomato 50-ines. Stengsiuos būti atokiau nuo šitų pastabumo provokacijų ir laikyti savo sėkmę kišenėje.

Kitą dieną išėjau paslampinėti, pora gatvių prasukus užklydau į tą pačią lošėjų ir regėjau vėlgi tą patį: kilimėlis, žaidimas ir tekstas tas pats, net žaidėjai kartojos. Buvo ir moteris su juodu švarkeliu, kuri gniaužė šypseną. Šiandien atrodė pailsėjusi, švarkelis ne juodas, bet vis dėlto ji lošia. Stoviniavo ir tas pats vyras, kuris lagamino nusitvėręs vakar nedrąsiai šypsojos, tik šiandien jau laikė kompiuterio krepšį, bet vaidmens nepakeitęs. Buvo ir dar kelios merginos, atrodė kaip turistės, jos lyg kartojos, lyg ne, kas gi atsimins. Skirtingi tipažai, manytum, kad visi nepažįstami, atsitiktinai pro šalį ėję. Jei būtum turistas, kitaip negalvotum, bet aš jau tampu tarsi šito rajono vietine... Kažkas įspėjo: policija artėja, žaidimų dievas greitai susipakavo, o lošėjai? Paėjo į šalį jie, tarpusavy lyg pažįstami kalbėjos. Laukė tikriausiai kito mačo ir verslininkas, ir nutukusi moteris, ir jaunos turistės, šitie amžini Paryžiaus personažai… Atsiras jie dar ne kartą.

Pasirodo, toks žaidimas užfiksuotas XVI a. pradžios Hieronymo Boscho paveiksle „Fokusininkas“. Lošimas dabar turi ir oficialų pavadinimą – „The 3 Shell Game“... Populiarus triukas iš patiklių turistų išvilioti pinigų dideliuose miestuose.

2016 m. birželio 11–12 d., Paryžius