Vladislav Chodasevič

 

* * *
Gimiau Maskvoj ir neregėjau
Dūmelio lenkiškos trobos.
Iš tėvo aš nepaveldėjau
Nė žiupsnio žemės jo gimtos.

Bet, pamenu, mane vaikelį
Mamytė mokė visada
Pagerbt kančios ir vargo šalį
Mintim, tylėjimu, malda.

Žodžius priimdavau kaip mįslę,
Kur paslėpta prasmė gyva:
„Sūnau! Žydriausia upė – Vysla,
Šalių gražiausia – Lietuva.“

1917

 

* * *
Esame kažkokios keturios žvaigždutės – ir kaip jas besudėtum, vis būna gerai.
Natalja Aleksejevna Ogariova – Hercenui

Žvaigždučių ketverto paženklinta naktis.
Jų blizgesys svajingą žvilgsnį traukia.
Bet jų ramion tėkmėn slapta Lemtis
Įdėjo reikšmę keistą ir nejaukią.

Žvaigždučių ketvertas! Lyg nuosprendis: tegu
Susipina į piešinį pastovų
Ir amžinu susiriša mazgu
Žvaigždynai Herceno ir Ogariovo!

Žvaigždučių ketvertas! Nuo Dievo nubrėžtos
Dangaus orbitos nevalia nuklysti –
Taip vedė juos aukšta bendra tarnystė
Nuo jaunumės lig kelio pabaigos.

Žvaigždučių ketvertas! Pagundų sūkury
Aistras ir kančią teko jiems patirti.
Bet nei gyvų gadynė atšiauri,
Nei mirusių nepajėgė išskirti.

1920

 

Kamštelis

Jodo stipriojo kamštelis
Greit trūnija ir supūna.
Taip neregimai ir siela
Degina ir ėda kūną.

1921 m. rugsėjo 17 d.
Belskoje Ustje

 

* * *
Draugai, draugai! Galbūt netrukus –
Bet iš tikrųjų, ne sapne –
Bereikšmiam pokalbiui nutrūkus,
Jūs atsigręšit į mane:

Klusnus vien sielai saldžiabalsei,
Kuri skambės man kaip styga,
Į viršų ranką aš pakelsiu –
Ir rasis joj gėlė staiga.

Skubu gėlių valdas išvysti
Ir sekt gėlių svaja svaigia.
O, kad ir jūs ton karalystėn
Įžengt galėtumėt drauge!

1921

Mykolas Sauka. „Valentina“, poliesteris, stiklo pluoštas, bronzos šlakas, medis, 2017. manipuliacija.lt nuotrauka

* * *
Ledi kiek rankas beplovė,
Kiek betrynė jas ir merkė –
Vis regėjo lyg tikrovėj
Perpjautą kraujuotą gerklę.

Ledi! Patalą suglamžius
Plazdat, keikiat sielos naštą!
Jau nemiegate tris amžius.
Šešerius metus – ir aš taip...

1922 m. sausio 9 d.

 

* * *
Lošiu, džiaugiuos vynu kasdien,
Nerūpestingas lyg plaštakė.
Juk aš žinau: širdis vis vien
Į numylėtą audrą lekia.

Lėk, lėk, laiveli mano, lėk
Per pražūtingąjį supimą,
Saugios užuovėjos nesiek –
Lik ištikimas įkvėpimui.

Atgal mums kelio nebėra,
Nors gal nakty, kai siaučia bangos,
Nuo kranto seka mus pora
Akių, kurioms tebesam brangūs.

Jei ne – tai mūsų nestabdys.
Kad mus pamiršo – negraudina.
Juk mūsų himnai ir žūtis –
Ne dėl atodūsių merginų.

1922 m. vasario 4–6 d.

 

* * *
Pasauliu netikiu gražiuoju –
Tikrų tiesų jis neatstos,
Ir tos, kurią dabar bučiuoju,
Nemokau laimės paprastos.

Jos kūną moterišką jauną
Žeidžiu peiliu aš kruvinai.
Pečius bučiuotuosius įpjaunu,
Kad dygtų vėl iš jų sparnai!

1922 m. kovo 27 d.

 

* * *
Kol tau jaunatvės nepristigo,
Apnuogink sielą nekaltai,
Plepioms tepersiduoda stygom
Be baimės jos šventi maištai.

Ir abejojančių nepaisyk,
Kai užkariaujamas tiesas
Tu trimituodamas paskleisi –
Net jei jų niekas nesupras.

Paskui, kai menamos jų galios
Pabos, širdis lengvai nuliūs –
Arbatos apdainuok puodelį,
Drugelio sparno žvynelius.

Kūryboj taikyk savo matą,
Klusnius žodžius lankstyk ir sverk.
Ir apmąstytąją visatą
Palaiminki arba pasmerk.

Ir sužinok galop, kiek džiaugsmo –
Į naują suvokimą kilt
Ir kiek palaimos, ir kiek skausmo
Prie žodžio pratusiam – nutilt.

1924 m. rugpjūčio 22 d.
Holywood

 

Baladė

Aš neištversiu šios kančios,
Iš proto varančios mane,
Kai lydimas nėščios pačios
Berankis lankosi kine.

Man lyrą bruka angelai,
Skaidrus pasaulis – toks puikus.
O jis tuoj išsižios kvailai
Regėdamas Šarlò triukus.

Už ką yra skirta lemties
Tokia gyvenimo drama
Šiam žmogui be jokios kaltės,
Kurio rankovėj tuštuma?

Ir širdžiai darosi sunku
Krūtinėj kaip ankštam narve,
Kai aš juos vėl susitinku
Iš kino grįžtančius gatve.

Apsiginkluoju botagu.
Įpykęs ir neatlaidus,
Šaukiu ir angelus plaku,
Ir jie pro ūžiančius laidus

Iššauna į dausas aukštai
Kaip tie balandžiai tolimos
Venecijos garsioj aikštėj
Nuo kojų mano mylimos.

Ir prieš berankį mandagiai
Tada aš skrybėlę keliu,
Liečiu rankovę atsargiai
Ir prakalbu balsu tyliu:

Pardon, monsieur, kada žiauria
Bausme pelnytąja mane
Baus už puikybę pragare,
Tuomet jūs rojuj su ponia

Į žemę žvelgsite ramiai,
Drauge skrajosite laisvai,
Skambės choralai jums saldžiai,
Spindės kaip sniegas jūs sparnai.

Iš aukštumų vėsių tada
Numeskit plunksną pragaran,
Kaip snaigė ji nukris šalta
Ant smilkstančios krūtinės man.“

Ir tolsta pamažu jisai
Su žmona migloje nakties,
Nusišypsojęs man keistai,
Nekilstelėjęs skrybėlės.

1925 m. birželis–rugpjūčio 17 d.
Meudon

 

Paminklas

Many baigtis ir pradas slypi.
Ką aš sukūriau – ne galybė,
Bet aš grandis esu tvirta:
Ši laimė man yra skirta.

Nauja, didi Rusia nuostabų
Iškels dviveidį mano stabą
Ties sankryža dviejų kelių,
Kur amžiais – vėjas su smėliu...

1928 m. sausio 28 d.
Paryžius

 

Iš rusų kalbos vertė Andrius Krivas

 

 

Draugai