Vytautas Landsbergis. Pliuškiai

„Sakai, kad visi žmonės ar dauguma jų kenčia,
Nes tai, kas žmogiška, sutvarkyta netinkamai.“
Fernando Pessoa

Pliuškiai yra tie, kuriems pakanka pramogų ir apkalbų.
Toks laikleidys – patogus beprasmizmo visuomenės pilietis. Jį augina ir viešoji erdvė, ir suinteresuotoji pramogėlių industrija kaip savo pagrindinį klientą. Jis vartoja kūno judesius bei funkcijas asmens biologinei būčiai ir apkalbų, sensacijų, reklamos maistą, kad likutiniam protui būtų ką veikti. Visa tai telpa į beprasmistinį dovanoto laiko suvartojimą, kad būtų suvartotas, ir tiek.
Ne veltui ideologinė beprasmizmo visuomenė, aptarnaujantis ekonomų elitas, pabrėžia būtent visokeriopą vartojimą, kuris iš esmės yra laiko vartojimas. Raginantieji vartoti mažiau daiktų ir gėrimų prilyginami visuomenės priešams. Laikas – veikiau bevertis, vis rūpinamės, kad greičiau praeitų. Ak, ir kada bus atos­togos? Tada tai vart(ali)osimės!
Beje, o laimingi pliuškiai – ar tai ne komunizmo idealas? Tąsyk Didieji inkvizitoriai bus ir tikslingai sumąstę visą didįjį pramogų verslą. Jei gyventojams šviečia Vartojimo džiaugsmas, tai klestės ir džiaugsmo vartojimas.
Kuo daugiau ko suvartoji, tuo daugiau tariamosios laimės. Iš čia natūralu ir pavydėti tiems, kurie vartoja daugiau (nors laiko nusipirkti gana sunku), ir dygsta pagieža, politika ir norai atimti. Bet atimto laiko, pavyzdžiui, jei trumpindamas pašaudai netikėlius, jei sabotuodamas žlugdai pažangą, sau tiesiog neprisidursi. Lieka instinktyvus kerštas dėl giluminio beprasmizmo, kuriam juk pats pasidavei.
Ir tada pliuškių kariuomenės, apimtos keršto, puola viena kitą.
Ar įmanoma išvengti šios dialektiškai neišvengiamos ateities? Totalaus kvailėjimo? Vargu...
Reiktų nebūti pliuškiais ir vadinti daiktus bei žmones tikraisiais vardais. (Lengva pasakyti: „Je“. „Yeah“). Pliuškiams „vau“ nepatiks, jie tada perkūniškai suaršės ir veiks kaip šventoji dauguma. Išmes iš modernios visuomenės, kurs laužus, prisimins kryžiaus medžio paskirtį, liaudies teismo nuosprendžiu lieps išgerti cikutos. Tai sunkus kelias nepliuškiui, žūstančiam dėl tikresnio bend­rojo gėrio. Tačiau kito kelio nėra. Kai kurie juo eidavo.

Draugai