Vytautas V. Landsbergis. Rudnosiuko istorijos: naujieji laikai

Rimvydo Strielkūno nuotrauka

Apie prasmes

Kartą Ežys ėmė ir prisidirbo, blogąja to žodžio prasme. Nuėjo pas Rudnosiuką, gerąja to žodžio prasme, ir sako jam:
– Paskolink kelnes, antraip gausi į snukį, gerąja to žodžio prasme.
– Neduosiu... Pačiam reikia, – atšovė Rudnosiukas ir užšovė duris, blogąja to žodžio prasme.
O Ežys nusispjovė ir nuėjo, kur akys mato, žlibąja to žodžio prasme. O akys pro ašaras nieko nematė, tad Ežys užkliuvo už kelmo ir plojosi snukiu į samanas, minkštąja to žodžio prasme. Taip ir pragulėjo lig ryto paslikas kaip baslikas, beprasme to žodžio prasme.

Rudnosiukas ir šluota

– Šiandien būtinai apsiverksiu, – pasakė Rudnosiukas.
– Kodėl? – nustebo šluota.
– Nes šiandien įsimylėsiu iš visų jėgų.
– O kodėl apsiverksi? – nustebo šluota.
– Nes mano meilė bus trumpa ir nelaiminga.
– Tai įsimylėk taip, kad ji būtų ilga ir laiminga.
– Nežinau... Nežinau, ar pats noriu taip ilgai mylėti.
– Kodėl?
– O jei nusibos, o jei sutiksiu kitą, labesnę.
– Nusibos – tai imsi ir mesi, didelio čia daikto.
– Ką tu supranti apie meilę, šluota tu netašyta...
– Tai imk ir paaiškink, jeigu nesuprantu.
– Meilė – tai ne šluota, jomis mėtytis nevalia.
– Dabar suprantu tave... Paverkime abu.
– Ne. Su tavimi neverksiu.
– Kodėl ne su manim?
– Dviese verkti – nesąmonė; verksmas – tai kažkas labai asmeniška. Ir individualu.
– Tai verk vienas.
– O tu ką veiksi?
– Ką nors... Prasmegsiu gal skradžiai. Ar dar ką susigalvosiu.
– O kas man kambarius pašluos?
– Pats pasišluosi, – atšovė šluota ir prasmego.
Tą pačią akimirką Rudnosiukas suprato, kad šluota ir buvo didžiausia jo gyvenimo meilė.
– Kodėl man visą laiką šitaip? – apsiverkė Rudnosiukas, pasiėmė grindų skudurą ir ėmė ropoti keturiom, sriūbaudamas it kopūstų sriuba.

Naujos Rudnosiuko liaudies patarlės

Kaip pasiklosi, taip ir atsilieps.
Ką pasėsi, tas ir papjaus.
Per žvaigždes į kančias.
Melo kojos trumpos, rankos ilgos, akytės plačios, ausytės stačios.

Asilo veidaknygė

Asilas turėjo knygą, į kurią klijuodavo savo veidus – profiliu, anfas, fas... Nusifotografuoja ir žiū jau deda, paskui kitaip nusifotografuoja ir vėl deda. Tada nusifotografuoja su tuo ir tuo... Vėliau vėl su tuo, tik dabar jau be to, kito... Nešiodavosi tą knygą po mišką ir kaišodavo visiems panosėn:
– Žiūrėk, čia aš su tuo ir tuo... O čia su ta ir ta, matai, kokie jos tie ir tie...
Kartą sutiko Rudnosiuką, atvertė savo veidaknygę ir kiša:
– Žiūrėk... Neblogas, ane?!
Rudnosiukas dirstelėjo ir atsiduso:
– Telaikina jus Dievas.
Ir nupėdino sau pėdinas. O Asilas atvirkščiai...

Giria nedorėlė

Kartą Rudnosiukas atsikėlė anksčiau nei įprasta, išėjo į girią ir ką jis girdi? Ką jis, vargšelis, mato? Ogi – jo ištikimoji, jo gūdžioji Rudnosiukiškių giria šlama kažkokiam, nežinia iš kur atklydusiam, nevietinės reikšmės kiškiui. Kad šlama, kad vėduoja, o tas pupulis tik pūpso uodegą pašiaušęs.
– Kad jį kur šlamas sutrauktų... – sugriežė Rudnosiukas.
Šlamui tai kas – trukt už vadžių ir sutraukė. Tupi kiškis sutrauktas, anė pirst. Giria sutriko it koks Danijos princas –­ šlamėt ar nešlamėt? Ar lapeliais pabarstyti? Sudepresavo net. Na ir prasidėjo visokie monai: giriai ėmė vaidentis jos tėvo girininko šmėkla – tik šmikšt šmikšt už medžių...
– Tėvel, ar čia tamsta man vaidenatės, ar kas kitas?
– Ūūū, – atsakė girininko šmėkla ir sviedė kaštoną.
Šito šmėklos pasirodymo praktiškai ir užteko – giria iškart suprato padariusi apmaudžią klaidą ir nuo to laiko svetimiems kiškiams anei kikšt. Nebent kaštonais apmėtydavo.

Rudnosiukas ir aidas

Kartą Rudnosiukas įsilipo į medį ir labai sušuko:
– Kad jūs žinotumėt, kaip viskas atsibodo!
– Atsibodo! Atsibodo! Atsibodo! –­ atsakė aidas.
– Ir tu atsibodai, – toliau rėkė Rudnosiukas.
– Ir tu atsibodai, ir tu atsibodai, ir tu atsibodai, – kartojo aidas, neturėdamas kur dėti ausų.
– Gyvendamas tarp tokių nuobodų kaip jūs, aš pats sau irgi jau atsibodau, –­ toliau plyšavo Rudnosius.
Šįkart aidas nieko neatsakė – tik ištraukė Rudnosiuką iš medžio ir davė į dantis. Reikalai kaipmat pagerėjo – paukš­čiai ėmė čiulbėti, o grybai – grybėti.

Rudnosiukas ir pieva

Vieną rudens dieną Rudnosiukas nutarė pagrybauti. Grybavo grybavo ir nusigrybavo į lankas... Ir staiga išėjo į nuostabią žydinčią pievą. Rudnosiukui stogą, sakytum, vėjas nupūtė –­ griuvo į pievą ir ėmė voliotis it koks elnias.
– Ko čia voliojies? – supyko pieva.
– Negaliu be tavęs! – stūgavo Rudnosiukas, – galiu panert į tave nuo ausų iki kanopų?!
– Ne...
– Kaip tai ne?
– Šitaip tu visas mano gėles išlaužysi ir būsiu nebegraži. Joks briedis nebeužeis anei elnias.
– Ataugs, – numojo uodega Rudnosiukas ir nuėjo namo.
Pievai tai kas – sulaukė kito pavasario ir ataugo, o Rudnosiukas taip ir liko gėlėtas iki gyvenimo pabaigos.

Rudnosiukas ir pribambamas

Sykį Rudnosiukas ėjo mišku ir rado pribambasą, kažkieno pamestą ant samanų. Pakėlė jį ir sušuko:
– Ei! Kieno čia pribambasas? Kas pametė pribambasą?
Bet niekas neatsiliepė. Tada Rudnosiukas pasikabino pribambasą po kaklu ir vaikščiojo toliau, niūniuodamas Rudnosiukiškių liaudies dainą:

Augo girioj pribambasas,
Kas netingi, tas ir kasos.

Vakarop sutiko Ežį. Tas ir klausia:
– Ką čia pasikabinęs?
– Pribambasą.
– Pats matau... Iš kur gavai?
– Ant samanų.
– Tokie dalykai nesimėto, – prisimerkė Ežys, bet tuoj atlyžo, – būk draugas, duok panešioti ir man.
– Nepyk, negaliu...
– O kodėl?
– Man ir pačiam labai tinka, – nė nemirktelėjo Rudnosiukas, persimetė pribambasą per petį ir išdidžiai nulingavo.
Paskui susitiko Asilą.
– Gražus pribambasas po kaklu, – sumurmėjo Asilas ir apsilaižė.
– Pats žinau...
– Ei... Bet, regis, vakar pamečiau lygiai tokį!
– Nesidžiauk pametęs, neverk atradęs, – bandė pajuokauti Rudnosiukas, užmiršęs, kad Asilas visiškai neturi jokio jausmo, jau nekalbant apie humorą.
Taip ir buvo: čiupo Asilas Rudnosiuką už pribambaso, švystelėjo ant šakos ir nukaukšėjo sau. O Rudnosius kabojo sau it kokia pliauska, neblaškoma vėjo, kol vieną dieną susivokė, jog už dyką atrastas pribambasas dar niekam didelės laimės neatnešė. Tik nedidukę...

Rudnosiukas ir žaltys

Kartą Rudnosiukas ėjo mišku ir sutiko žaltį, kuris gulėjo ant kelmo ir rangėsi kaip koks.
– Ko čia rangaisi? – nustebęs paklausė Rudnosiukas.
– Negaliu sudurt galo su galu, – atšovė žaltys ir rangėsi toliau lyg niekur nieko.
– Kartais aš irgi nesuduriu, betgi nesirangau viešose vietose, – pokalbį tęsti pabandė Rudnosius, bet žaltys anei šnypšt.
– Ką gi, tada eisiu... – gūžtelėjo Rudnosiukas ir nudrožė sau, nieko žalčiui nebepridūręs.
Drožė ir mąstė be sustojimo:
– Gal ir gerai, kad nieko nepridūriau... Būčiau dabartės it koks pridurkas.

Rudnosiuko brendas

Rudnosiukas augo augo, brendo brendo, kol subrendo iki visiško brendo. Nutarė išeiti į mišką ir savo brendu pasipuikuoti. Eina, vėjas kailį šiurena –­ smagu... Ir traukia galvą užvertęs:

Brendas brendui nelygu,
Bet užtat labai smagu...

Ir susitiko Asilą, kuris niekaip negebėdavo atskirti brendo nuo brendžio: įkalė du po penkiasdešimt ir nulingavo sau palikęs Rudnosiuką, tysantį ant samanų it nebrangų branktą.
Nuo to laiko Rudnosiukas savo brendą ėmė tausoti ir niekam be reikalo jo nekaišydavo, ypač Asilui. Neduodavo nė pauostyt...

Rudnosiuko meno fabrikas

Kartą Rudnosiukas pasistatė meno fabriką ir puolė gaminti meną – keldavosi ankstų rytą, prieš patekant saulei, prisirinkdavo rasotų gėlyčių, voratinklių, paukščių balsų. Visa tai parsinešdavo namo, supildavo į puodą ir pašaudavo krosnin. O pats eidavo miegot. Apie pietus atsikeldavo ir menas jau būdavo gatavas – išdėliodavo ant slenksčio prie trobos, o miško žvėrys kaipmat sulėkdavo ir klegėdami viską sulesdavo. Paskui nusilesę voliodavosi pamiškėm ir Rudnosiuko meną atrajodavo.
Taip Rudnosius klestėjo iki pat žiemos. Tada tik klest ir iškrito sniegas!!! Pabandė Rudnosiukas išlaužti meną ir iš sniego, bet peršalo. Guli lovoje, kosti, čiaudo, dreba, o čia kaip tyčia – durys tik virst ir įvirsta Ežys.
– Rudnosiuk, gal turi meno dozę?
– Kam tau?
– Labai reikia, net drebulys krečia.
– Mane irgi krečia, bet... meno nebėra.
– Tau ką – meno pauzė? – nustėro ežys.
– Stėrk nestėręs, bet yra kaip yra, –­ gūžtelėjo Rudnosiukas ir nusisuko į sieną.
– Nenusimink, man irgi kartais taip būna, – bandė raminti jį Ežys.
– Tau irgi meno?
– Ne. Man mokslo.
Ir išėjo, nukrypavo per sniegynus –­ toks susikūprinęs, pasišiaušęs, spygliai nulinkę iki žemės.

Rudnosiukas ir veidrodis

Buvo sekmadienis. Rudnosiukas pabudo po suolu – susiraukšlėjęs, toks kreivas ir netgi šleivas. Išlindo... Nušleivojo prie veidrodžio, pramerkė vieną akį ir atsargiai dirstelėjo savin.
– O siaube, – išsigando vargšelis, pamatęs savo atvaizdą. – Kas tu toks?
– Aš durnosiukas, – atsakė kreivasis veidrodis.
– Ar labai?
Veidrodis linktelėjo ir jo skruostu nuriedėjo kreiva šleiva ašara.
– Tai ką dabar daryt? – Rudnosiukas net pritūpė.
Bet nuo veidrodžio taip lengvai nepabėgsi – tik trukt už vadžių ir vėl iš pradžių...
Dabar Rudnosiukas nebeišvėrė: atsistojo prieš veidrodį visu ūgiu ir kad suriaumos:
– Eik tu žinai kur!
– Žinau... – atsakė veidrodis ir sutrupėjo į trupinius.
O Rudnosiukas nuėjo pas savo šarangę varangę, apsikabino ją ir vėl abu susirangė po suolu.

Rudnosiukas bankomatas

Kad ir kaip Rudnosiukas bijojo vesti, vienąsyk ryžosi – suėmė save į letenas ir parsivedė grakščią stirnaitę iš Stirnių girios. Iš pradžių viskas klostėsi grakščiomis klostėmis, kol vieną dieną stirnaitė ėmė ir – nei iš šio, nei iš to – pareiškė:
– Vis dėlto gaila, kad tu ne bankomatas.
– Aš pasistengsiu, – ėmė mikčioti Rudnosiukas. – Aš labai atsiprašau...
Nuo tos dienos Rudnosiukas ėmė žvėriškai stengtis – kasdien darydavo mankštą, o po mankštos apsikasdavo lapais ir medituodavo, kartodamas:
– Aš bankomatas, aš bankomatas.
Nepatikėsit, bet pamažu Rudnosiuko reikalai ėmė taisytis: iš pradžių vietoj dantų išdygo klavišai, paskui akys išsiplėtė, susiėjo per kalnelį ir tapo beribės it koks žydrasis ekranas. Šios permainos stirnaitei patiko – dabar bet kada atstraksėjusi ji pabarškindavo kanopėlėmis per Rudnosiuko dantis ir iš burnos pabirdavo grynieji.
– Visada stovėk čia prie ąžuolo, kad išsyk rasčiau, kai pasiilgsiu, – pagyrė Rudnosiuką vešlioji stirnaitė, paplekšnojo ir dėl visa ko prirakino mylimąjį prie ąžuolo:
– Tau žiauriai tinka stovėti prie šito ąžuolo!
Pamojavo uodega atsisveikindama ir nurūko... O Rudnosiukas taip ir stovėjo prie medžio, laukdamas, kada gi vėl atstraksės brangiausia iš brangiausiųjų ir pabarškins jo klavišais. Stovėjo metus, kitus, kol trečiųjų metų gale atskrido į pievą trys drugeliai ir ėmė suktis apie Rudnosiuko galvą, išdykaudami ir linksmai kikendami:
– Pažaiskime prie šio surūdijusio bankomato! Pagauk mane, pagauk mane...
Ūmai Rudnosiukas taip užsimanė su jais padūkti, kad nutraukė visas grandines ir pasileido laigyt po pievą, gaudydamas drugelius. Dūko iki išnaktų...
Rytą atstraksėjo stirnaitė ir pabarškino per Rudnosiaus dantis, bet... vietoj grynųjų išlindo eilėraštis:

tebūna
kaip būti privalo, gal net
truputį geriau
tegu teka banguoja
upėm jūrom, gal net
truputį giliau
ir nežinau ar tau tai tyliu
ar ilgam saulėlydžio
bučiniui

– Šiandien tu kažkoks keistas, – sumurmėjo nuliūdusi stirnaitė, – nesuprantu aš kartais tavęs. Kur buvai visą naktį?
– Gainiojausi drugelius, – teisinosi Rudnosiukas.
– O kodėl negali manęs pagainiot?
– Maniau, kad tau neįdomu...
– Įdomu, dar ir kaip.
Ir nustraksėjo sau – strak strak strak. O Rudnosiukas iš paskos! Straksėjo, lekavo, kol visi klavišai išbyrėjo ir pavirto jis vėl gražiu susivėlusiu meškiuku, nė iš tolo nebeprimenančiu nei bankomato, nei ipado, nei kokios kitokios baidyklės.

Draugai