Vytautas Varanius. Šuo

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

*
Niekada nepamiršiu. Ruduo. Penktadienis. Mėlyname danguje šviečia saulė, nuo medžių pamažu pradeda kristi lapai, žemę gairina vis dar šiltas vėjas. Grįždamas iš mokyklos džiaugiuos, jog neperšlapsiu ir nesusipurvinsiu naujų batų, kuriuos sekmadienį tėvai nupirko turguje. Didoki, bet, sako, koja paaugs.
Šiandien bus svečių. Iš toli atvažiuos giminės, todėl reikia apsitvarkyti. Dažniausiai atvažiuoja apie ketvirtą po pietų – liko dvi valandos. Eidamas pro sodą matau, kad motina jau spėjo sugrėbti lapus aplink savo nužydėjusius gėlynus. Tėvą matau kieme plaunantį naują traktorių – lankstosi prieš jį, visą blizgantį nuo krentančio vandens. Tėvas džiaugiasi, kad darbai pagaliau baigti, kad galės dabar ramiai pamedžioti.
Prieangyje užuodžiu ruošiamų valgių kvapus. Motina visad stengiasi –­ nuo jos valgių visi persivalgo.
– Turėsi lapus nuvežt prie upelio, kur senvagė, suverst ant šakų krūvos ir padegt, – liepia ji, kai persirengiu ir ateinu ko nors užkąsti. – Stverk ką į ranką ir bėgte.
Bėgu.

*
Ugnis įsiplieskia labai greit, pasiglemžia visą šakų krūvą, ant kurios užkilusi laižo gelsvais liežuviais sausą orą. Dūmai kartūs, todėl negaliu būti arti laužo, norėčiau išsikepti bulvių, bet reikia skubėti. Tuoj atvažiuos svečiai.
– Aš jau, – prisistatau motinai.
– Viską sudeginai?
– Dar dega...
– Tai ko parėjai? Ar sunku buvo palaukt?
– Tikrai sudegs, mam. Tikrai labai labai smarkiai degė, kai išėjau...
Jos akys blizga – tėvas sako, kad ji per daug žiūri.
– Galiu dar sykį nueit, jei nori.
– Būk čia, – sudraudžia. – Geriau nusiprausk ir susišukuok. Ir kad man nieko neliestum, kol svečiai neatvažiuos, girdi?

*
Prausdamasis girdžiu kamine ūžiant vėją. Pro vonios langelį matau degantį didelį laužą – link jo išdžiūvusia pieva atbėga nedidelis juodas taškelis. Tai kaimyno šuo Tobis – jis retsykiais čia peliauja. Matau, kaip keldamas savo juokingą nosį uodžia dūmus, kaip apibėga laužą kelis kartus, metasi į šalį, apsisuka, grįžta, tada vėl atsitraukia, žiūri. Matau, kaip ima rausti juodą žemę, kaip apkvaitęs drasko ją savo trumpų kojų nagučiais, plėšia dantimis vis gilyn kišdamas nosį.
Čia pat per kiemą sukeldamas nukritusius lapus pralekia vėjo šuoras. Tobis lyg ko sunerimęs kilsteli galvą aukštyn. Vėjas greitai įsisuka į laužą ir permeta ugnį į išdžiūvusią žolę. Tobis atsitraukia, ima rausti žemę ten, kur nesiekia dūmai.
Įsidega. Žinau, motina mato.
Girdžiu – trinkteli namo durys. Matau, kaip susisupusi į skarą, susilenkusi nuo vėjo motina skuba per kiemą pas tėvą, besilankstantį aplink traktorių. Matau, kaip jiedu kalba, matau, kaip motina parodo ranka į laukus, kur jau išplitusi ugnis, kur atokiau nuo dūmų rausiasi ieškodamas pelės Tobis. Matau, kaip abu vos ne bėgte pargrįžta vidun. Netrukus tėvas vėl išlekia laukan – tik dabar jau su šautuvu ant peties nuskuba link upelio. Pakalnėj sustoja. Nusitaiko.

*
Šūvis.
Sustingstu. Motina beldžia į duris.
– Rupūže, nematei, kad pieva įsidegė? Nesakiau, kad palauktum?
Užsimerkiu.
Paskui dar vienas šūvis – matyt, pirmą kartą nepataikė. Arba vieno mažai.
Motinos balsas nutyla. Vėl trinkteli durys. Atsimerkiu. Pro langą matau motiną skubant su šluota į paupelę. Lakstydama iš vienos vietos į kitą ji ploja degančią žemę.
Kai baigia ir vėjas šiek tiek prasklaido dūmus, šalimais pasimato gulintis juodas taškelis. Tėvas stovi atokiau iškėlęs galvą, lyg nematydamas žvelgia į tolį.

*
Bijau išeiti. Stoviu vonios kambaryje muiluotu veidu bandydamas suprasti.
Kai išeinu iš vonios, tėvas jau grįžęs ir sėdi su motina virtuvėje. Tėvo akys irgi blizga.
Tyla gerklėje neleidžia paklausti.
– Šunį nuneši už tvarto ir užkasi mėšle, girdi? – nutraukia tylą tėvo balsas.
Motina nieko nesako, tik žiūri.

Aprimęs vėjas sklaido pelenus, džiovina dar drėgnus plaukus. Juodas taškelis vis didėja iš lėto virsdamas gyvuliu gailiai pravertais nasrais. Skubu užkasti, nes tuoj atvažiuos svečiai.

Draugai