Išpirka už tandyrą¹

Legendinis nusikaltėlis Vyrapanas, smulkaus sudėjimo vyriškis riestais vešliais juodais ūsais, bastosi po pietų Indijos džiungles štai jau ištisus dešimtmečius. (...) Ponas Vyrapanas kaltinamas 141 žmogžudyste. (...) Sekmadienį jis įgyvendino, policijos vertinimu, vieną įžūliausių ir baisiausių savo sumanymų –­ pagrobė 72 metų amžiaus daugelio mylimą kino aktorių Rajkumarą, kurio pusę šimtmečio trunkanti karjera vaidinant indų dievus, senovės karalius ir didvyrius pelnė jam kone mistinę šlovę.
„The New York Times“, 2000 m. balandžio 3 d.

O Tespidai, mano įkvėpėjau, palaima ir prakeiksme! Kaip ir tau, dievai man siuntė dosnią ir palaimingą dovaną – užsiimti vaizduojamaisiais menais. Turėdamas įgimtą talentą, herojiškų bruožų, erelišką Berimoro profilį ir koribantišką lankstumą atlikti pasipūtėlio ar niurzglio vaidmenis kabuki scenose, aš nesitenkinau vien tiktai apvaizdos man gausiai siunčiamomis malonėmis, bet uoliai kibau į klasikinio teatro, šokio ir pantomimos menus. Sakoma, jog vienu antakio krustelėjimu aš sugebu perteikti daugiau nei dauguma aktorių visa savo kūno plastika. Iki pat šios dienos Kaimynijos teatro mokykloje stažavęsi entuziastai patyliukais negali atsižavėti psichologinėmis detalėmis, kuriomis per vasaros kūrybines dirbtuves prisodrinau savo sukurtą Parsono Manderso personažą. Tiesa, nemaloni artisto gyvenimo pusė yra ta, jog dėl minimalaus kalorijų kiekio, kurio kasdien reikia, kad bent jau žarna žarnos nerytų, esu priverstas nurinkinėti nešvarius indus nuo stalų burito užkandinėje „Kukurūzų manija“, įsikūrusioje La Sienega bulvare ir tykančioje praeivių tarsi koks jautrusis musėkautas. Štai kodėl, vos gavęs žinutę iš Pontijaus Perio, įtakingo agento, dirbančio vienoje sėkmingiausių Holivudo talentų paieškos kompanijų „Karjeros vyrukai“, pajutau, kad galbūt pagaliau išmušė ir mano valanda. O kai Peris pasakė, kad galėsiu pasinaudoti privačiu liftu, rezervuotu didžiausią pelną nešančioms „žvaigždėms“, ir taip patausoti savo plaučius nekvėpuodamas tuo pačiu oru su antraplanių vaidmenų atlikėjais, ši nuojauta tik dar labiau sustiprėjo. Spėjau, kad pasiūlymas bus susijęs su didžiulio populiarumo sulaukusiu romanu „Rėk, mutante, rėk“, kurio būsimoje ekranizacijoje pagrindinį Džošo Bukmakaulio vaidmenį trokšte troško atlikti bene visi kino aktorių gildijos nariai vyriškiai. Puikiai įkūnydamas reikiamą kilnumo ir šaltakraujiškumo ypatybių derinį, nusiminusio intelektualo rolei tikau tiesiog tobulai.
– Regis, turėsiu tau šiokį tokį darbelį, vaiki, – tarė man Pontijus Peris, vos įžengiau į jo kabinetą, kurį, puikiai derindami postmoderniąją ir vestgotiškąją stilistikas, dekoravo du pastaruoju metu ypač paklausūs Holivudo dizaineriai.
– Jei kalba apie Džošo Bukmakaulio vaidmenį, reikėtų, kad režisierius iš anksto žinotų, jog būsiu su protezu. Personažą įsivaizduoju šiek tiek susikūprinusį, truputėlį irzloką dėl ilgų nepripažinimo metų ir galbūt netgi su gerokai išpampusiu pagurkliu.
– Tiesą sakant, dėl tos rolės deramasi su Dastinu. O su tavim norėjau pasišnekėti apie visai kitą projektą. Tai bus trileris apie vieną prasilakėlį, kuris mėgina nugvelbti mėnulio akmenį iš Budos ar kokios nors kitos panašios stovylos tarpuakio. Konkurentų scenarijų vos spėjau permesti akimis, mat maloningasis Morfėjus įsigudrino pakišti man kiaulę, bet svarbiausius dalykus vis dėlto įsidėmėjau.
– Aišku. Vadinasi, vaidinsiu samdinį. Vaidmuo suteikia puikią progą panaudoti senuosius savo gimnastikos įgūdžius. O ir visos tos teatrališko fechtavimosi pamokėlės nenueis veltui.
– Būsiu su tavim atviras, bernužėli, –­ tarė Peris, žvelgdamas pro šešių pėdų aukščio langą į sirupo spalvos smogą, kurį Los Andželo gyventojai vertina, ko gero, net labiau nei gryną orą. – Pagrindinis vaidmuo atitenka Harviui Praregėjui.
– Ak, dabar supratau, pasirodo, jie nori man pasiūlyti charakterinį vaidmenį – būsiu geriausias pagrindinio veikėjo draugas, patikimas bendražygis, kuris puikiai pagyvins siužetą.
– Hm, ne visai. Matai, Praregėjui reikia dublerio šviesoms sureguliuoti.
– Ko tokio?
– Na, žmogaus, kuris nuobodžiai stypsotų nurodytoje vietoje, kol operatorius tvarkys apšvietimą, kitaip tariant, – vyruko, kuris bent šiek tiek būtų panašus į „žvaigždę“, kad pagal jį nureguliuota prožektorių šviesa ir krintantys šešėliai atitiktų norimą realizuoti sumanymą. O tada, pačią paskutinę akimirką prieš pradedant filmuoti, zombis – hm, tai yra dubleris –­ nešdinasi lauk, jį pakeičia publikos numylėtinis ir suvaidina sceną.
– Bet kodėl aš? – paklausiau. – Nejaugi tam reikalingas šitoks talentingas aktorius?
– Todėl, kad iš išvaizdos truputį primeni į Praregėją. Žinoma, tau iki jo klasės kaip iki mėnulio, bet bent jau judviejų kompleksija panaši.
– Man reikia laiko pagalvoti, – tariau. –­ Esu pasižadėjęs įgarsinti Teleginą lėlių spektaklyje „Dėdė Vania“.
– Nėra laiko, – atkirto Peris. – Lėktuvas į Tiruvanantapuramą išskrenda po dviejų valandų. Juk šis darbas kur kas malonesnis nei šveisti nuo stalų pridžiūvusius enčiladų likučius kokioj nors Teksaso meksikiečių knaipėj. Kas žino, gal tai net proga išgarsėti.

* * *
Po dešimties valandų, šiek tiek užgaišus prie pakilimo tako belaukiant, kol įgula, apvertusi dugnu į viršų lėktuvą iškratys ir sugaus pabėgusią kobrą, pagaliau išskridome į Indiją. Viskas per nenumatytas aplinkybes – filmo prodiuseris Halas Tarakontešlis paaiškino, jog pagrindinio vaidmens atlikėja paskutinę minutę nutarė pasiimti kartu savo rotveilerį, tad skristi čarteriniu reisu aš negalėsiu, bet man, kaip neliečiamųjų kastos atstovui, rezervuotas bilietas į vienos smulkesnių Indijos oro linijų bendrovių „Bandhani skrydžiai“ lėktuvą. Laimei, čia buvo likusi viena vieta kaip tik man, patekau į grįžtančių namo elgetų kompaniją, ir nors urdu kalbos nemoku nė žodžio, negalėjau atsigėrėti tuo, kaip jie vienas kitą užjaučia ir kaip rūpestingai nužiūrinėja vienas kito dubenėlius.
Kelionė buvo tiesiog nuobodžiai saugi, jei tik nekreipsime dėmesio į keletą lengvų lėktuvo krestelėjimų, po kurių keleiviai imdavo trankytis nuo vienos kabinos sienos į kitą it kokie paspirginti atomai. Plieskiant pirmiesiems aušros spinduliams išlipome iš lėktuvo laikinajame Bubanešvaro oro uoste. Iš ten traukiniu nukakau į Ičalkarandžį, tada dviračiu vežimu į Omkarešvarą, kol galiausiai, pasisamdęs rikšą, atvykau į nurodytą vietą Džalavare. Džiaugsmingai mane pasitikę filmavimo komandos nariai liepė padėti lagaminus į šalį ir tuojau pat eiti atsistoti ant jau paruoštos žymės, kad šviesų režisierius galėtų išsyk imtis darbo, mat jau ir taip darbai atsilieka nuo grafiko. Būdamas patyręs profesionalas, mušant vidudienio karščiui, kantriai stypsojau ant kalvos, kol atlikau šį juodą, tačiau nepaprastai naudingą darbą, ir tik vakare, prisėdęs prie puodelio arbatos, pajutau, kaip nuo saulės smūgio alpstu.
Kaip ir buvo galima spėti, pirmąją filmavimo savaitę kartino įvairūs komandos narių nesutarimai. Paaiškėjo, kad režisierius yra bestuburis pataikūnas, vykdantis visas Praregėjaus užgaidas ir netgi laikantis jas vertomis didžiojo Aristotelio plunksnos. Mano nuomone, Praregėjui visiškai nepavyko užčiuopti personažo esminių bruožų – užuot surizikavęs pelnyti publikos nemalonę, suteikdamas pulkininkui Riebsviesčiui tam tikrą nepasitikėjimo savimi dimensiją, jis nusprendė, kad veikėjas turėtų būti ne kariuomenės pulkininkas, bet Kentukio pulkininkas², stambus grynakraujų jojamųjų žirgų augintojas. Praregėjaus sumanymas įtraukti sceną, kurioje vaidinamas personažas turėtų laimėti žirgų lenktynes Kašmyro slėnyje, mane truputėlį suglumino, o scenarijaus autorių taip sunervino, kad komandos nariai, nerimaudami dėl vargšelio gyvybės, atėmė iš jo diržą ir kaklaraištį. Kadangi kuriant vaidmenį ypač svarbus yra balsas, turiu pasakyti, jog Praregėjaus didžiausia bėda – tonzilinis kazu dūdelės garsą primenantis gargaliavimas. Per vieną pertraukėlių mėginau šnektelėti su juo apie tai, kokiais būdais personažui galima būtų suteikti daugiau spalvingumo, tačiau jis buvo pernelyg smarkiai susitelkęs į knygą, iš kurios, jo įsitikinimu, dar ikifilmavimo pabaigos jis sužinosiąs viską apie smurfus. Vakarais įpratau laikytis nuošaliau nuo kitų, užklysdavau tik į kokią kavinaitę išgerti juodos kavos ar arbatos su pienu, vis dėlto trečią viešnagės savaitę gerokai apsimoviau, patikėjęs į Šakirą panašios vietos gražuolės nuoširdumu, kuri senu indišku papratimu apkabino mane dviejomis savo rankomis, o kitomis keturiomis tuo tarpu mikliai iškraustė kišenes.
Įpusėjus filmavimą, gandai apie būsimą šedevrą jau buvo plačiai pasklidę. Galiausiai mums pavyko nugesinti dėl skirtingų temperamentų kylančius vidinius nesutarimus, scenarijaus autorius netgi sutiko grąžinti Halui Tarakontešliui prieš tai nugvelbtus jo vaistus nuo kraujo krešėjimo, ir projektas užtikrintai judėjo pirmyn. Kalbėta, kad dienraščiuose jau dabar mirga gausybė palankių atsiliepimų, o Brangutina Tarakontešlė, prodiuserio žmona, pareiškė, kad sprendžiant iš filmuotos medžiagos, kurią jai teko laimė peržiūrėti, mūsų kuriamas darbas veikiausiai pranoksiąs net „Pilietį Keiną“³. Apimtas maniakiškos euforijos Praregėjas užsiminė, jog jau laikas planuoti kampaniją dėl „Oskarų“ ir nieko nelaukdamas nusamdė viešųjų ryšių specialistą, kad šis parašytų jam padėkos už apdovanojimą kalbą.
Pamenu, stoviu, kaip paprastai, nurodytoje vietoje iškėlęs galvą ir Praregėjo maniera papūtęs žandus, o operatorius derina įrangą, kai staiga į aikštelę įsiveržia būrelis džiūgaujančių ir klykiančių it apačiai turbangalvių. Kažkuris jų iš Bombėjaus „Hiltono“ nugvelbta pelenine apsvaigina režisierių, o likusieji išvaiko panikos apimtą filmavimo komandą. Po akimirkos mano galva atsiduria maiše, kuris tučtuojau meistriškai užrišamas, o tada kažkas užsikaria mane sau ant sprando ir nusineša. Kadangi rengdamasis tapti aktoriumi šiek tiek praktikavau kovos menus, ūmai ištrūkstu ir šlumšteliu ant žemės, bet išsyk pašoku ir atlieku žaibišką smūgį koja, tačiau, grobikų laimei, spyris tik suvirpina orą, o aš, neišlaikęs pusiausvyros, parkrentu tiesiai į pravirą plimuto bagažinę, kuri tuojau pat užtrenkiama. Gal dėl smarkių Indijos karščių, o gal dėl jėgos, kuria trenkiausi į aiškiai nukniauktą dramblio iltį, akimirksniu netekau sąmonės. Atsipeikėjau slegiančioje tamsoje tik po kurio laiko – automobilis barškėjo ir tarškėjo važiuodamas nelygiu grindiniu, veikiausia, tai būta kalnų keliuko. Pasitelkęs gilaus kvėpavimo pratimus, kuriuos puikiai įvaldžiau per vaidybos užsiėmimus, sugebėjau išlaikyti savitvardą mažiausiai aštuonias sekundes, o tada subaubiau kraują stingdančiu balsu ir dėl plaučių hiperventiliacijos vėl apalpau. Miglotai pamenu, kaip viename kalno viršūnės urvų man nuėmė nuo galvos maišą, ir priešais pamačiau rūsčiaakį banditų vadeivą juodais paraitytais ūsais bei pamišėlišku Eduardo Cianelio personažo iš „Gunga Dino“⁴ veidu. Vyrukas mosikavo riestu kardu ir aiškiai siuto dėl apmaudžios savo parankinių klaidos.
– Kirmėlėkai, šliužai, parazitai! Siunčiau jus pagrobti kino įžymybės, o ką jūs man atvedėt?! – užbliuvo hašišo apsirūkęs vadeiva, o jo šnervės išsipūtė lyg vėją pagavusios burės.
– Šeimininke, maldauju, atleisk, – parpuolęs ant kelių ėmė atsiprašinėti neliečiamasis, aplinkinių vadinamas Abu.
– Tai pagalbinis darbuotojas, statistas, dubleris apšvietimui sureguliuoti! – suriko ūsuotasis.
– Bet, šeimininke, juk neprieštarauji, kad jiedu iš tiesų panašūs? – cyptelėjo vienas persigandusių grobikų.
– Krabe! Niekingas drieže! Nori man pasakyti, kad šitą atmatų šūdmaišį galima supainioti su Harviu Praregėjumi? Tai tas pat, kaip lyginti auksą su purvu.
– Bet, didingasai, juk jie jį pasamdė būtent dėl...
– Užsikišk arba tuoj nurėšiu liežuvį! Suplanavau parauti penkiasdešimt, gal net šimtą gabalų, o jūs atitempiat čia šitą netalentingą nevėkšlą, už kurį – galvą dedu, kitaip aš ne Vyrapanas, – negausiu nė sudilusios rupijos!
Tai štai, pasirodo, priešais mane stovėjo legendinis plėšikas, apie kurį buvau tiek daug skaitęs. Tikras žiaurumų maestro, galintis be skrupulų paskersti bet ką, kas tik pasipainiotų po ranka, tačiau sykiu ir aiškus miesčionis, sprendžiant iš skonio bei supratimo apie talentą.
– Pone, esu tikras, kad už jį vis tiek ką nors gautume. Juk filmavimo komanda nenumos ranka, jei paskelbsim, jog ketinam vieną jų ketvirčiuoti. Tiesa, visi puikiai žinom, kad didžiosios kino kompanijos į bet kokius pasiūlymus paprastai net nereaguoja, bet jei prie laiško kaskart pridėtume po nupjautą kūno dalį...
– Pakaks, glitus ištižėli! – iškošė pro dantis rūstusis plėšikų vadeiva. – Dabar pats Praregėjaus karjeros pikas. Neseniai vyrukas nusifilmavo dviejuose filmuose, kurie užkalė sočiai pinigėlių net ir mažesnėse rinkose. O už šitą graužiką, kurį man atitempėt, niekas ir avinžirnių lėkštės nepasiūlys.
– Atleisk, didingasai, – krimsdamasis dėl savo žioplumo suinkštė Vyrapano parankinis. – Viskas dėl to, kad kai ant jo tam tikru kampu krinta šviesa, jo veidas atrodo visai kaip tamstos minėtos kino įžymybės.
– Negi nematot, kad šis padaras visiškai necharizmatiškas? O Praregėją tokiuose miestuose kaip Boizis ir Juma kone ant rankų nešioja. Tas vyrukas tikro žvaigždės stoto. O šitas nevėkšla panašus į tipišką taksi vairuotoją arba pardavimų atstovą, tuščiai laukiantį, kada išmuš jo valanda.
– Minutėlę! – šūktelėjau pro burną suspaudusį juodą raištį, bet pratęsti minties nebegalėjau, mat tuojau pat gavau smarkų smūgį vandens pypke į makaulę. Prikandau liežuvį, o Vyrapanas toliau tęsė savo postringavimus. Geranoriškai pareiškė, jog visi tokie netašyti atgrubnagiai turėtų būti nukirsdinti. Vis dėlto gaujos iždininkas pasiūlė, jog reikėtų sumažinti išpirkos sumą ir duoti keletą dienų, per kurias ir paaiškės, ar pavyks iš manęs išpešti naudos. Jei ne, mane jie sumalsią į košę. Pažinodamas Halą Tarakontešlį, buvau visiškai tikras, kad bendrovės atstovai jau kreipėsi į JAV ambasadą bei ketina patenkinti net ir pačius ekstravagantiškiausius banditų reikalavimus, užuot ramiai stebėję, kaip kenčia jų kolega. Tačiau per penkias dienas nesulaukus jokio atsakymo ir Vyrapano šnipams pranešus, kad rašytojas pakeitė scenarijų ir visa filmavimo grupė persikėlė dirbti į Oklandą, pasijutau nejaukiai. Sklido gandai, esą Tarakontešlis nenorėjęs varginti Indijos valdžios institucijų skundais, bet išvykdamas iš šalies pažadėjęs padaryti viską, kas jo galioje, kad tik mane išlaisvintų, tačiau išpirkos nesutikęs mokėti nė cento, kad šitaip nesukurtų ydingo precedento. Kai naujienos apie mano keblią padėtį buvo paviešintos paskutiniuosiuose žurnalo „Užkulisiai“ puslapiuose, grupelė politiškai aktyvių statistų viešai pareiškė pasipiktinimą ir prisiekė budėsią dėl šio reikalo per naktis, tačiau vėliau pristigo pinigų nupirkti tam reikiamų žvakių.
Taigi, kas gi atsitiko, kad, nepaisant Vyrapano paskirto termino ir banditų gaujos pasiryžimo sukapoti mane į gabalus, aš dabar pasakoju šią istoriją? Likus vos trims valandoms iki numatyto laiko, kai būrys įtūžusių fanatikų gretimoje patalpoje jau mojavo savo kinžalais ir sudarinėjo ant lentos mano sukapojimo į gabalus schemą, mane, tebetįsantį supančiotą, staiga išbudino pora iš po turbano ir burnuso gobtuvo spitrijančių tamsių akių.
– Paskubėk, vaiki, tik nerėk, – sušnibždėjo įsibrovėlis su akcentu, kuris labiau būdingas Grynpointui nei Bhopalui.
– Kas čia? – paklausiau išsekęs iš bado, mat buvau maitinamas vien alū ir tarka dal patiekalais.
– Paskubėk, užsimesk šiuos drabužius ir eime. Tiktai tyliai, nes aplink knibžda visas tuntas žmonijos atmatų.
– Tikra tiesa, – suunkščiau atpažinęs savo agento, Pontijaus Perio, balsą.
– Nešdinamės. Jau rytoj galėsi smaguriauti „Nate’n Al“ užkandinėje.
Šitaip, išmoningai padedamas savo profesionaliojo atstovo, išvengiau niekšų vadeivos Vyrapano man aiškiai numatyto skrodimo.
Kitą dieną „Nate’n Al“ užkandinėje Peris papasakojo, kad apie mano kančias sužinojo pietaudamas „Mr. Chow“ restorane.
– Tas pasakojimas man net gerklėj užstrigo, be to prisiminiau, kad vaikystėj nešiojau pigius kartoninius ūsus, ir visi vaikai mokykloje šaipydavosi iš manęs, esą aš panašus į Jo Šviesenybę Haiderabado Nizamą. Ilgainiui tos patyčios liovėsi, gyvenimas ėmė riedėti sava vaga. Noriu pasakyti, kad turėjau išmokti įtikinti, juk nizamai jau daugelį metų nebeskiriami, o aš esu agentas ir iš įtikinėjimo meno valgau duoną.
– Bet kodėl dėl manęs rizikavote gyvybe? – pasiteiravau, imdamas uosti kažin kokią klastą jo išvedžiojimuose.
– Vos pradingai, gavau tau pagrindinį vaidmenį viename filmų. Laimingas atsitiktinumas. Juosta apie narkotikų karus. Viskas filmuojama Kolumbijos džiunglėse. Filmas nukreiptas prieš Medelino kartelį. Turbūt dėl to kai kurie mirties eskadronų nariai krauju prisiekė užmušią mažiausiai kelis filmavimo komandos narius, jei filmas bus pradėtas, tačiau režisierius mano, kad tai tik tušti grasinimai. Neįtikėtina, kiek daug aktorių šio vaidmens atsisakė, štai tada ir nusprendžiau leisti tau užsidirbti nemenką sumelę. Pala, o kur tu susiruošei?
Nėriau laukan ir pradingau rūke tarsi katė. Nieko nelaukdamas nuskuodžiau pirkti laikraščio, kuriame peržiūrėčiau skelbimus dėl darbo. Galbūt kažkas ieško taksi vairuotojo arba pardavimų atstovo, kaip kad siūlė Vyrapanas. Žinoma, atlyginimas bus gerokai mažesnis nei Pontijaus Perio žadėtieji 10 procentų, bet jam bent jau neprisieis kurį nors rytą pabudus rasti savo pašto dėžutėje mano ausį.

¹ Speciali krosnis mėsai kepti (čia ir toliau – vert. past.).
² Kentucky colonel – nusipelniusiems žmonėms Kentukio gubernatoriaus pritarimu suteikiamas titulas, su kariuomenės laipsniu neturintis nieko bendra.
³ Klasika tapęs 1941 m. režisieriaus Orsono Welleso sukurtas filmas.
⁴ 1939 m. George’o Stevenso režisuotas nuotykių filmas, kurio siužetas vystosi Britų Indijoje. Vieną pagrindinių vaidmenų filme atliko italų kilmės aktorius Eduardas Ciannelli’s (1889–1969).

Iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas

Versta iš: Woody Allen. „Mere Anarchy“. – New York: Random House, 2007.