„Prisirijom, tai reikia gerti...“
Iš pokalbių redakcijoje

---

Kodėl man patinka mūsų skaitytojai – ogi užuojauta nelengvam feljetonistų likimui, jų nesavanaudiška pagalba. Dažnai kaip liudininkai aprašo kokį nors kuriozišką įvykį. Esą, Zacharai Batkovičiau, apie tai parašykite feljetoną.
Jie papasakoja daug įdomių dalykų. Kai kuriais pasiūlymais pasinaudojau ir suteikiau jiems literatūrinę formą. Į rankas patekdavo tokių laiškų, kurių beveik perrašyti nereikėdavo. Kartą atsiuntė didelės firmos pasitarimo stenogramą. Ten susirinkę valdininkai –­ seni vilkai, įstaigų planktono veteranai –­ svarstė naujos sutarties formuluotes. Jų būryje buvo tik vienas naujokas pavarde Zagadkinas, Timofejus Zagadkinas. Būtent jam buvo pavesta sukurti sutarties projektą. Dabar nusipelnę respublikos biurokratai svarstė jo parengtą variantą, narpliodami kiekvieną jo žodį. Štai kaip tai vyko.
Zagadkinas ėmė skaityti savo tekstą.
– „Jeigu kliento sąskaitos numeris pasikeičia..."
– Stop, stop, stop! – pertraukė jį kažkoks valdininkas. – Ką reiškia „jeigu"? Mes juk kuriame dokumentą, jame neturi būti nesuprantamų žodžių. Šioje vietoje parašykite kitaip.
Zagadkinas pritariančiai linktelėjo ir tęsė:
– „...firma privalo pranešti jam apie tai."
– Viešpatie! – atsidūsėjo kitas valdininkas. – Ar galima oficialiame dokumente vartoti žodį „pranešti". Sugalvokite šiek tiek įmantriau.
– „Per trijų dienų laikotarpį", – pabaigė frazę Timofejus.
– Įspūdis toks, tarsi jūs rašote vaikams! – vienas paskui kitą suklegėjo susirinkusieji ir ėmė siūlyti galimus variantus.
Išklausęs pastabas, Zagadkinas perrašė frazę: „Kliento, toliau vadinamo Vartotoju, sąskaitos numerio pakeitimo atveju firma privalo informuoti Vartotoją apie anksčiau pateiktą pakeitimą per tris kalendorines dienas nuo pranešimo apie fiksuotą ketinimą jį pakeisti."
Firmų vadovai buvo nepaprastai patenkinti. Zagadkino iškalbingumą ėmė aptarinėti visur. Vienas paskui kitą ėmė kviestis jį sukurti sutartis telefonams įrengti, bankų sąskaitoms atidaryti, turistiniams kelialapiams parduoti, knygų leidybai ir t. t. ir t. t. Jo lengva ranka išmargindavo biurokratinius dokumentus frazėmis, kuriose tarinys nuo veiksnio būdavo nutolęs per kilometrą, o tarp jų laisvai įsiterpdavo dešimtys daiktavardžių, ir visi jie būdavo kilmininko linksnyje.
Zagadkinas puikavosi gebėjimu viską rašyti neaiškiai. Bet visa tai baigėsi liūdnai. Kartą vargšas Zagadkinas susirgo, jam išrašė kažkokių tablečių. Prie jų buvo pridėta vaistų vartojimo instrukcija, kažkada jo paties sukurta. Jis pradėjo skaityti, kaip reikia vienašališkai vartoti teisėtą preparatą per distancinės prieigos kanalus, pasimetė ir...
Dabar gydytojai gelbsti jo gyvybę.

Vertė Arvydas Valionis