Nuo senų laikų mūsų rašytojų ir valdžios santykiai buvo vos ne romantiški... Jie, kaip sutuoktiniai, tai bardavosi, tai taikydavosi, tai maištaudavo, tai kankindavo vienas kitą šalta panieka, bet gyveno drauge ir tvarkė bendrą ūkį. Kartais valdžia žodžių kūrėjams surengdavo slaptus pasimatymus nuošalėje, įvairiuose valdiškuose namuose. Iš ten žmogiškųjų sielų inžinieriai išeidavo sudirgę, susijaudinę, juos baimingai palydėdavo šventas publikos šnabždesys: „Išplūdo..." Tai bent laikai buvo! Bet jie, deja, baigėsi. Skyrybos!!! Valdžia pamilo kitus, kur kas praktiškesnius partnerius. Ji taip įsijautė, jog jiems ėmė dovanoti gamyklas, sporto klubus, žemes. Valdantieji tarsi norėjo pasiteisinti dėl savo tuščio ir beprasmiško gyvenimo su žodžių kūrėjais.

Žodžių burtininkai ėmė sielotis. Jie bandė rašyti knygas, bet tai buvo tuščias darbas. Be to, visą laiką kažko trūko. Jiems kas rytą pabudus reikėjo jausti, kad turi Šeimininką, kuris jau nebemiega ir galvoja apie juos. Ech, teisūs išminčiai: jei išsiskyrei – neskubėk vėl vesti! Bet rašytojai nepaklausė. Jie pakiliai susivienijo ir tapo kolektyvine Nuotaka, laukiančia jaunikio! Bet kokio! Net neturtėlio. Metai juk bėga...

O jaunikis buvo visai arti. Vadino jį Traktorininku. Ne, ne todėl, kad jis vairavo traktorių. Pravardę gavo todėl, kad jo veidas buvo labai panašus į traktorių. Atrodė, kad jis burgzdamas ir įkyriai tūtuodamas tuojau užvažiuos ant tavęs. Traktorininkas niekada niekur nesimokė, viską išsiaiškindavo gestais, nemokėjo rašyti, skaityti irgi. Gebėdavo tik pinigus suskaičiuoti, jeigu šie variniai. Kartą jis stovėjo eilėje priduoti tarą ir iš inteligentiško valkatos išgirdo, kad poetams viskas galima. Tai persmelkė jo sielą! Tuo metu jis jau buvo pabodęs pats sau ir sumanė nusipirkti biografiją. Bet šykštavo – be perstojo teiraudavosi kainos ir derėdavosi. Ir paaiškėjo, kad poeto biografija kainuoja kur kas pigiau! Piršosi išvada... sudaryti sandėrį su svetima sąžine. Traktorininkas persikvalifikavo į Poetą ir išvyko, kaip ir dera, užkariauti sostinės. O tenai tokie dalykai prasidėjo! Nei papasakoti, nei plunksna aprašyti. Rašytojų brolija taip buvo pasiilgusi Šeimininko, jog puolė po Traktorininko kojomis ir pradėjo jas aistringai bučiuoti: „Pagaliau tu atėjai. Tik neišeik, nepalik mūsų. Mes tokie vieniši."

Iš pradžių Traktorininkas išsigando, svarstė, kaip nukreipti dėmesį, nes patys eilėraščiai norėjo būti pavogti. O nutiko ne taip! Net vogti nereikėjo, netgi naujus siūlė. Veltui! Tai bent pasisekimas! Ir Traktorininkas guviai suspigo: „Tebūnie! Lieku!"

Ir Traktorininkas tapo visų rašytojų ir visų žodžių genijų pirmininkas. Jam net diplomą išrašė. Taip jis be pasipriešinimo paėmė Nuotaką. Taip, kaip ji pati geidė!

Šeimos galva Traktorininkas pasirodė rūstus. Visus namiškius laikė tamsiame korpuse, bendraudavo retai, šūkaudavo, bet be duonos kūrėjų nepalikdavo. Šie duoną rijo eilėje, nuo lūpų ant grindų krito trupiniai, kuriuos patys ir susirinkdavo, o užsižiopsoję rašytojai dar ir per sprandą gaudavo.

Taip traškėjo jų žandikauliai, taip tiško seilės, jog visa tai pasiekė valdžią. Ji gailėjosi savo buvusių favoritų, norėjo atgal šaukti, išlaisvinti juos iš šių namų tironijos! Bet jie – jokiu būdu! „Mums ir taip gerai, – tvirtino. – Mes turime Šeimininką! O kaip šunims be Šeimininko! Į kailių lupyklą gali išvežti! Baisu!"

Ir aš mąstau: ką tikrieji rašytojai, ne karikatūriniai, turi jausti Traktorininko tarnams? Gailestį, panieką, neapykantą? Asmeniškai aš dėl šios „Traktoriados" patyriau kartėlį. Ir nenuostabu, kad skaitymas be perstojo mąžta. Kol šunes loja, karavanas eina niekur.

Vertė Arvydas Valionis