Žilvinas Andriušis. Iš onirinių sakinių ir istorijų

Andriaus Mažeikos nuotrauka

 

Plagiatai

*
Mane kartais kaltina (bet iš tikrųjų niekas nekaltina), kad aš nurašinėju, kompiliuoju, kopijuoju viską iš kitų. Bet „aš“ tik sapnuoju ir iš ten imu medžiagą per daug nesureikšmindamas jos...
Kartais man atrodo, kad „aš“ tik apverčiu aukštyn kojom visa tai, ką sakė kiti ar ką kiti parašė, ką perskaičiau ar dar neperskaičiau, įsiminiau ar nelabai įsiminiau ir galbūt sapnai padarė tai geriau už mane, man nežinant ir nekont­roliuojant –­ apvertė, iškreipė, perkeitė, nušlifavo ir sugrupavo...
Tarkim, toks jau šis metodas, gimdantis tekstus, verčiantis oponuoti kitiems...
Todėl man ir atrodo, kad kiekvienai būtybei priklauso kiti gyvenimai.
Šitas asilas galima sakyti yra Johnas Low1.
O šitas smauglys misis Orwell.
Kiaulė – Loreta!
Taip kelių gyvūnų akivaizdoje šnekėjau su akimirksniais iš jų praeitų gyvenimų. Bet nebuvau aš vienintelis ir pirmas savo nukrypimuose.
Kažkada labai seniai arba beveik tuo pačiu metu, nes poezijai laikas negalioja, vienas prancūzas, dar tik berniukas rašė: „Man atrodė, kad kiekvienai būtybei priklauso keli gyvenimai.“
Tas ponas nežino, ką daro – jis angelas.
Šita šeima – šunų vada.
Kelių žmonių akivaizdoje garsiai šnekėjausi su akimirkomis iš kitų jų gyvenimų.
Taip, pamilau kiaulę!
Voilá!!!
Jis, matydamas žmones, matė gyvulius, o aš, matydamas gyvūnus, mačiau tik žmones – toks štai skirtumas, jei taip galima pavadinti, tarp privačių reinkarnacijų bestiariumo, toks pavyzdys plagiato ir nieko daugiau...

 

*
Kojos yra tas pats, kas galva.
Aš nerašau, aš keliauju.

 

*
CENTURIONAS, KURIS VEŽĖ JĖZAUS TOGĄ IMPERATORIUI...
Iš pradžių jis norėjo sukurti savo armiją, bet apdriskę žmogžudžiai jį pasiuntė į Romą.
Romos ministerijoje biurokratas prie langelio įžeidė jį ir nedavė talonėlio audiencijai pas imperatorių. Tada centurionas užsirūstino: pagal Mocarto muziką ištaškė į sienas visą būrį apsauginių ir išėjęs į miestą įsėdo į visuomeninį transportą.
Ten prasidėjo jau kita istorija apie termas, kuriose lankytojai diskutavo apie valgomus skorpionus.

Iš šios istorijos išliko tik du sakiniai...
Jis yra šarvuotas kaip žmogus ir gali įveikti vorą lyg Jupiterį.
Ir kitas trumpesnis: PODEX2.

 

*
KIENO GALVA – TO IR VISUOMENĖ.
Ji ieškojo savo mylimojo nukirstos galvos.
Bet nerado.
Ji lipo laiptais vis aukštyn, o aplinkui stovėjo lavonai su nukirstomis galvomis.
Pagaliau laiptų viršuje pasirodė Pagramdukas ir pasakė tuos žodžius:
„Kieno galva – to ir visuomenė.“
Pasakė ir nusirideno laiptais žemyn.
Tada ji pirštu pasikrapštė galvą, atidarė viršugalvį ir ten rado savo mylimojo galvą.

 

*
Du germanai kolonistai susiginčijo ir apkaltino vienas kitą nusikaltimais:
kad vienas tvirkino jaunimą, o kitas, jog vogė plytas.
Tada jiems padarė tai, ko net aš – patsai Ovidijus – nežinojau,
kad taip daroma pas mus Makedonijoje.
Pavadino juos laukinių žąsų vardais ir aptemdė galvas svaigiais gėrimais...

 

*
Pavargę kareiviai vežė atidarytas galvas.
Smegenys atrodė ryškiai mėlynos.
Jos jau buvo dalinai nuvalgytos.
Kareiviai jas sėmė baltais šaukšteliais
ir kartai smegenyse atsiverdavo akys.
По шесть труп зборий3.
Pasakė generolas...

 

*
Rusija negali be karo, kaip karas be Rusijos.

 

*
Du girti graikai į stebuklingą Eolo vėtrų maišą, dovanotą Odisėjui, prigrūdo iečių. Po kiek laiko vėtros tas ietis iš maišo išspjovė. Jos viena po kitos lekia į orą ir sustingsta. Pirmas graikas griebė paskutinę ietį ir pakilo kaboti. Kitas graikas stvėrė jį už sandalų ir taip pat pakibo. Tada tas, kuris buvo žemiau sušuko: „Vienu čempionu daugiau…“

 

*
Jie susitiko moteriškų batų parduotuvėje.
Moteris panaši į Deborą Ungarn – ji privati detektyvė.
Vyras lyg ir Chrisas Pennas – jis mafijos bosas.
Chrisas Pennas samdo D.U. sužinoti, kas nužudė jo sūnų.
Bando užmokėti eurais, bet Debora neima. Paima dolerius.
DEBORA. Jei jums juodi bateliai ant kabluko atrodo gražu – tai neabejotinai atėjo patys sunkiausi metai, nes spalvoti bateliai simbolizuoja gerovę.
Chrisas nieko nesupratęs paduoda pinigus ir išeina.

 

*
‒ O dabar pagalvok apie mano seserį, kurią vedei, ‒ pasakė Prancūzijos karalius, užmovęs geležinę kaukę svainiui ant galvos. Ir budelis, stovintis šalia pradėjo lieti iš viršaus vandenį. Svainis girdėjo vandens čiurlenimą, lyg būtų užsidėjęs kibirą su skylutėm akims, ir stebėjosi tuo, kas vyksta.
„O dabar pagalvok apie mano seserį, kurią vedei“, – skambėjo karaliaus žodžiai ir, atrodė, jie tęsis amžinai... Ar tai buvo tik vestuvių pokštas, ar viskas įvyko iš tikrųjų – istorija nutyli.

 

*
Keistą sapną, kurį muzikologijos studentas Edvardas Šumyla susapnavo vieną 2013 m. rudens rytą, sudarė ne vaizdai, o žodžiai. Nors jį ištaręs balsas buvo ne jo, tačiau panašus. Jis skaitė miegodamas iš pageltusių lapų. Pati tema lyg ir žadėjo patetines intonacijas, bet tonas liko beasmenis ir bespalvis. Sapnas buvo labai trumpas, tačiau Edvardas aiškiai suvokė, kad miega savo kambaryje, o šalimais guli Ieva. Visas tekstas buvo turtingesnis ir pilnas keistų žodžių, bet išliko tik tiek: „Thomas Mannas su Stravinskiu Kaliningrade nusipirko šaldytuvą, į jį patalpino jauną tarnaitę, bet atvažiavę iki Klaipėdos jie suprato, kad lavonai nenustoja kruvyti.“ Šitas žodis tikrai buvo toks, nors ten girdėjosi ir daugiau panašių, kurių, deja, neprisiminė.
Kaip jis pats vėliau aiškino – tuo metu tvyrojo labai didelė įtampa ir baimė dėl būsimo muzikologų konkurso. Debatų tema buvo Stravinskio „Šventasis pavasaris“, nes tam kūriniui buvo suėję 100 metų, be to, jis turėjo dar pristatyti savo darbą apie Thomo Manno novelę „Tristanas“, todėl tiedu greičiausiai ir papuolė į tą sapną/tekstą.

 

*
Žmogus pasveiksta ne tada, kai džiaugiasi savo baimėmis, bet tada, kai nebijo savo džiaugsmo.

 

1 Jack London.
2 (lot.) Šikna.
3 (slav.) Po šešis lavonus surinkom?

Kadras iš filmo „Ramybė mūsų sapnuose“