/ / / per dieną tavo vardą ištariu keturis kartus. į rytus. vakarus. pietus. šiaurę. man patinka simetrija. viską matuoju liniuote. dienos lupasi nuo šaldytuvo. jas galima išmatuoti. ausyse skamba būgnai ir gitaros. muzikoje daug matematikos. savo aistrą serviruoju rytais visada supakuotą po tiek pat. savo aistrą serviruoju vakarais visada supakuotą po tiek pat. nė gramo mažiau. nė gramo daugiau. tu esi tiesė. tu niekada nepasibaigi. koordinačių plok&scaron...
Juozapas Jurkūnas (gimė 1895 m. Sedūnų k., Širvintų r., sušaudytas 1938 m. Leningrade) Lietuvoje iki šiol beveik nežinomas tragiško likimo rašytojas ir dailininkas. Būdamas 15-os su keliaujančia teatro trupe išvyko iš Vilniaus į Rusijos imperijos gilumą. 1913 m. Kijeve susipažino su Sidabro amžiaus rašytoju ir poetu Michailu Kuzminu, kurio paskatintas persikėlė į Peterburgą. Nuo tada M. Kuzminas tapo jo vyresniuoju draugu, mokytoju ir mylim...
Anomis dienomis aukštieji kunigai su rašto aiškintojais mylėjo bažnyčią labiau nei Dievą, o celibatą kaip save patį. Ir tai buvo gera. Anomis dienomis Dievas dirbo vairuotoju kepykloj ir rytais išvežiodavo šviežią duoną. Jam labai patikdavo papypint, kad vaikai pamojuotų per langą. Bet jiems pirma reikėjo išmokt katekizmą, todėl jam atėmė teises. Anomis dienomis Dievas važiavo iš taško A į tašką B, bet ne ten pasuko ir atvažiavo į...
„Jis mirė prieš penkerius metus“... Tai pirmas Icchoko Mero apsakymo „Juoda musikė gelsva nugarėle“ sakinys, šiemet tapęs tarsi autoriaus biografijos faktu – rašytojas mirė 2014 m. kovo 13-ąją. Gyvenimas padovanojo man neįkainojamą patirtį – daugiau kaip dešimtmetį draugystės su Icchoku – nuo tada, kai 2001 m. gruodžio 8 d., rengdama Frankfurto knygų mugės leidiniui skirtus tekstus, pristatančius jo romanus „Lygiosios tr...
Javieras Maríasas gimė 1951 m., vienas žinomiausių Ispanijos rašytojų, eseistas, vertėjas, Ispanijos karališkosios akademijos narys. Pirmą knygą išleido būdamas 17-os, apsakymą „Moterims miegant“, patekusį į tą knygą, – 14-os, o pirmąjį romaną „Los dominios del lobo“ („Vilko valdos“) – taip pat 17-os. Išleidęs kelias knygas kūrybą atidėjo keleriems metams ir vieną po kito išvertė keliolika mėgstamiausių Ang...
Ištrauka iš knygos „Rusija konclageryje“ Autobiografinė Ivano Solonevičiaus knyga „Rusija konclageryje“ (šiemet ketina išleisti „Briedžio“ leidykla) nėra klasikinis lagerių prozos pavyzdys kaip Aleksandro Solženicyno „Gulago archipelagas“, nors jam niekuo nenusileidžia. Priešingai, tokios nuodugnios totalitarizmo analizės kaip I. Solonevičiaus apybraižose apie vadinamąjį sovietų valdžios aktyvą A. Solženi...
Vėl į laimės šalį Pasaulinę šlovę pelniusi filosofijos popžvaigždė Slavojus Žižekas kadaise vienoje paskaitoje kalbėjo apie veiksnius, darančius įtaką žmogaus laimei. Anot jo, laimingiausi žmonės gyveno andainykštėje Čekoslovakijoje. Kaip vieną esminių veiksnių, pro kuriuos filosofas prisikasė prie tokių įdomių rezultatų, jis nurodo geresnio pasaulio egzistavimą. Idant žmonės būtų laimingi, tąsyk paaiškino Žižekas, tas geresnis pasaulis turi būti nutolęs, tači...
Curzio Malaparte (1898–1957; tikrasis vardas – Kurtas Erichas Suckertas, „Malaparte“ būtų galima išversti „atsidūręs blogoje pusėje, priklausantis blogajai pusei“) – italų rašytojas ir žurnalistas, karo korespondentas bei karininkas, pirmiausia žinomas kaip romano „Kaput“ autorius. C. Malaparte’s romanas „Oda“ („Pelle“, 1949) – tai kraupi ir tikroviška Antrojo pasaulinio karo apokalipsė...
Wolfgangas Borchertas (1921–1947) – poetas ir prozininkas, kurio pjesė „Ten, už durų“ tapo vienu svarbiausių tarpukario vokiečių literatūros dokumentų. W. Borchertas dažnai vadinamas „pasaulio sielvarto“ rašytoju. Čia vertėtų pacituoti Jurgį Kunčiną, kuriam, beje, sausio 13 d. būtų sukakę 72-eji: „Tuomet ir aš gyvenau Weltschmerzo laikotarpį. Į jį mane buvo įvaręs tas pats Wolfgangas Borchertas. Rašiau kursinį darbą iš vokieči...
Anomis dienomis Dievas ginčijosi su Abejingu Kosmosu, bet anas neatsakinėjo. Tik tolumoje girdėjosi Pričkaus šuns lojimas. Tiesa, retkarčiais dar galėjai išgirsti keiksmus, maldas ir dantų griežimą. Anomis dienomis, t. y. paskutinę teismo dieną, aukštieji kunigai su rašto aiškintojais išdidžiai trinktelėjo ant altoriaus storą knygą apie bedievius, seniausios profesijos atstoves bei visus likusiuosius ir liepė Dievui skaityti. Bet perskaitė Kalėdų Senis,...