Proza

Šešėlis iš manęs išsikabarojo, koja kojon tipena. Didžiulė galva, trumputės rankos sniego baltumu slenka. Virš šešėlio pečių, abipus galvos plasnoja juodi sparnai – aš, užsimaukšlinęs žieminę kepurę, pas savo ilgaamžę mamytę užsnigtu vieškeliu klampoju. Tylu. Įkyri šviesa krinta iš aukštybių. Saulės spindulių kuokštas pro vieną juodą, į kamuolius susisukusį debesį pralindo, pro kitą, trečiame rado vis mažėjantį tarpą ir duria į sniego plotus, į mane, į vieškelį, paslėptą po pusnimis. Gal šešėlis...


Pradėjo snigti, pro autobuso langą slinko balkšvėjančios Žiemių Lietuvos lygumos, dengėsi švaria balta staltiese. Po rudens pilkumos tuoj nušvis mums akys ir pakils nuotaika, tuoj pradėsime laukti švenčių. Tuoj pradėsim svarstyt, ką čia kam padovanojus, kur ką per šventes aplankysim. Jei turim dar ką aplankyti.Sėsime prie stalų.Mano bendrakeleivis – žmogus labai linksmas ir guvus. Autobuso konduktorė, jam įlipant, dar ir paklausė:– Man rodos, kad tamsta šiek tiek išgėręs?– Šiek tiek? Panele, išg...


Mantas Lideikis. Audronašos

2012-12-05 21:43:51

Kaitra truko daugelį dienų – kasryt pažvelgus į dangų netekdavo išvysti nieko kito, kaip tik tą pačią nuo karščio perbalusią padangę ir dar ryškesnį saulės diską. Rodės, šviesulys išdegino ne tik žemę, bet ir dangaus mėlį. Tą vasarą, metus kitus nelietęs teptuko, staiga pajutau kūrybinių jėgų antlpūdį. O čia dar ir proga pasitaikė – bičiulis dailininkas vasaros sezonui išvažiavo uždarbiauti į Norvegiją. Bijodamas be priežiūros palikti vos prieš metus įsigytą sodybą, pasiūlė joje pagyventi. Ir št...


Jakubaico akmenį jis paminėjo jau grįžtant atgalios. Mums reikėjo eiti iki Jakubaico akmens, pasakė, kai visą rytą merkęs lietus pasitraukė už Nemuno ir aname krante pakabino pilkšvą uždangą, o krepšiai nejučiomis prisipildė voveruškų, kurios šiose vietose augo drūtos, bet ne kupstais. Pasakė, kai ryžtą jau buvo išplovęs lietus, urzgiantis skrandis ir laikas, pagaliau ir nuo tos menamos vietos jau buvome nutolę gerą gabalą. Sukirbėjo, nes pavadinimas nuskambėjo tarsi iš klasikos: Grainio liepa a...


Ta gausybė vamzdžių Ta gausybė vamzdžių, nuolatos, dieną ir naktį gaudžiančių namų rūsiuose ir po miesto gatvėmis, skaitikliai, skaičiuojantys svetimus pinigus, šilumos tiekimo ir apskaitos mazgai –­ juk kažkas juos privalo prižiūrėti ir saugoti nuo neapsisprendusių piktavalių subjektų. Aš nieko prieš įsidarbinti kokiame rūsyje, sėdėti prie anglimi kūrenamos krosnies, kur skaitinėdamas Džoisą galėčiau pratintis prie būsimos pragaro katilų kūriko tarnystės. O tas gaudžiantis vamzdynas tebūtų XXI...


Augustas Sireikis. Paroda

2012-11-14 16:49:47

Jau kuris laikas darausi panašus į tikrą intelektualą. Kalbu visiškai rimtai. Anksčiau buvau tikras introvertas ir menu domėjausi labai kukliai. Žinios ir suvokimas apie dailę buvo apgailėtini, kadangi nemėgau to, kaip į tave žiūri žmonės dailės galerijose. Spektaklių vengdavau taip pat, kadangi keistą pyktį sukeldavo manyje dirbtinas puošnumas, rafinuotumas, prielankumas ir draugystė pertraukų metu. Galų gale, nors ir skaičiau šiek tiek literatūros, tačiau niekuomet nevaikščiodavau į viešus s...


Jonavai – iš ankstyvųjų patirčių Tavyje, Jonava, vienintelė dėmesio verta vieta buvo baras. Jis atsidarydavo dešimtą. Vėlai. Nors ką ten –­ aš juk čia gimiau dvyliktą perpiet. Išėjau bristi tavo žolynais. Kaip sako Jonas Mekas, kai baras uždarytas, lieka tik gamta. Vienintelė gatvė teliko iš tarpukario žydiško senamiesčio. Rasa Tavo Neries pakrantėse man buvo viską lemianti. Įdomu, kaip atrodo širdies sutemos? Šeštadienį vakare iš smurglinės sklinda šurmulys –­ linksminasi tipai. Balkone augo...


Aloyzas Tendzegolskis. Kamilė

2012-10-31 10:06:31

Ąžuoluose plazdėjo dideli paukščiai, kiekviename žingsnyje cirpė linksmi paukštukai, o ji vis dėlto buvo pasiryžusi dešimt metų stovėti prie miesto vartų, kad ten būtų įleista.Taip bendradarbė Kamilė kalbėjo anksčiau, o dabar sparčiai vertė knygos lapus, žvilgčiodama į mane per stalą. Pagaliau prislėgė knygą alkūne, įsispoksojo į langą ir tarė:– Nors troškau gyventi mieste, mane labiau traukė žiūrėti žemyn, o ne aukštyn. Tai, be abejo, susiję su liūdesiu. Liūdniau ir skaudžiau žiūrėti į žemę, ne...


Laima Vaigė gimė 1979 m. Vilniuje. Baigė Rygos aukštąją teisės mokyklą. Mykolo Riomerio universitete dėsto tarptautinę privatinę teisę, yra Stokholmo universiteto doktorantė. Gyvena ir dirba Vilniuje. Iki pat mirties, daugiau nei keturiasdešimt metų dirbau Vilniaus universiteto Psichiatrijos katedroje. Paklaustos apie mano profesiją, anūkėlės mane įvardydavo galvyčių gydytoju, bet šiaip kalbėdamos apie senelį – fokusininku. Mėgdavau vaizduoti joms, kaip praryju daiktus: žaisliukus, maistą, drus...


Atjautos malda Sugeltas pradūzgusio skaudulių spiečiaus jis sukasi tolimiausioj namo kertėj gūžtą, kur tetrukdomas paklydusio voro gali spausti iš šūdo medų. Raitydamas korį po korio, smardindamas visą pirkią, jis traukia dūmą ir dūmoja. Kai pakilo balsai nepatenkintų brolių ir duona neraikoma skilinėjo, baisiai užsirūstino vapsvelė. Zvimbdama nuo kuoko prie kuoko ir visaip kaip į šonus besikraipydama, išliejo darbštuolė karčią apmaudo ašarą. Tris vapsvos dienas ir naktis krito krištolo lašas, ...


Draugai