Proza

Aloyzas Tendzegolskis. Kamilė

2012-10-31 10:06:31

Ąžuoluose plazdėjo dideli paukščiai, kiekviename žingsnyje cirpė linksmi paukštukai, o ji vis dėlto buvo pasiryžusi dešimt metų stovėti prie miesto vartų, kad ten būtų įleista.Taip bendradarbė Kamilė kalbėjo anksčiau, o dabar sparčiai vertė knygos lapus, žvilgčiodama į mane per stalą. Pagaliau prislėgė knygą alkūne, įsispoksojo į langą ir tarė:– Nors troškau gyventi mieste, mane labiau traukė žiūrėti žemyn, o ne aukštyn. Tai, be abejo, susiję su liūdesiu. Liūdniau ir skaudžiau žiūrėti į žemę, ne...


Laima Vaigė gimė 1979 m. Vilniuje. Baigė Rygos aukštąją teisės mokyklą. Mykolo Riomerio universitete dėsto tarptautinę privatinę teisę, yra Stokholmo universiteto doktorantė. Gyvena ir dirba Vilniuje. Iki pat mirties, daugiau nei keturiasdešimt metų dirbau Vilniaus universiteto Psichiatrijos katedroje. Paklaustos apie mano profesiją, anūkėlės mane įvardydavo galvyčių gydytoju, bet šiaip kalbėdamos apie senelį – fokusininku. Mėgdavau vaizduoti joms, kaip praryju daiktus: žaisliukus, maistą, drus...


Atjautos malda Sugeltas pradūzgusio skaudulių spiečiaus jis sukasi tolimiausioj namo kertėj gūžtą, kur tetrukdomas paklydusio voro gali spausti iš šūdo medų. Raitydamas korį po korio, smardindamas visą pirkią, jis traukia dūmą ir dūmoja. Kai pakilo balsai nepatenkintų brolių ir duona neraikoma skilinėjo, baisiai užsirūstino vapsvelė. Zvimbdama nuo kuoko prie kuoko ir visaip kaip į šonus besikraipydama, išliejo darbštuolė karčią apmaudo ašarą. Tris vapsvos dienas ir naktis krito krištolo lašas, ...


Petrauskas išėjo į darbą, bet pasiliko. Kai jis bandė nusigauti iki savo biuro, keikdamasis kamščiuose, jis stovėjo prie lango ir žiūrėjo į stambų paukštį ant šakos. Paukštis tupėjo ant šakos ir juokingai valėsi plunksneles. Beveik dvidešimt penkių laipsnių šaltyje. Atrodė, kad jam nusispjauti į šaltį – jam buvo gera. Taip atrodė likusiam namie Petrauskui. Visa aplinkui buvo nutvieksta saulės – apsnigti stogai, sniego pusnys palei gatves, žmonės-vabaliukai, judantys apačioje (Petrauskas gyveno k...


Paminklas Tokiomis naktimis, kai sparnais susikibę šoka juodvarniai aplink skvero paminklą. Bet neįleidžia į ratą tavęs, lyg dienos sugadinto statisto. Pusė žvaigždžių galvoje, o kita – meta tinklą ir stogus kelia į viršų. Ir čiuoži ten žemyn per žolę ar sniegą, atsisėdęs ant savo išretėjusios sielos. Ji tikriausiai išnyks, kai pasieksi gatvės asfaltą. Susilies su garais nuskalpuotų namų. Gal pavirs net veidais jau išėjusių, kurie sugebėjo nuklaikt nuo šviesos.Tokiomis naktimis angelas neskubėd...


Esu Kaligulos žirgas. Ne Turino arklys, ir aišku, ne Trojos arklys. Kilęs esu iš grynakraujų Ispanijos žirgų ir mano plaukas širmas, beveik baltas. Primena marmurą, kuriame būsiu įamžintas. Drauge su Kaligula, žinoma. Esu gražus ir mano vardas Incitatus, tai reiškia „veržlusis“ – visai ne Druzila, kaip nusprendė Salvadoras Dali ir kai kurie istorikai. Druzila – imperatoriaus sesers vardas. Tai ne muselė, ir ne peteliškė, tai –­ Imperatoriaus sesuo. Imperatorius myli savo seseris, o ypač mylėjo D...


Algirdas POCIUS. Kaštanis

2012-09-11 22:34:21

Tai buvo labai gražus žirgas, tamsaus kaštonų spalvos plauko, ilgomis kojomis, visada aukštai pakelta galva ir stačiomis ausimis lyg įdėmiai klausytųsi, kas vyksta aplinkui. Jei tėvas norėdavo kur nors skubiai nuvažiuoti, pasikinkydavo Kaštanį. Jam nereikėjo botago – žirgas lėkdavo kaip vėjas. Apsnūdęs važnyčiotojas šiam žirgui nepatiko. Net jojant į ganyklą, jis gerai nujausdavo, kas sėdi ant sprando: tvirtas vyras ar tik piemenėlis.Vieną pavasario dieną tėvas užkėlė mane ant Kaštanio nugaros, ...


Mokykloje mėgau skaityti privalomos literatūros sąrašus, o pačios literatūros nemėgau. Ir dabar nesu tikras, ar jau išmokau teikti pirmenybę kūriniams. Laisvalaikiu ieškau argumentų dar neįvykusiems ginčams ir artimų sielai ženklų sistemų. Taip ir sukuosi.   1) Ilgas, tąsus tiriliavimas. Magdalena spaudo mano buto skambutį trečią valandą ryto. Atrakinu sunkias duris ir įleidžiu. Ji nuolat įžengia į mano madrugadą slogiai tiriliuodama. Praeina pro mane, klesteli ant ...


Amazonė

2012-08-16 14:31:24

ALGIS KUKLYS Audronė atsargiai žengė basomis per šaltą rasotą žolę, taip ėjo sapne regėta moteris, ginkluota ilgu ir nedideliu kirviu, o nuo pievų kilo balzganas rūkas ir, jeigu ne elektros stulpai, būtų patikėjusi, kad mato gamtą, kurioje gyveno mūsų tolimi protėviai, ir tą pačią dieną, kasdama pajūrio smėlį, netikėtai aptiko labai senus žmogaus palaikus, prie jų buvo ne tik žalvarinės apyrankės ir kaklo papuošalai, bet ir prie šono gulintis surūdijęs kirvis ir ilgas peilis, todėl spėjo, kad t...


„Maxima“

2012-08-14 23:38:55

SARA POISSON Visai netoli nuo savo namų turime vietą, kurioje pasaulis staiga gali tapti švarus, naujas, smaragdinis, violetinis arba perforuotas. Iš ten galime į pasaulį pažvelgti pro smaragdinės vazos stiklą, violetinės žvakidės briaunai tampant esmine gyvenimo muzikos styga. Galime viską, ką matėme įprastai, išvysti pro raudoną plastikinį koštuvą, jo dugno ar pačios jo esmės skylutes, pro kurias atsiveria pasaulis su daugybe kambarių. Ten staiga išvystame, ko neregėjome, kas mums net nenu...


Draugai