Proza

Valdas Papievis. Brydės

2017-12-06 21:23:20

Minint Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago 60-ąsias žūties metines (sušaudytas 1957 m. lapkričio 29 d.) – Valdo Papievio romano ištrauka. „Tai ištrauka iš maždaug nepriklausomybės atgavimo laikais rašyto teksto. Išvažiuodamas į Paryžių jį palikau draugams, o šie savo stalčiuose atrado ir padrąsino skelbti. Romaną ketina išleisti leidykla „Odilė“.“ (Valdas Papievis) „Valdo Papievio romanas, dabar pavadintas „Brydės“ vardu, rašytas apie 1990 metus. Išvykdamas gyventi į Paryžių autor...


Kaip mane rasti? Tai labai paprasta. Niekada netikėk, ką kalba kiti. Paaiškinsiu nuo tos vietos, kurią tu puikiai žinai. Duok servetėlę, aš pabraižysiu... Dabar atidžiai žiūrėk – čia turgus, fontanas, dviračių nuoma ir skudurų parduotuvė. Eik tiesiai link turgaus. Dešinėje stovės kioskas „Žuvis“, o kairėje „Žuvys“. Nei viename, nei kitame, jei tik nori gyventi, niekada nieko nepirk. Eik tiesiai, nesidairyk. Pereisi gat­vę, ten bus tik pėstiesiems skirtas takas. Žiūrėk, kad tavęs nenutre...


O kol Hiltonas su Ramada buvo užmigę, už langų susiginčijo maitvanagis, hiena ir šūdvabalis, į kurį iš jų panašiausias turistas. – Turistai nevalyvi ir godūs. Jiems rūpi liekanos ir trūnėsiai, visa, kas sena ir netinkama naudoti žmonėms, – visai kaip ir man. Be to, jie, kaip ir aš, mėgsta dairytis į miestą iš aukštai, kur geras vjūpointas. Ir kaip aš akimis įsispitriju į lavoną, taip jie fotografuoja šlykštynes ir paskui tais atvaizdais sotinasi. Tik aklas nematytų, koks aš panašus į turistą,...


– Šitie bus turistai, jie bus panašūs į žmones ir turės rankas su kojomis, kuriomis galės trypti žemę, ir burnas, jose bus dantų ir styros liežuvis, bet neturės proto, todėl jiems visur reikės gidų. Ir juos teks visur vėžinti, nes jų kojos bus silpnos, – tarė Dievas, ir ten, kur neseniai gulėjo jo senos vaikščiojimo lazdos, atsirado du padaru. Dievas atidžiai juodu apžiūrėjo, palygino su savo paties nuotrauka instagrame ir, kaip pirmiesiems žmonėms buvo davęs Adomo ir Ievos vardus, taip šituodu ...


Visada, kai matau auštant, sakau sau: „Galbūt.“ John Dos Passos. „Manhatano stotis“   Gatvės žibintas, atrodo, tyčia išsijungė vos priėjus, tarsi sąmoningai nusuktų akis pamatęs, kaip atrodau. Ten, toliau, už dar kelių metrų galėjai nujausti artėjančią audrą, ji atsispindėjo gatvėse kaip dar neužpildytose, sausose akiduobėse. Pasileidau bėgti, nes žinojau, kad suskaičiavus iki keturių su puse, kažkur pasirodys ugnis žaibo pavidalu, o aš nebuvau pasiruošęs atsisveikinti su šiuo pasauliu...


Aidas Jurašius. Raudonkepuraitė

2017-10-25 18:29:09

  Iš rengiamo apsakymų rinkinio „Bibliofobija“   Raudonkepuraitė labai mylėjo savo tėtį. Nepasakysi, kad nemylėjo mamos ar senelės, tų gerų moterų, besiskiriančių viena nuo kitos tik raukšlių ir padarytų klaidų skaičiumi. Ne, Raudonkepuraitė mylėjo ir jas, bet ne taip kaip tėtį. Jos buvo aiškios ir pažįstamos, nuspėjamos, tarsi klusniai į puodą iš saujos byrančios manų kruopos arba paskui adatą aklai sekantis siūlas. O štai tėtis pasakoje neminimas, ir Raudonkepuraitė dažnai abe...


Užarta kaimo riba Lietuvoje niekas nedrįso suarti takelio – kam būtų galvon šovusi tokia šventvagystė: ištrinti giją tarp kaimo sodybų, nutraukti ryšį su kaimynais ir užsiverti nuo pasaulio? Suardavo tik taką ar kelelį, jungusį su ištuštėjusia sodybviete – lyg bijodami, kad žolėm aptekusia jo briauna neateitų kaimą naikinantis maras. Taip buvo... Maras atėjo ne mirusiais ir net ne gyvais takais ir keliukais. Jis atburzgė tiesiai per lauką, iš paskos vilkdamas daugybe noragų žemę verčiančią žag...


Kai kaukia nuobodulio sirenos – labai negerai. Tuomet imu popieriaus lapą ir aprašinėju jo baltumą. Kai baigiasi žodžiai, linijų voratinkliais aprengiu iš piršto laužtų personažų tuštybę. Kai baigiasi rašalas, fotografuoju nuo dangaus atkirptą žemę, vandenį, šešėlius, tiltus, jų atspindžius. Kai baigiasi fotoaparato baterija – vėl negerai. Tuomet spjaunu ant Kuršėnų molio ir lipdau švilpukus. Jei švilpia garsiai, vakare jaučiuosi gerai nusišvilpęs. Katinas užkasa turinį tam reikalui skirtoje d...


Ieva Grigonytė. Pirmadienis

2017-07-12 21:36:17

Pirmadienis, nieko nauja, tik viršininkas pernelyg ankstyvas. Mosikuoja liesomis rankomis, krenkščia į lauko peleninę. Kaip pernelyg greit senstantis vaikas, toks mažytis, o veidas susiraukšlėjęs. Nuo paauglystės nesupratau, kodėl gamta nusprendė, kad vyro kojos turi būti siauresnės už moters. Aptakių klubų akivaizdoje, tose beprasmėse teritorijose vyrą atperka platūs pečiai, ir tas menkas supratimas atėjo iš tualeto ženklų. Ant kabineto durų pakabintas A4 formato lapas su užrašu: „Užeik drąs...


  * Prieplaukoje kažkas kalena mažais plaktukais ir jautiesi kaip koncerte. Pagrindinis vokalas, žinoma, vėjo, kuris, lyg grasindamas ar norėdamas pasirodyti, aršiai ir garsiai švilpia, o pritariamaisiais balsais jam atliepia plaktukai. Plaktukų garsas gimsta falams besitrankant į stiebą. Švilpimas, plaktukai, švilpimas, plaktukai. „Jei pučia fordakas, spinakergiką reikia išsinešti beveik iki vantų.“ „Per kitą vendą prilupk stakselio falą.“ „Nepamiršk laiku atleisti antvėjinio braso.“ ...


Draugai