Proza

– Šitie bus turistai, jie bus panašūs į žmones ir turės rankas su kojomis, kuriomis galės trypti žemę, ir burnas, jose bus dantų ir styros liežuvis, bet neturės proto, todėl jiems visur reikės gidų. Ir juos teks visur vėžinti, nes jų kojos bus silpnos, – tarė Dievas, ir ten, kur neseniai gulėjo jo senos vaikščiojimo lazdos, atsirado du padaru. Dievas atidžiai juodu apžiūrėjo, palygino su savo paties nuotrauka instagrame ir, kaip pirmiesiems žmonėms buvo davęs Adomo ir Ievos vardus, taip šituodu ...


Visada, kai matau auštant, sakau sau: „Galbūt.“ John Dos Passos. „Manhatano stotis“   Gatvės žibintas, atrodo, tyčia išsijungė vos priėjus, tarsi sąmoningai nusuktų akis pamatęs, kaip atrodau. Ten, toliau, už dar kelių metrų galėjai nujausti artėjančią audrą, ji atsispindėjo gatvėse kaip dar neužpildytose, sausose akiduobėse. Pasileidau bėgti, nes žinojau, kad suskaičiavus iki keturių su puse, kažkur pasirodys ugnis žaibo pavidalu, o aš nebuvau pasiruošęs atsisveikinti su šiuo pasauliu...


Aidas Jurašius. Raudonkepuraitė

2017-10-25 18:29:09

  Iš rengiamo apsakymų rinkinio „Bibliofobija“   Raudonkepuraitė labai mylėjo savo tėtį. Nepasakysi, kad nemylėjo mamos ar senelės, tų gerų moterų, besiskiriančių viena nuo kitos tik raukšlių ir padarytų klaidų skaičiumi. Ne, Raudonkepuraitė mylėjo ir jas, bet ne taip kaip tėtį. Jos buvo aiškios ir pažįstamos, nuspėjamos, tarsi klusniai į puodą iš saujos byrančios manų kruopos arba paskui adatą aklai sekantis siūlas. O štai tėtis pasakoje neminimas, ir Raudonkepuraitė dažnai abe...


Užarta kaimo riba Lietuvoje niekas nedrįso suarti takelio – kam būtų galvon šovusi tokia šventvagystė: ištrinti giją tarp kaimo sodybų, nutraukti ryšį su kaimynais ir užsiverti nuo pasaulio? Suardavo tik taką ar kelelį, jungusį su ištuštėjusia sodybviete – lyg bijodami, kad žolėm aptekusia jo briauna neateitų kaimą naikinantis maras. Taip buvo... Maras atėjo ne mirusiais ir net ne gyvais takais ir keliukais. Jis atburzgė tiesiai per lauką, iš paskos vilkdamas daugybe noragų žemę verčiančią žag...


Kai kaukia nuobodulio sirenos – labai negerai. Tuomet imu popieriaus lapą ir aprašinėju jo baltumą. Kai baigiasi žodžiai, linijų voratinkliais aprengiu iš piršto laužtų personažų tuštybę. Kai baigiasi rašalas, fotografuoju nuo dangaus atkirptą žemę, vandenį, šešėlius, tiltus, jų atspindžius. Kai baigiasi fotoaparato baterija – vėl negerai. Tuomet spjaunu ant Kuršėnų molio ir lipdau švilpukus. Jei švilpia garsiai, vakare jaučiuosi gerai nusišvilpęs. Katinas užkasa turinį tam reikalui skirtoje d...


Ieva Grigonytė. Pirmadienis

2017-07-12 21:36:17

Pirmadienis, nieko nauja, tik viršininkas pernelyg ankstyvas. Mosikuoja liesomis rankomis, krenkščia į lauko peleninę. Kaip pernelyg greit senstantis vaikas, toks mažytis, o veidas susiraukšlėjęs. Nuo paauglystės nesupratau, kodėl gamta nusprendė, kad vyro kojos turi būti siauresnės už moters. Aptakių klubų akivaizdoje, tose beprasmėse teritorijose vyrą atperka platūs pečiai, ir tas menkas supratimas atėjo iš tualeto ženklų. Ant kabineto durų pakabintas A4 formato lapas su užrašu: „Užeik drąs...


  * Prieplaukoje kažkas kalena mažais plaktukais ir jautiesi kaip koncerte. Pagrindinis vokalas, žinoma, vėjo, kuris, lyg grasindamas ar norėdamas pasirodyti, aršiai ir garsiai švilpia, o pritariamaisiais balsais jam atliepia plaktukai. Plaktukų garsas gimsta falams besitrankant į stiebą. Švilpimas, plaktukai, švilpimas, plaktukai. „Jei pučia fordakas, spinakergiką reikia išsinešti beveik iki vantų.“ „Per kitą vendą prilupk stakselio falą.“ „Nepamiršk laiku atleisti antvėjinio braso.“ ...


Kol E. K. neturi savo skilties jokiam sumautam internetiniam (ar kitokiam) dienrašty, rašo tik giliai susijaudinęs ir kartkartėmis nusiunčia savo paaugliško vyro brandos gairėmis pakvėpintus tekstus šen bei ten. Vaipaisi? Vaipykis, bet nesistebėk, kai beskaitant ant palangės ims žiedais sproginėti gėlės, ištįs alijošius, nukris musių lavonėliai nuo sovietinio šviestuvo, kad eidamas basas suprastum, kiek kainuoja elektra. Ne, E. K. čia niekuo dėtas, na, beveik niekuo, čia Rowlandas S. Howardas ...


Iš apsakymų romano „Ko juokėsi pušys?“ Sėdim su Tomuku ankštame raudonai ir geltonai dažytų geležinių strypų namelyje su stogu pasislėpę nuo saulės, vaikų darželio žaidimų aikštelės teritorijoje. Kone susirietę telpame kaip tik dviese. Beveik visa aikštelė atitverta aukštoka žaliai dažyta geležinio tinklo tvora, tik vienas galas remiasi į maisto parduotuvės baltų plytų sandėlio sieną, nuo kurios konkrečiai neša silkėm. Dieną čia kartais malalietkes gano. Šiandien dar nepasirodė, todėl, perlip...


Gintaras Bleizgys. Demonas

2017-04-26 22:17:21

Nikita buvo neturtingas ir samdytis advokato neturėjo iš ko.Valstybės paskirtasis gynėjas iš pradžių jam varė tikrą neviltį.Kai į tardymo kambarėlį su tuo sulaužytu portfeliu įžengė nedidukas, žilas, nuo alkoholio pajuodusiais paakiais žmogelis, vilkintis keliolikos metų senumo lietpaltį, ir kai tardytojas Nikitai pasakė: „Čia tau valstybės paskirtas advokatas“, Nikitą apėmė dar didesnis siaubas negu tą vakarą, kai metus užsienyje prasislapsčiusį nuo teisėsaugininkų, ...


Draugai