Proza

Kol E. K. neturi savo skilties jokiam sumautam internetiniam (ar kitokiam) dienrašty, rašo tik giliai susijaudinęs ir kartkartėmis nusiunčia savo paaugliško vyro brandos gairėmis pakvėpintus tekstus šen bei ten. Vaipaisi? Vaipykis, bet nesistebėk, kai beskaitant ant palangės ims žiedais sproginėti gėlės, ištįs alijošius, nukris musių lavonėliai nuo sovietinio šviestuvo, kad eidamas basas suprastum, kiek kainuoja elektra. Ne, E. K. čia niekuo dėtas, na, beveik niekuo, čia Rowlandas S. Howardas ...


Iš apsakymų romano „Ko juokėsi pušys?“ Sėdim su Tomuku ankštame raudonai ir geltonai dažytų geležinių strypų namelyje su stogu pasislėpę nuo saulės, vaikų darželio žaidimų aikštelės teritorijoje. Kone susirietę telpame kaip tik dviese. Beveik visa aikštelė atitverta aukštoka žaliai dažyta geležinio tinklo tvora, tik vienas galas remiasi į maisto parduotuvės baltų plytų sandėlio sieną, nuo kurios konkrečiai neša silkėm. Dieną čia kartais malalietkes gano. Šiandien dar nepasirodė, todėl, perlip...


Gintaras Bleizgys. Demonas

2017-04-26 22:17:21

Nikita buvo neturtingas ir samdytis advokato neturėjo iš ko.Valstybės paskirtasis gynėjas iš pradžių jam varė tikrą neviltį.Kai į tardymo kambarėlį su tuo sulaužytu portfeliu įžengė nedidukas, žilas, nuo alkoholio pajuodusiais paakiais žmogelis, vilkintis keliolikos metų senumo lietpaltį, ir kai tardytojas Nikitai pasakė: „Čia tau valstybės paskirtas advokatas“, Nikitą apėmė dar didesnis siaubas negu tą vakarą, kai metus užsienyje prasislapsčiusį nuo teisėsaugininkų, ...


Jaroslavas Melnikas. Gonkelės

2017-02-08 23:47:07

– Žinai, o juk mes nebebūsime kartu, – pasakiau savo mylimajai. – Po dvejų metų tu būsi su kitu vyriškiu, o aš – su kita moterimi.– Ką tu čia dabar šneki? – išsigando mylimoji.Mylimoji pravirko.Išėjau į rudens gonkeles. Tas geltonis plėšė man širdį pusiau. Žaibas perskrodė kūną. Susitikus laikams, sminga žaibai. Jie perveria žmogaus širdį.Ten, už durų, manęs laukė ne mylimoji, o žmona. Kita moteris. Nes dveji metai prabėgo kaip vienas akimirksnis. Širdis, per vieną akimirką nugyvenanti šitiek ...


Poetas kartais pasirenka ne tik žodžio ar kirčio, bet ir mirties vietą. Taip plonesnis už knygoje sudžiovintą egzotiško augalo lapą Rilke sutrupėjo Šveicarijoje, atradęs kraštovaizdį, primenantį jam Ispaniją ir Provansą: Valė slėnio gėlės jam galbūt rimavosi su gėlėm ispanėm ir gėlėm provansalėm. Analogijų grandinė turėjo pasibaigti šventoriuje ant kalvos, pasibaigiančios bažnyčia, prie kurios pietinės sienos ir prisiglaudė Poeto kapas: su amžinu vaizdu į Ronos slėnį. Sykiu iš čia matyti vokiš...


Gytis Norvilas. Lietus

2017-01-05 23:10:29

Kaip saloj, mano deny triukšmo daug buvo,Plunksnų, išmatų paukščių rėksmingų, tačiauDar plaukiau aš, kol sąsajos laivo supuvo,Atbuli net skenduoliai įnirdavo čia! Bet tarp įlankos kuokštų tankių man pradingus,Uraganui nusviedus bepaukštėn erdvėn,Net ir burlaiviai Hanzos, vilkikai galingiGirto laivo ištraukti nepajėgtų vis vien; Arthur Rimbaud „Girtas laivas“ (vertė Vaclovas Šiugždinis)   Lijo jau šeštą dieną. Be pertrūkio. Stačiai. Septintąją, sako, jis ilsėjosi... Abejoju. Troboje pe...


Ramunė Karlonienė. Liusė

2016-12-15 00:14:26

2016 m. liepa Kiek Liusė suvokė savo šunišku protu, vasara jau ėjo į pabaigą. Rytais pėdas kuteno šalta rasa, o naktimis dangus sprogdino žvaigždes. Liusė gyveno vienkiemy be pavadinimo. Bet ar gali vienkiemis turėti vardą? Štai ji, kalaitė, šaukiama vardu. Liuse, arba Liuska, vadina ją šeimininkė Marė. Jos ir gyvena dviese. Marė trobukėje, Liusė po mediniais, baigiančiais sutrešti laipteliais. Būdos ji neturi. Liusė vaikšto palaida. Vasarą miega įsiraususi duobėje, o kai labai atšąla – nors...


Lapkričio 24–25 d. Alytaus J. Kunčino viešojoje bibliotekoje vyko septintieji trumposios prozos skaitymai „Imbiero vakarai“, skirti artėjančiam Jurgio Kunčino 70-mečiui. Jurgio Kunčino premija už apsakymą „Tirštėjanti raudona“ atiteko Tomui Vaisetai, salono „Balta varna“ premija skirta Danutei Kalinauskaitei, Publikos premija įvertintas Rolandas Rastauskas , „Naktinių skaitymų“ prizą laimėjo ukrainietė Kateryna Kalytko. Rūko nebebuvo. Kai Leonas atstūmė sunkias duris ir išėjo į lauką, supra...


Naktį pasaulis kitas. Ir tu pats kitas, net nežinai, kuris tikras, o kuris tik įsivaizduojamas. Užsimerki ir viską matai, atsimerki – nieko. Negalvoji ir supranti, imi galvoti – nebesupranti nieko. Tu dabar mergina prie telefono. Kai tylu, galima paskaityt ar pasimokyt. Nakties užtemdytas kambarėlis, švyti kompo ekranas. Skambina visokie, yra ir nuolatinių, kuriuos atpažįsti iš balso. Kalbasi tik su tavim, o išgirdę kitą – atsijungia. Taip buvo, yra ir šitaip bus. Mažai šitam negyvenime situac...


2009 m. Roma. Kambaryje įkyriai sukasi ventiliatorius. Už lango 40 laipsnių kaitra. Iki baro 50 metrų. Barmenas kaubojaus skrybėle neslepia džiugesio tave pamatęs. Pokalbis trumpas: „Kaip velniškai karšta...“ Tekstai, scenarijai dažniausiai tave užklumpa nelauktai, paskui kurį laiką nepaleidžia. Šį kartą su „El Choco Sagrado“ kiek kitaip: – Yra galimybių sudominti vieną Lotynų Amerikos prodiuserių. Ar galėtum, ar norėtum? Brūkštelėti kokią istoriją... – Įdomu. Nekonkretu, bet įdomu... – Tu ...


Draugai