Proza

Jaroslavas Melnikas. Gonkelės

2017-02-08 23:47:07

– Žinai, o juk mes nebebūsime kartu, – pasakiau savo mylimajai. – Po dvejų metų tu būsi su kitu vyriškiu, o aš – su kita moterimi.– Ką tu čia dabar šneki? – išsigando mylimoji.Mylimoji pravirko.Išėjau į rudens gonkeles. Tas geltonis plėšė man širdį pusiau. Žaibas perskrodė kūną. Susitikus laikams, sminga žaibai. Jie perveria žmogaus širdį.Ten, už durų, manęs laukė ne mylimoji, o žmona. Kita moteris. Nes dveji metai prabėgo kaip vienas akimirksnis. Širdis, per vieną akimirką nugyvenanti šitiek ...


Poetas kartais pasirenka ne tik žodžio ar kirčio, bet ir mirties vietą. Taip plonesnis už knygoje sudžiovintą egzotiško augalo lapą Rilke sutrupėjo Šveicarijoje, atradęs kraštovaizdį, primenantį jam Ispaniją ir Provansą: Valė slėnio gėlės jam galbūt rimavosi su gėlėm ispanėm ir gėlėm provansalėm. Analogijų grandinė turėjo pasibaigti šventoriuje ant kalvos, pasibaigiančios bažnyčia, prie kurios pietinės sienos ir prisiglaudė Poeto kapas: su amžinu vaizdu į Ronos slėnį. Sykiu iš čia matyti vokiš...


Gytis Norvilas. Lietus

2017-01-05 23:10:29

Kaip saloj, mano deny triukšmo daug buvo,Plunksnų, išmatų paukščių rėksmingų, tačiauDar plaukiau aš, kol sąsajos laivo supuvo,Atbuli net skenduoliai įnirdavo čia! Bet tarp įlankos kuokštų tankių man pradingus,Uraganui nusviedus bepaukštėn erdvėn,Net ir burlaiviai Hanzos, vilkikai galingiGirto laivo ištraukti nepajėgtų vis vien; Arthur Rimbaud „Girtas laivas“ (vertė Vaclovas Šiugždinis)   Lijo jau šeštą dieną. Be pertrūkio. Stačiai. Septintąją, sako, jis ilsėjosi... Abejoju. Troboje pe...


Ramunė Karlonienė. Liusė

2016-12-15 00:14:26

2016 m. liepa Kiek Liusė suvokė savo šunišku protu, vasara jau ėjo į pabaigą. Rytais pėdas kuteno šalta rasa, o naktimis dangus sprogdino žvaigždes. Liusė gyveno vienkiemy be pavadinimo. Bet ar gali vienkiemis turėti vardą? Štai ji, kalaitė, šaukiama vardu. Liuse, arba Liuska, vadina ją šeimininkė Marė. Jos ir gyvena dviese. Marė trobukėje, Liusė po mediniais, baigiančiais sutrešti laipteliais. Būdos ji neturi. Liusė vaikšto palaida. Vasarą miega įsiraususi duobėje, o kai labai atšąla – nors...


Lapkričio 24–25 d. Alytaus J. Kunčino viešojoje bibliotekoje vyko septintieji trumposios prozos skaitymai „Imbiero vakarai“, skirti artėjančiam Jurgio Kunčino 70-mečiui. Jurgio Kunčino premija už apsakymą „Tirštėjanti raudona“ atiteko Tomui Vaisetai, salono „Balta varna“ premija skirta Danutei Kalinauskaitei, Publikos premija įvertintas Rolandas Rastauskas , „Naktinių skaitymų“ prizą laimėjo ukrainietė Kateryna Kalytko. Rūko nebebuvo. Kai Leonas atstūmė sunkias duris ir išėjo į lauką, supra...


Naktį pasaulis kitas. Ir tu pats kitas, net nežinai, kuris tikras, o kuris tik įsivaizduojamas. Užsimerki ir viską matai, atsimerki – nieko. Negalvoji ir supranti, imi galvoti – nebesupranti nieko. Tu dabar mergina prie telefono. Kai tylu, galima paskaityt ar pasimokyt. Nakties užtemdytas kambarėlis, švyti kompo ekranas. Skambina visokie, yra ir nuolatinių, kuriuos atpažįsti iš balso. Kalbasi tik su tavim, o išgirdę kitą – atsijungia. Taip buvo, yra ir šitaip bus. Mažai šitam negyvenime situac...


2009 m. Roma. Kambaryje įkyriai sukasi ventiliatorius. Už lango 40 laipsnių kaitra. Iki baro 50 metrų. Barmenas kaubojaus skrybėle neslepia džiugesio tave pamatęs. Pokalbis trumpas: „Kaip velniškai karšta...“ Tekstai, scenarijai dažniausiai tave užklumpa nelauktai, paskui kurį laiką nepaleidžia. Šį kartą su „El Choco Sagrado“ kiek kitaip: – Yra galimybių sudominti vieną Lotynų Amerikos prodiuserių. Ar galėtum, ar norėtum? Brūkštelėti kokią istoriją... – Įdomu. Nekonkretu, bet įdomu... – Tu ...


2015 01 07 Skambutis į duris, smūgis į nosį, kraujas ir žodžiai, prasiskverbę pro spengimą ausyse: „...tau blogai baigsis.“ „Kitąkart svetimą merginą reiks dulkinti ne savo lovoje“, – vienbalsiai nusprendėme su Džo.   2015 01 15 Kažkokia kalė užkrėtė mane neaiškia lytiškai plintančia liga. Dabar mano penis atrodo kaip pailgi ledai ant pagaliuko su vienos rūšies pabarstais. Objektyviai žiūrint, jis yra didelis ir gražus, nelyginant Dorianas Grėjus, bet dabar atrodo šlykščiai – nusėtas...


Monika Baltrušaitytė. Paryžius

2016-10-05 21:28:51

* Rugilė ir Gerda buvo prancūzės, per klaidą atsidūrusios Lietuvoje. Be to, ir seserys, kurias tik gimusias Pary­žiuje prižiūrėjo jų auklė Šelė. Nesvarbu, kad mergaičių pavardės skyrėsi ir kad jos buvo lietuviškos – retas klasėje drįsdavo pasiginčyti, kad jos – ne seserys ir kad kilusios ne iš Paryžiaus. Vieną dieną Rugilė į mokyklą atnešė įrodymų – porą nuotraukų, kuriose matyti Eifelio bokštas ir šalia pozuojantis mergaitės tėtis. Matot, su pasimėgavimu nuotraukas rodė akis iš nuostabo...


  Rašomo romano fragmentas   41 Dirbti muziejuje visada buvo itin prestižiška. Norint čia patekti, protekcijos neužtekdavo. Reikėdavo dvylika metų uoliai mokytis vidurinėje, vėliau šešetą metų aukštojoje Mūzų mokykloje. Po ketverių metų rezidentūros tapdavai šiokiu tokiu muziejininku – jaunuoju specialistu. Tai garantavo minimalią algą, ubagišką pensiją ir trumpas, bet prasmingas vienkartines atostogas, per kurias dienelei kitai patiems sumaniausiems muziejininkams pavykdavo ištr...


Draugai