Proza

Vytas Drunis. Vargšų Velykos

2016-03-30 22:08:11

Platonas sakė, kad tikras pažinimas yra prisiminimas. Kaip M. Prousto romane – nuo paprasto pyragaičio prasideda gili, plati prisiminimų upė. O tas prisiminimas tai mano gyvenimo istorija, mano patirties atmintis. Tik šioje mano patirties istorijoje, ne taip, kaip M. Prousto romane, niekas nedalijo pyragaičių. Nes po karo buvo praėję tik šešeri metai. Nes vyko nuožmi kova dėl išlikimo, dėl duonos... Mes nebuvome nei geresni, nei blogesni, tik visuomet alkani....


Narius Kairys. Миру мир

2016-03-23 23:20:08

Praėjo dveji metai nuo kovo 16-ąją Kryme ir Sevastopolyje vykusio referendumo. Kovo 18 d. buvo pasirašyta Krymo respublikos priėmimo į Rusijos Federaciją sutartis. Taip aneksuotas Ukrainai priklausantis Krymo pusiasalis. Narius Kairys Deja, Kryme nebuvau. Gal todėl ir parašiau... Nes nežinia, kada dabar bus galimybė ten nukeliaut. Ir Čeboksaruose nebuvau. Bet prie Volgos stovėjau.    Ne, Gena niekada nesidegino akmenuotoje Juodosios jūros pakrantėje, negėrė saldaus...


Mano gyvenimas nėra lengvas, bet toks niekada ir neturėjo būti. Jis neturėjo būti joks, tad gal taip ir yra. Sakydamas, kad mano gyvenimas nelengvas, nenoriu skųstis, nes, kad ir koks sunkus būtų, jis vis tiek yra tūkstantį kartu lengvesnis arba sunkesnis nei daugelio kitų. Tačiau taip lyginti yra visiškai nesąžininga, nes man kitų nėra, niekam kitų nėra, o net jei yra, tai jie vis tiek yra kiti, todėl nieko tu ten nepalyginsi. Apie nebuvimą turbūt galėčiau kalbėti visą dieną, o bent ...


Ji nusiperka du skirtingus pyragaičius: vieną su vaisiais ir vaniliniu kremu, kitą – su suflė (biskvitas sulaistytas apelsinų sultimis). Dar neapsisprendė, kurį suvalgys pirmiau. Šiaip ar taip, bus puikus penktadienio vakaras. Įsitaisys ant sofos, suries kojas. Mamos padovanotas naujas šilkinis chalatas su ryškiomis raudonomis rožėmis nepadarytų gėdos net išrankiausiai aukštuomenės panelei. Ne, ji nepretenduoja įsibrauti į jų gretas, nors artimieji ir s...


* * * Vieni žaidžia su lėlėm, kiti su mašinėlėm, dar kiti su krūvom nukritusių lapų, o mudu su Senoliu žaidžiam slėpynių, sekam pasakas ir vienas kitą. * * * Užrašyk, prašo Senolis, mano haiku, padiktuosiu tau, arba nupiešk, paimu pieštuką ir popieriaus lapą, Senolis tyli, na, sakau, diktuok, Senoli, Senolis suraito man špygą, štai tau saulės spindulėlis, tepasako, ir užmiega. * * * „Turbūt / velnioniškai / smagu / pamyžt / nuo d...


Kazys Saja. Šieno nepaviję

2016-02-17 22:58:35

Išklibusiam vežime susėdę komisarai jobsėdami per kelio duobes važiavo susitikti su atsilikusia liaudim. Šiame imperijos užkampy be arklių ir vežimo jie nebūtų galėję taigos gyventojams įrodyti, kad gyvenimas vis dėlto eina pirmyn. Jeigu kas teigia priešingai ir jį tempia atgal, tas privalo būti sunaikintas. – Matj tvoju za nogu!.. Neberadot geresnės tačankos... – priekaištavo aukštesnio rango komisaras. – Paprasčiausios Gogolio trojkos......


Agotą pastebėjau, kai vienam vakarėlyje užsilipusi ant stalo ir iškėlus rankas į viršų prikimusiu balsu sušuko: „I’m the Lizzard King, I can do anything!“ Netrukus po to, ji tęsė Jimo Morrisono vaidmenį ir ėmė deklamuoti jo eilėraštį: When the still sea conspires an armorAnd her sullen and abortedCurrents breed tiny monstersTrue sailing is dead!.. Ją nutraukė tikrasis Jimas Morrisonas dainuodamas iš jutubo: „My wild love went ridin&r...


Dar vis šiek tiek skaudeno galvą. Po vakar. Po vakarykščio jų ginčo ji nenorėjo skristi, aišku kaip du kart du, bet tik kažkodėl ne jam: vėl užsimaukš­linęs tą savo pastarosiomis savaitėmis taip pamėgtą pakantumo kaukę, žvelgė į ją su perdėtu rūpesčiu, kuris –­ galėčiau prisiekti! – jau seniai buvo virtęs užsispyrusiu rūpinimusi jokiais būdais jos neišklausyti. Tarsi jis būtų riteriškai dedikavęs jai savo akis, tačiau pamiršę...


Kai jis kentėjo parpuolęs ant lovos, prisimindamas, kaip ji gulėjo jam ant krūtinės, kaip kartojo „mano vieninteli, aš tavo amžiams“ ir verkė (taip, verkė!) dėl jausmų pertekliaus jam, iš artumo, – tuo pat metu ji kalbėjo kitam, glaudusiam ją nuogą glėbyje:– Tik įsivaizduok, tas pusprotis dėl manęs pametė galvą. Jis man rašo eiles!– Gal jis iš tiesų tave stipriai myli? –­ sakė kitas vyriškis.Jam nebuvo malonu, kad moter...


* Kiekvieną rytą be penkiolikos aštuonios tyliai įsliūkindavo į kambarį, pirštu atsargiai, lyg būtų bet kada subliūkšti galintis muilo burbulas, bakstelėdavo į antklodę ir sušnabždėdavo, kad metas keltis. Šnabždėdavo, matyt, todėl, kad puikiai žinojo, jog rytais būna siaubingai pikta. Kai galiausiai ji išsiridendavo iš lovos ir užsimiegojusi, dažniausiai dar ir šiek tiek užtinusi, nusvirduliuodavo laiptais į apačią, ten kvepėdavo kava ir...


Draugai