Proza

Jørgenas Lethas (g. 1937) daniškai yra vadinamas multikunstner – menininkas, sėkmingai veikiantis daugelyje sričių. Jis – originalus poe­tas ir režisierius (Larso von Triero mokytojas ir kūrybinis partneris), ilgametis „Tour de France“ komentatorius, autofikcijos kūrėjas, eseistas. Visas šias sritis sieja bent dvi savybės: aistra žaidimui, kuriame kūrybinis laisvės impulsas paradoksaliai dera su būtinybe apsibrėžti taisykles, ir gebėjimas su estetine nuostaba žvelgti net ir į kasdienius dalykus ...


2017 m. Spalio 4–9 d. vyksta XXVIII tarptautinis literatūros festivalis „Poetinis Druskininkų ruduo 2017“. Uladzimir Arlou (g. 1953) – baltarusių poetas, istorikas, Baltarusijos PEN cent­ro prezidentas, „Poetiniame Druskininkų rudenyje“ lankęsis 2015 metais ir po jo parašęs šią baladę.     Baladė tavo organizmas apnuodytas poezijajos gauni pusryčiamskavoje iš automatokiaušinienėje su bekonujuodoj ir žalioj arbatojkurios gali čia išgertigalėjimas rimuojasi su kalėjimu skaitai ei...


Primo Levi. Stereotipai

2017-09-20 21:48:02

„Stereotipai“ – tai ištrauka iš pas­kutinės italų rašytojo Primo Levi’o (1919–1987) knygos „Nuskendusieji ir išsigelbėjusieji“. Joje apmąstomas karo bei lagerių (taip pat stalininių gulagų) pasaulis ir užduodamas itin svarbus klausimas, kurį vėliau knygoje „Modernybė ir Holokaustas“ nagrinėjo Zygmuntas Baumanas: ar žydų ir kitų diskriminuotų grupių sunaikinimas laikytinas atskiru istorijos epizodu, nukrypimu nuo pagrindinės civilizacijos vagos, ar veikiau logišku modernybės (jos pažangių technol...


Iš amerikiečių poezijos

2017-09-12 21:19:12

 Muriel Rukeyser Savižudžių bliuzas Aš noriu kalbėti savo balsu!Aš noriu kalbėti savo tikruoju balsu!Šita gatvė veda į baltą vėją.Aš dar nepasirengus ten eiti.Tik ne savo tikruoju balsu.Upė. Ar žinai, iš kur upė trykšta?Ji trykšta iš aukštaūgio vyro,Iš jo tikrojo balso.Ar žinai, kur upė teka?Ji teka į giedančią moterį,Giedančią savo tikruoju balsu.Ar sugebėtum įsivaizduoti tiesą?Blogis surezgė mirties pasaulį,Netikrą balsą.Mirties pasaulis užmušė mane, gėlėms švytintPavasarį, mažiems vaik...


1. Liepos pradžioje grįžęs į namus radau išverstą priekabą medžių. Kol tuos rąstigalius su grandininiu pjūklu ir kirviu paverčiau malkomis, prasidėjo šiokia tokia vasara. Jei viską atidedi ir visą savaitę pasaulyje atlieki tik vieną funkciją, pavyzdžiui, mosuoji kirviu, galvoje atsiveria prieš dešimt ar trisdešimt metų laikrodžių smėlio užnešti sluoksniai. Pirmiausia išlindo „malkos buvo medinės“. Rodos, Greimo formulė. Atsigamino beskaldant ir atsikartoja antras mėnuo keliųkart per valandą ...


Užarta kaimo riba Lietuvoje niekas nedrįso suarti takelio – kam būtų galvon šovusi tokia šventvagystė: ištrinti giją tarp kaimo sodybų, nutraukti ryšį su kaimynais ir užsiverti nuo pasaulio? Suardavo tik taką ar kelelį, jungusį su ištuštėjusia sodybviete – lyg bijodami, kad žolėm aptekusia jo briauna neateitų kaimą naikinantis maras. Taip buvo... Maras atėjo ne mirusiais ir net ne gyvais takais ir keliukais. Jis atburzgė tiesiai per lauką, iš paskos vilkdamas daugybe noragų žemę verčiančią žag...


Adamas Szczucińskis (g. 1978) – gydytojas iš Poznanės, išleidęs esė rinkinį „Włoskie miniatury“ („Itališkos miniatiūros“, 2008), nuolatinis literatūros žurnalo „Zeszyty Literackie“ autorius. Josifas Brodskis užrašė, kaip „žalių guminių batų pora“ kažkada nunešė jį prie bažnyčios, kurioje buvo pakrikštytas Antonio Vivaldi. „Tais laikais, – rašė Brodskis, – dar vis buvau gana ryškus rudaplaukis, ir tai, kad atsitiktinai atsidūriau ten, kur buvo pakrikštytas tas „raudonasis kunigas“, kuris įvair...


Kartais žmonės paklausia, ar tą keistą faktą, kad auginu rožes, kaip nors paveikė filosofinių tekstų studijos. Nes jeigu sietųsi, tai būtų kažkaip gražiau. Gal net tauriau ir prasmingiau. Bet bijau, kad, net ir norėdama, tų sąsajų neįžvelgčiau. Filosofai rūpinasi dvasia. Ji jiems yra laisvės šaltinis, o gamta – grynas determinizmas. Vakarų filosofui nelabai įdomu. Nebent kokiam dzen budistui ar amerikiečių transcendentalistui –­ kokiam Henry’ui Davidui Thoreau. Bet jie kalbėtų apie grynąją gamtą...


Kai kaukia nuobodulio sirenos – labai negerai. Tuomet imu popieriaus lapą ir aprašinėju jo baltumą. Kai baigiasi žodžiai, linijų voratinkliais aprengiu iš piršto laužtų personažų tuštybę. Kai baigiasi rašalas, fotografuoju nuo dangaus atkirptą žemę, vandenį, šešėlius, tiltus, jų atspindžius. Kai baigiasi fotoaparato baterija – vėl negerai. Tuomet spjaunu ant Kuršėnų molio ir lipdau švilpukus. Jei švilpia garsiai, vakare jaučiuosi gerai nusišvilpęs. Katinas užkasa turinį tam reikalui skirtoje d...


  Pradžia 25–26 numeryje   Iš namų jie išeidavo retai. Nebent į kiną ar knygyną. Be to, jie ir patys nenorėjo, jų žodžiais tariant, gilintis į aplinkinę tikrovę. – Gyvenimas tarp keturių sienų gelbsti nuo šiuolaikinės visuomenės, o ji siaubinga, – kartais sakydavo Chuanas Pablas ir tuojau pat pridurdavo: – Žinai, Miriama, aš nesijaučiu esąs šių laikų žmogus. Šiandiena man kelia siaubą. Klaikūs laikai. Aš ilgiuosi anų senų laikų, pažįstamų iš knygų, liūdžiu negalėdamas gyventi gra...


Draugai