Proza

1. Liepos pradžioje grįžęs į namus radau išverstą priekabą medžių. Kol tuos rąstigalius su grandininiu pjūklu ir kirviu paverčiau malkomis, prasidėjo šiokia tokia vasara. Jei viską atidedi ir visą savaitę pasaulyje atlieki tik vieną funkciją, pavyzdžiui, mosuoji kirviu, galvoje atsiveria prieš dešimt ar trisdešimt metų laikrodžių smėlio užnešti sluoksniai. Pirmiausia išlindo „malkos buvo medinės“. Rodos, Greimo formulė. Atsigamino beskaldant ir atsikartoja antras mėnuo keliųkart per valandą ...


Užarta kaimo riba Lietuvoje niekas nedrįso suarti takelio – kam būtų galvon šovusi tokia šventvagystė: ištrinti giją tarp kaimo sodybų, nutraukti ryšį su kaimynais ir užsiverti nuo pasaulio? Suardavo tik taką ar kelelį, jungusį su ištuštėjusia sodybviete – lyg bijodami, kad žolėm aptekusia jo briauna neateitų kaimą naikinantis maras. Taip buvo... Maras atėjo ne mirusiais ir net ne gyvais takais ir keliukais. Jis atburzgė tiesiai per lauką, iš paskos vilkdamas daugybe noragų žemę verčiančią žag...


Adamas Szczucińskis (g. 1978) – gydytojas iš Poznanės, išleidęs esė rinkinį „Włoskie miniatury“ („Itališkos miniatiūros“, 2008), nuolatinis literatūros žurnalo „Zeszyty Literackie“ autorius. Josifas Brodskis užrašė, kaip „žalių guminių batų pora“ kažkada nunešė jį prie bažnyčios, kurioje buvo pakrikštytas Antonio Vivaldi. „Tais laikais, – rašė Brodskis, – dar vis buvau gana ryškus rudaplaukis, ir tai, kad atsitiktinai atsidūriau ten, kur buvo pakrikštytas tas „raudonasis kunigas“, kuris įvair...


Kartais žmonės paklausia, ar tą keistą faktą, kad auginu rožes, kaip nors paveikė filosofinių tekstų studijos. Nes jeigu sietųsi, tai būtų kažkaip gražiau. Gal net tauriau ir prasmingiau. Bet bijau, kad, net ir norėdama, tų sąsajų neįžvelgčiau. Filosofai rūpinasi dvasia. Ji jiems yra laisvės šaltinis, o gamta – grynas determinizmas. Vakarų filosofui nelabai įdomu. Nebent kokiam dzen budistui ar amerikiečių transcendentalistui –­ kokiam Henry’ui Davidui Thoreau. Bet jie kalbėtų apie grynąją gamtą...


Kai kaukia nuobodulio sirenos – labai negerai. Tuomet imu popieriaus lapą ir aprašinėju jo baltumą. Kai baigiasi žodžiai, linijų voratinkliais aprengiu iš piršto laužtų personažų tuštybę. Kai baigiasi rašalas, fotografuoju nuo dangaus atkirptą žemę, vandenį, šešėlius, tiltus, jų atspindžius. Kai baigiasi fotoaparato baterija – vėl negerai. Tuomet spjaunu ant Kuršėnų molio ir lipdau švilpukus. Jei švilpia garsiai, vakare jaučiuosi gerai nusišvilpęs. Katinas užkasa turinį tam reikalui skirtoje d...


  Pradžia 25–26 numeryje   Iš namų jie išeidavo retai. Nebent į kiną ar knygyną. Be to, jie ir patys nenorėjo, jų žodžiais tariant, gilintis į aplinkinę tikrovę. – Gyvenimas tarp keturių sienų gelbsti nuo šiuolaikinės visuomenės, o ji siaubinga, – kartais sakydavo Chuanas Pablas ir tuojau pat pridurdavo: – Žinai, Miriama, aš nesijaučiu esąs šių laikų žmogus. Šiandiena man kelia siaubą. Klaikūs laikai. Aš ilgiuosi anų senų laikų, pažįstamų iš knygų, liūdžiu negalėdamas gyventi gra...


Valiancina Aksak

2017-07-12 21:40:09

Valiancina Aksak (Валянціна Аксак) gimė 1953 m. Smaličiuose, Nesvyžiaus krašte. Minsko universitete baigė visuotinės istorijos studijas. Jos teigimu, gyvendama Polocke pamažu pažino Tėvynę. Su dviem sūnumis ir knygomis „Kapinės“ (1992) bei „Koplyčia“ (1994) grįžo į Minską; ten išleido tris knygas: „Antikinis lietus“ (1999), „Vynas iš Kalifornijos“ (2003), „Rožininkė“ (2008). Eilėraščiai versti į lenkų, švedų, rusų ir anglų kalbas. Lietuviškai jos eilėraščiai buvo spausdinami baltarusių poezijos ...


Ieva Grigonytė. Pirmadienis

2017-07-12 21:36:17

Pirmadienis, nieko nauja, tik viršininkas pernelyg ankstyvas. Mosikuoja liesomis rankomis, krenkščia į lauko peleninę. Kaip pernelyg greit senstantis vaikas, toks mažytis, o veidas susiraukšlėjęs. Nuo paauglystės nesupratau, kodėl gamta nusprendė, kad vyro kojos turi būti siauresnės už moters. Aptakių klubų akivaizdoje, tose beprasmėse teritorijose vyrą atperka platūs pečiai, ir tas menkas supratimas atėjo iš tualeto ženklų. Ant kabineto durų pakabintas A4 formato lapas su užrašu: „Užeik drąs...


René Avilés Fabila. Miriama (I)

2017-06-26 22:05:52

1967 m. pasirodžius Gabrielio Garcíos Márquezo romanui „Šimtas metų vienatvės“, po pasaulį išplito „stebuklinio realizmo“, „magiškojo realizmo“, „stebuklinės tikrovės“ terminai, literatūros apžvalgininkų siejami su romano autoriaus vardu, nors šio pobūdžio literatūros pradininkų būta ir anksčiau, ir ne Lotynų Amerikoje atsirado šie terminai. Meksikoje, kur G. García Márquezas 18 mėnesių rašė garsųjį romaną, „stebuklinę tikrovę“ kūrė ir daugiau rašytojų, kurių vieni Lietuvoje neblogai arba šiek t...


Vladislav Chodasevič

2017-06-21 21:46:40

  * * *Gimiau Maskvoj ir neregėjauDūmelio lenkiškos trobos.Iš tėvo aš nepaveldėjauNė žiupsnio žemės jo gimtos. Bet, pamenu, mane vaikelįMamytė mokė visadaPagerbt kančios ir vargo šalįMintim, tylėjimu, malda. Žodžius priimdavau kaip mįslę,Kur paslėpta prasmė gyva:„Sūnau! Žydriausia upė – Vysla,Šalių gražiausia – Lietuva.“ 1917   * * *Esame kažkokios keturios žvaigždutės – ir kaip jas besudėtum, vis būna gerai.Natalja Aleksejevna Ogariova – Hercenui Žvaigždučių ketverto paženkli...


Draugai