Proza

Esu dailininkė. Įdomiausias žanras – portretai iš natūros. Bet retkarčiais kyla poreikis tuos „portretus“ užrašyti žodžiais. „Mentė. Pernelyg išsišovusi toji mano mentė. Tamsiai raudonas marškinių šilkas vis labiau dyla, vis labiau blizga jos zulinamas. Zulinti. Zulinu ir zulinu dilde tvorelės raganei virbus. Jie nereikalingi. Raganė džiūva. Ją stelbia jazminas. Kvapnus! Ties kiekvienu namu čia kvepia jazmino krūmas. Bet to...


Pro langą pastebėjau į kaimyno Vogelio butą įėjusį laiškanešį. Girdžiu pokalbį apie jo jau kurį laiką nešiojamą laišką ne šiuo adresu, lyg ir panašia į Danisch pavarde. Kaimynas mini kažkieno mirtį. Nesu tikras, bet įdomu, nes ši pavardė šiuo metu labai artima moteriškei, esančiai kambario gale. Ant sofos ji įsigilinusi į Hermanno Kasacko romaną „Die Stadt hinter dem Strom“, kurį neseniai padovanojo draugė. Sakau jai: ...


  VAIKŲ DARŽELIS  Pradžioje skaitytojui užteks žinoti, kad man šiek tiek daugiau nei trisdešimt ir kad visai neseniai grįžau į miestelį, kuriame gimiau ir kurio pavadinimą išduoda elektrinės kaminai, giedrą pavasario dieną matomi kelių kilometrų spinduliu. Gyvenu pirmame aukšte. Guluosi beveik paryčiais, o atsikeliu vidurdienį. Su sapnais dažniausiai nesutariu. Į kairę nuo balkono, kuriame mokausi prisiminti arba užmiršti tam tikrus dalykus, kitoje ...


Tautvydas Krikščionis. Akmuo

2015-11-18 23:46:54

Esu Tautvydas, aštuoniolikmetis iš Šiaulių. Gimiau ir augu mieste, bet įlipti į medį moku. Tik kad tų medžių mano aplinkoj vis mažiau. Kai užaugsiu, kieme pasodinsiu medį, užsidėsiu beretę ir užsiropštęs krykausiu. Labai tikiuosi, kad kas nors pasijuoks. O kol kas reikia baigti mokyklą. Apie pusę septynių ryto mano kūnas neberodė gyvybės ženklų. Pas­ku­tinį kartą atsidusau apytiksliai po šešių dvidešimt keturios. Jei laikai būtų kiti, g...


Narius Kairys. Medinis lagaminas

2015-11-11 18:48:57

Yra toks lietuviškas priežodis, kad tie, kas švenčia Kūčias pas kitus žmones, yra pasmerkti amžinai bastytis po svetimus namus. Jau seniai nebešvenčiu Kūčių namuose. Ir vis dėlto nesijaučiu besiblaškąs ar esąs be vietos. Galbūt man tiesiog pasisekė?  Jelenai   Statistika abejinga sielai. Siela abejinga statistikai. Abipusė neapykanta, abipusis neigimas. O žmogus – visada pralaimėtojas. Nereikėjo jam anuomet jų prasimanyti. Dabar pats ir kenčia. Bet...


BŪTI... Iš ciklo „Vasaros paistaliojimai“ Būti ar tik dėtis, juk anokia paslaptis, kad kas antras žemės gyventojas tik dedasi esantis protingas, gražus, dainingas, talentingas, geras, paslaugus, mylintis, geranoriškas ir taip toliau. Ir jeigu apsimetinėjimas lengvai išaiškėja jo veikloje, tai artimuose santykiuose išryškinti, ar jis yra, ar tik dedasi draugu, praktiškai labai sunku. Iš čia, drąsiai galima teigti, kyla daugel...


  Plagiatai *Mane kartais kaltina (bet iš tikrųjų niekas nekaltina), kad aš nurašinėju, kompiliuoju, kopijuoju viską iš kitų. Bet „aš“ tik sapnuoju ir iš ten imu medžiagą per daug nesureikšmindamas jos...Kartais man atrodo, kad „aš“ tik apverčiu aukštyn kojom visa tai, ką sakė kiti ar ką kiti parašė, ką perskaičiau ar dar neperskaičiau, įsiminiau ar nelabai įsiminiau ir galbūt sapnai padarė tai...


I Dar kai sostinėje dirbau nuotolinio mokymo inspektoriumi, kartą teko vežti garbės raštą į Akmenės rajoną vienam stropiam kaimo vaikui. Išlipęs iš autobuso, susiradau vietinės valdžios namus, bet seniūnaitis su visu automobiliu kaip tyčia buvo kažkur prašapęs, tad iškeliavau vienas ir pėsčiomis. Gerą valandą žingsniavau pelkių pakraštėmis ištiestu aukštu vieškeliuku, pasitinkamas ir palydimas nedarnaus orkestro, kuris čiulbėdamas...


Sena graži daina apie meilę Jau numiręs dainininkas garso kolonėlėje angliškai apdainuoja savo meilę. Mylimoji paliko jam labai gražių prisiminimų. Įkvėpė sukurti dainą. Nusimaudė duše, išėjo į parduotuvę ir negrįžo. Sutiko seną meilužį, ir abiejų jausmai atsigavo. Tada numirėlis dar nebuvo žinomas. Buvo pradedantis dainuoti. Balsą turėjo. Paliktas vienas sukūrė genialią dainą. Pas­kui kitą ir dar, ir dar. Sužibo ir tapo pasaulinio garso žvaigžde. Buvusi mylimoji gyve...


  Rašytojas Kai lapkričio rytas pro langą pagaliau švysteli skurdžios šviesos, mokytoja išjungia palubėj raudonuojančias lempas ir sušnabžda:– Taip geriau... Akelės nevargs... O jei dar užuolaidas atvertume...Taip jie ir daro – mergaitės stiebiasi ir traukia ant plonos vielos suvertas siuvinėtas užuolaidas, joms nuslinkus į pakraščius vidun įsiveržia dar daugiau šviesos. Tikrai – daug smagiau akims.– Dabar užverski...


Draugai