Proza

Ji nusiperka du skirtingus pyragaičius: vieną su vaisiais ir vaniliniu kremu, kitą – su suflė (biskvitas sulaistytas apelsinų sultimis). Dar neapsisprendė, kurį suvalgys pirmiau. Šiaip ar taip, bus puikus penktadienio vakaras. Įsitaisys ant sofos, suries kojas. Mamos padovanotas naujas šilkinis chalatas su ryškiomis raudonomis rožėmis nepadarytų gėdos net išrankiausiai aukštuomenės panelei. Ne, ji nepretenduoja įsibrauti į jų gretas, nors artimieji ir s...


* * * Vieni žaidžia su lėlėm, kiti su mašinėlėm, dar kiti su krūvom nukritusių lapų, o mudu su Senoliu žaidžiam slėpynių, sekam pasakas ir vienas kitą. * * * Užrašyk, prašo Senolis, mano haiku, padiktuosiu tau, arba nupiešk, paimu pieštuką ir popieriaus lapą, Senolis tyli, na, sakau, diktuok, Senoli, Senolis suraito man špygą, štai tau saulės spindulėlis, tepasako, ir užmiega. * * * „Turbūt / velnioniškai / smagu / pamyžt / nuo d...


Kazys Saja. Šieno nepaviję

2016-02-17 22:58:35

Išklibusiam vežime susėdę komisarai jobsėdami per kelio duobes važiavo susitikti su atsilikusia liaudim. Šiame imperijos užkampy be arklių ir vežimo jie nebūtų galėję taigos gyventojams įrodyti, kad gyvenimas vis dėlto eina pirmyn. Jeigu kas teigia priešingai ir jį tempia atgal, tas privalo būti sunaikintas. – Matj tvoju za nogu!.. Neberadot geresnės tačankos... – priekaištavo aukštesnio rango komisaras. – Paprasčiausios Gogolio trojkos......


Agotą pastebėjau, kai vienam vakarėlyje užsilipusi ant stalo ir iškėlus rankas į viršų prikimusiu balsu sušuko: „I’m the Lizzard King, I can do anything!“ Netrukus po to, ji tęsė Jimo Morrisono vaidmenį ir ėmė deklamuoti jo eilėraštį: When the still sea conspires an armorAnd her sullen and abortedCurrents breed tiny monstersTrue sailing is dead!.. Ją nutraukė tikrasis Jimas Morrisonas dainuodamas iš jutubo: „My wild love went ridin&r...


Dar vis šiek tiek skaudeno galvą. Po vakar. Po vakarykščio jų ginčo ji nenorėjo skristi, aišku kaip du kart du, bet tik kažkodėl ne jam: vėl užsimaukš­linęs tą savo pastarosiomis savaitėmis taip pamėgtą pakantumo kaukę, žvelgė į ją su perdėtu rūpesčiu, kuris –­ galėčiau prisiekti! – jau seniai buvo virtęs užsispyrusiu rūpinimusi jokiais būdais jos neišklausyti. Tarsi jis būtų riteriškai dedikavęs jai savo akis, tačiau pamiršę...


Kai jis kentėjo parpuolęs ant lovos, prisimindamas, kaip ji gulėjo jam ant krūtinės, kaip kartojo „mano vieninteli, aš tavo amžiams“ ir verkė (taip, verkė!) dėl jausmų pertekliaus jam, iš artumo, – tuo pat metu ji kalbėjo kitam, glaudusiam ją nuogą glėbyje:– Tik įsivaizduok, tas pusprotis dėl manęs pametė galvą. Jis man rašo eiles!– Gal jis iš tiesų tave stipriai myli? –­ sakė kitas vyriškis.Jam nebuvo malonu, kad moter...


* Kiekvieną rytą be penkiolikos aštuonios tyliai įsliūkindavo į kambarį, pirštu atsargiai, lyg būtų bet kada subliūkšti galintis muilo burbulas, bakstelėdavo į antklodę ir sušnabždėdavo, kad metas keltis. Šnabždėdavo, matyt, todėl, kad puikiai žinojo, jog rytais būna siaubingai pikta. Kai galiausiai ji išsiridendavo iš lovos ir užsimiegojusi, dažniausiai dar ir šiek tiek užtinusi, nusvirduliuodavo laiptais į apačią, ten kvepėdavo kava ir...


Esu dailininkė. Įdomiausias žanras – portretai iš natūros. Bet retkarčiais kyla poreikis tuos „portretus“ užrašyti žodžiais. „Mentė. Pernelyg išsišovusi toji mano mentė. Tamsiai raudonas marškinių šilkas vis labiau dyla, vis labiau blizga jos zulinamas. Zulinti. Zulinu ir zulinu dilde tvorelės raganei virbus. Jie nereikalingi. Raganė džiūva. Ją stelbia jazminas. Kvapnus! Ties kiekvienu namu čia kvepia jazmino krūmas. Bet to...


Pro langą pastebėjau į kaimyno Vogelio butą įėjusį laiškanešį. Girdžiu pokalbį apie jo jau kurį laiką nešiojamą laišką ne šiuo adresu, lyg ir panašia į Danisch pavarde. Kaimynas mini kažkieno mirtį. Nesu tikras, bet įdomu, nes ši pavardė šiuo metu labai artima moteriškei, esančiai kambario gale. Ant sofos ji įsigilinusi į Hermanno Kasacko romaną „Die Stadt hinter dem Strom“, kurį neseniai padovanojo draugė. Sakau jai: ...


  VAIKŲ DARŽELIS  Pradžioje skaitytojui užteks žinoti, kad man šiek tiek daugiau nei trisdešimt ir kad visai neseniai grįžau į miestelį, kuriame gimiau ir kurio pavadinimą išduoda elektrinės kaminai, giedrą pavasario dieną matomi kelių kilometrų spinduliu. Gyvenu pirmame aukšte. Guluosi beveik paryčiais, o atsikeliu vidurdienį. Su sapnais dažniausiai nesutariu. Į kairę nuo balkono, kuriame mokausi prisiminti arba užmiršti tam tikrus dalykus, kitoje ...


Draugai