Publicistika

21 Tą vakarą, kurį mes vėliau praleidome po paveikslu su piemenimi, aš netikėtai pasimečiau: kartu su kolega slovėnu negalėjome rasti kelio suniokotame mieste. Ėjome tamsiomis gatvėmis kažkur prie Miljackos, kai staiga pastebėjome, kad patekome į labirintą. Radome paprasčiausią sprendimą: sustoti po pirmu pasitaikiusiu žibintu, kad vietiniai kolegos galėtų mus rasti. Kurį laiką ieškojome žibinto ir pagaliau... Tai net nebuvo gatvės žibintas (miestas skendėjo tamsoje), o reflektori...


Atvykęs į Turiną vieną rugsėjo vakarą pratęsti pokalbio, užsimezgusio Londone praėjusio pavasario popietę, prašiau Primo Levi’o aprodyti dažų gamyk­lą, kurioje ilgai dirbo chemiku, o iki pensijos – vadovu. Įmonės pagrindiniame pastate iš viso dirba 50 žmonių, daugiausia chemikai bei kvalifikuoti darbininkai. Gamybos mašinos, cisternų eilė, laboratorija, žmogaus dydžio konteineriai su produkcija, atliekų perdirbimo įrenginys – visa tai keturių ar penkių ...


Du meno istorikai Aya Soika ir Bernhardas Fulda per ketverius metus nuodugniai ištyrinėjo vokiečių ekspresionisto Emilio Nolde’s (1867–1956) archyvą ir atskleidė tikrąsias dailininko pažiūras nacionalsocializmo laikotarpiu. Tyrinėjimų rezultatais grįsta paroda „Emilis Nolde ir nacionalsocializmas“ iki rugsėjo 15 d. bus eksponuojama Berlyne, „Hamburger Bahnhof“ šiuolaikinio meno muziejuje. Berlynas. Emilis Nolde Puikus tapytojas E. Nolde kartu s...


Aurelien Barrau. Kūno liūdesys

2019-08-06 21:23:55

Kūnas liūdi: kokia nauda iš perskaitytų knygų? Tas pūvantis kūnas – paskerstų gyvulių palaikai, išdžiūvusio kraujo ir sutraiškyto kaulo masė, anądien purškiamas vanduo Prancūzijoj, siekiant išvaikyti protestuotojus – tarsi prabilo. Tas kūnas reiškia daugiau nei šis menkas pavyzdys, jis byloja išaušusį naują laiką – beribiškumo laiką. Tai laikas, kuomet žiaurumu džiaugiamasi, didžiuojamasi, net kai tai apgailė...


× Marijus Gailius Vienas iš „Maximos“ savininkų humanitarinėje sferoje verčia dar vieną puslapį. Iš pradžių pats rašęs knygas, paskui įkūręs „Sofoklio“ leidyklą, dabar inicijavo ambicingą literatūros festivalį „Open Books“, kuris rudenį į Nacionalinę galeriją tikisi suburti pusšimtį autorių. Literatūros lauką verslininkas Ignas Staškevičius lygina su maratono bėgikų kultūra. „Galima kurti terpę, humanitarinę erd...


Kuo ypatingi kultūros leidiniai? Kalbasi kultūros leidinių redaktoriai: Monika Krikštopaitytė („7 meno dienos“), Erika Drungytė („Nemunas“), Gytis Norvilas („Literatūra ir menas“), Giedrė Kazlauskaitė („Šiaurės Atėnai“), Neringa Černiauskaitė (Artnews.lt), Antanas Šimkus („Metai“). Monika Krikštopaitytė: Visuomenė vėl diskutuoja įvairiomis temomis – apie socialinius klausimus, ekologiją, virtualią &sc...


16 Kroatų poetas iš Sarajevo I. L., kuris dabar gyvena Zagrebe (o kažkur Grbavicoje liko jo su visomis knygomis ir rankraščiais sudegęs butas), kasdien šimtus kartų savęs klausia: „Kas visgi neteisingai buvo padaryta, kaip ši realybė tapo įmanoma?“ Gyvenimas mieste, pasak jo, tekėjo savo vaga. Miestas mus jungdavo. Tikra tapatybė, kuri laisvai remiasi tradicijomis, semiasi iš jų ir jomis dalijasi, Sarajeve niekuomet nesužydėjo. Būtent todėl visą la...


Taip vadinamos istorijos pamokos turi kilti iš pačios istorijos, iš mūsų pasirengimo vertinti konkretų istorinį subjektą kaip potencialiai reikšmingą mūsų gyvenimams. Aišku, egzistuoja rizikos, kad leidę praeičiai pačiai kalbėti išgirsime tai, kas mums nepatiks. Žinoma, neprivalome nuolankiai priimti visko, kas mums sakoma. Svarbiausia užduotis – atskleisti, kaip praeities klausimai ir prasmės kuria sinergiją su mūsų dabarties klausimais ir prasmėmis. Ty...


× Marijus Gailius Dailėtyrininkei Agnei Narušytei ji – parkų niokotoja, neturinti skonio. Naikintoja ji atrodo ir antropologei Jekaterinai Lavrinec. Teatrologas Vaidas Jauniškis įžiūri jos stulbinamą beskonybę ir neprofesionalumą. Už ką architektė Jurga Silvija Večerskytė-Šimeliūnė nusipelnė tokio kultūrininkų įvertinimo? Jos ranka lemia Vilniaus viešųjų erdvių funkcinį ir vizualinį likimą. Neseniai Reformatų skveras ir Sapiegų parkas įžiebė karšč...


9 Susidaro įspūdis, kad kažkoks absurdiškas, iracionalus, pykčio kupinas likimas persekioja miestą. Mes, literatūros žmonės, stengiamės šią mintį išplėsti: Sarajevas – tai mūsų šimtmečio metafora. Šimtmečio, kuris prasidėjo nuo šūvių į austrų sosto įpėdinį, čia prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. O baigiasi vėl Sarajeve siaubingu niokojimu. Tačiau ar gebame mąstyti kitaip? Argi ne mes teroro aktui ar nužudymui gatvėje suteikėme aukščiausi...


Draugai