Publicistika

Pasaulis yra perpildytas.                     Claude Lévi-Strauss Mūsų epocha nuo industrinės revoliucijos Europoje pradžios yra pažymėta beprecedenčio žmonių aktyvumo ir homo sapiens ekspansijos. Daugelis dalykų keičiasi vis greičiau ir greičiau. Atrodytų, pokyčiai vyksta be aiškios krypties, nevaldomai ir neprognozuojamai. Tokia padėtis – didžiulis iššūkis visiems. Nuo skubėjimo perkaitęs pasaulis, būdama...


7:42 iš penktos platformos Padujos traukinių stotyje pajuda greitasis regioninis traukinys į Veneciją, Santa Lucios stoties link. Keliolika minučių po 8 val. mudvi su bičiule išlipame į jau įprastą rytinės miesto kaitros uvertiūrą. Nors į nuotolinį lietuvišką bienalės paplūdimį kaip studentės-dainininkės kursavome reguliariai visą birželį ir liepą, iš traukinio išlipančių keleivių minioje dusyk neatpažinau nė vieno. Nuolatiniai čia tik žmonių srautai, nuo vande...


× Povilas Andrius Stepavičius Neretai įsivaizduodami, kad istorija yra tik būtųjų laikų pasakojimai ar liudijimai, pamirštame, jog istorijos mokslas niekuomet nestovi vietoje. Atrodo, istorijos mokslas prisitaiko prie vis greitėjančio žmogaus gyvenimo būdo. Pavyzdžiui, suaktualėjus aplinkosauginiams judėjimams, istorikai pradėjo domėtis gamtos istorija, nuo skaitmenizacijos neatsiejamoje dabartyje – skaitmenizacijos keliamais iššūkiais ir t. t. Šių laikų ...


Vargu ar šiuo metu rastume menininkams svarbesnę temą nei klimato kaitos grėsmė. Jie protestuoja dėl plastiko atliekų, išmetamųjų dujų, skundžiasi dėl užterštų vandenynų ir nuodijamų bičių, rūpinasi, kaip išsaugoti rūšių įvairovę ir atogrąžų miškus. Bet ar tai ką nors keičia? Ar gerus ir teisingus dalykus propaguojantis menas gali būti šis tas daugiau nei tik estetinis nuodėmių atpirkimas? Po klimato kaitos ženklu vykstančioje Venecijos bienalėj...


Vitalij Binevič. Kas yra zombis?

2019-10-03 22:54:14

       Vienintelis modernybės mitas yra zombių mitas.              G. Deleuze’as ir F. Guattari. „Anti-Oedipus“ 2011 m. JAV rinkos analitikai apskaičiavo, kad zombių kultūra kasmet generuoja 5 mlrd. dolerių. Nuo 2005 m. susukta daugiau žanrinių filmų apie zombius nei per visą XX amžių. Gyvų numirėlių (angl. living dead) fenomeną nagrinėjantys mąstytojai dažnai pastebi, kad kategorija „zombis“ tapo tikrovės pro...


  Esame dar tokios išsivystymo stadijos, ir kvit Vis prisimenu vasarą, tą iš iškirstų miškų vis sklindantį stirnienos kvapsnį. Šiek tiek keliavau po tėvynę, kontrastų ta šalis vadinas. Kur žiūri, ten kontrastas. Jauniausią naujos vados sūnų kitais metais taip ir pavadinsiu – Kontrastu. Bet jei patiko – naudokit. Visi intelektualai bamba apie miškus guldomus, viešųjų erdvių trinkelizacijos visuotinę bažnyčią, medkirčių ...


Šešios laukinio turisto dienos Kijeve Išėjusi iš vienos mažos Kijevo metropoliteno stoties ant kalvos, tik pasukusi už gatvelės linkio žemyn, pajutau jau čia buvusi. Taip, 2014 m. žiemą televizoriaus ekrane daug kartų „buvau“ už šitų medžių – žmonės bėgo, tempė vieni kitus, slėpėsi nepasislėpdami už plonų kamienų. Rusai ir ukrainiečiai toje kino kronikoje dalijosi pagal pilietybę – žūtbūtinai. Michailo Bulgakovo romane „Baltoji g...


Koks menininkų atsakas, kai meno muziejus finansuoja ir jų valdybose sprendimus priima karo korporacijos? Ašarinių dujų bienalė Tarp pakviestųjų į šiųmetę Whitney Amerikos meno muziejaus bienalę buvo ir nepriklausomas tyrimų kolektyvas „Forensic Architecture“ (FA). Jų pristatytas siužetas „Triple Chaser“ („Trigubas persekiotojas“) prasideda Whitney muziejaus valdybos pirmininko pavaduotojo ir „Safariland Group“ generalinio direktori...


× Marijus Gailius Vaizduodama XVIII a. Rusiją lietuviškų šaknų turinčios carienės Jekaterinos I akimis rašytoja Kristina Sabaliauskaitė naujausiame romane „Petro imperatorė I“ aiškiai brėžia ribą tarp rusų ir lietuvių mentalitetų. Meninio teksto tikrovėje rusai vaizduojami kaip nuolat degtinę geriantys ir smurtaujantys barbarai, o bendroje valstybėje gyvenę lenkai ir lietuviai – kaip geras manieras ir gerą skonį turėję europiečiai. Autorė teig...


21 Tą vakarą, kurį mes vėliau praleidome po paveikslu su piemenimi, aš netikėtai pasimečiau: kartu su kolega slovėnu negalėjome rasti kelio suniokotame mieste. Ėjome tamsiomis gatvėmis kažkur prie Miljackos, kai staiga pastebėjome, kad patekome į labirintą. Radome paprasčiausią sprendimą: sustoti po pirmu pasitaikiusiu žibintu, kad vietiniai kolegos galėtų mus rasti. Kurį laiką ieškojome žibinto ir pagaliau... Tai net nebuvo gatvės žibintas (miestas skendėjo tamsoje), o reflektori...


Draugai