AGHARTA: keistesnės muzikos miestas

Agharta – tai mitinis miestas tuščiavidurės Žemės centre. Siūlome pokalbį su koncertų ir leidybos organizacijos „Agharta“ nariais. Didesnioji atsakymų dalis priklauso ARMANTUI GEČIAUSKUI, geriau žinomam kaip Arma, atsakymuose į klausimus apie kritinės minties trūkumą įsiterpia jo bendražygė ILONA K., o klausimus užduoda renginių lankytojas ir muzikinio projekto „Oorchach“ autorius POVILAS VAITKEVIČIUS.


Labai tikėtina, kad dalis skaitančiųjų yra girdėję „Aghartos“ pavadinimą arba bent nutuokia, kuo užsiima ši organizacija. Tačiau tikslesnis kontekstas sutvirtintų šio pokalbio pamatus. Juk šis tas vyko ir prieš „Aghartą“ –­ verta užsiminti apie dabar jau nebeveikiančią „do-it-yourself“ estetikos leidyklą „Peri­neum“, orientuotą į triukšmingesnę muziką – grind, noise ir panašiai. Kaip suprantu, virsmas į „Aghartą“ buvo nulemtas muzikinio skonio, požiūrio ir kūrybinių vizijų pasikeitimo.
Veiklą Lietuvos pogrindyje pradėjau 1998 m. nuo zinų leidybos. 2004 m. įkūriau leiblą „Perineum“ ir išleidau apie 30 rankų darbo leidinių (CD-R ir kasečių), orientuotų į noise, experimental, ambient  muziką. 2009 m. nusprendžiau nutraukti šios leidyklos veiklą, nes jaučiau atsinaujinimo būtinybę – per 5 metus kito ir mano muzikinis skonis, nebetenkino leiblo koncepcija, pavadinimas. Po „uždarymo“ iškart įkūriau „Aghartą“ – esu jos iniciatorius, idėjinis vadas ir kūrentojas. Nors leidiniuose girdėti panaši muzika, bet koncepcija ir energetika visai kita. „Agharta“ neša pozityvesnę žinią.
Nuo 2006-ųjų pradėjau rengti koncertus. „Agharta“ šiuo metu labiau žinoma kaip koncertus, festivalius rengianti, o ne leidybinė organizacija. Ilona prisideda būtent prie organizavimo. Esame gera komanda, vienas kitą puikiai suprantame ir papildome. Turime aiškią viziją, kas yra „Agharta“, kokia ji turi būti ir kokia bus (ne)tolimoje ateityje.

Tai kokia toji vizija?
„Agharta“ vadovaujasi idėja, kad mūsų koncertuose lankosi individualistai, skirtingi ir labai įdomūs, į savo sritį įsigilinę žmonės, kurie, nors ir keista, sudaro stiprią, vieningą bendruomenę. Vadinkime tai Lietuvos post-industrial muzikos bendruomene. Tai grojantys, rašantys, kuruojantys, kuriantys žmonės. „Aghartos“ tikslas – tą bendruomenę stiprinti plečiant veiklų spektrą, kertant ribas tarp garso, vaizdo ir teksto, tarp „normalumo“ ir „autsaideriškumo“.

Kokia „Aghartos“ padėtis dabar? Vasario 8–9 d. jau ketvirtą kartą surengtas festivalis „Speigas“. Kokie jausmai, mintys jam praūžus? Kas pasisekė, kas nepavyko? „Speigas“, galima sakyti, didžiausias „Aghartos“ renginys, savotiškas kasmetinis opus magnum, ar ne?
Šiuo metu viskas atrodo kaip daug žadantis dalykas. Mes augame ir plečiamės. Šiais metais keliame sau didesnius iššūkius: kovo 16–19 dienomis trims koncertams Lietuvoje (Vilniuje, Kaune, Jonavoje) atvežame legendinį perkusininką, industrinės muzikos pradininką Z’EV; vasarą planuojame d.i.y. (do-it-yourself) kultūros stovyklą-festivalį; rugsėjo viduryje laukia antroji Vilniaus triukšmo savaitė; o kur dar daugybė mažų renginukų, koncertėlių su atlikėjais, grupėmis iš JAV, Meksikos, Kanados, Rusijos, Vokietijos, Italijos, Anglijos, Prancūzijos, Norvegijos, Suomijos, Estijos... Ir visa tai tik iki birželio mėnesio. Ruduo, tikiu, pažers dar daugiau gerų naujienų.
O „Speigas“ – didžiausias žiemos renginys, kuriam pradedame ruoštis dar rudens pradžioje. Šių metų „Speigas“ man paliko daug teigiamų potyrių, tikrai pasistengėme paruošti gerą festivalį ir, manau, tik keli šūviai buvo pro šalį. Re(n)ginys buvo itin palankiai įvertintas tiek pačių atlikėjų, tiek daugumos publikos, tik, deja, prastokai aprašytas internetinėje „žiniasklaidoje“ – šioje vietoje pastebiu profesionalių vertintojų trūkumą.

Ar nesudėtinga prisirišti prie tokio tankaus įvykių grafiko? Gal staiga užsisuks galvoje koks verpetas ir užsimanysi kur išlėkt, nukeliaut, o čia koncertėlis stovi tau skersai kelio?
Kuo toliau, tuo labiau tenka planuoti laiką pusmečiui ar net daugiau į priekį, ko prieš porą metų negalėjau įsivaizduoti. Manau, tai byloja mūsų organizacijos brandumą ir tvirtą ryžtą nuveikti daug didelių darbų. Planuojamos ir kelionės, bet tai gastrolės su muzikiniais projektais, o ne poilsinės išvykos. Na, gal pusiau poilsinės. Kol kas viską darome dviese su Ilona, bet, manau, greit ateis laikas, kai prireiks naujų žmonių, kurie pasirūpintų kokiu mažu koncertėliu mums nebūnant „ant Lietuvos žemės“.

Pagal kokius kriterijus atrenkat dalyvius „Speigui“?
Ypatingą speigo stichijos dvasią norime perteikti šaltu, atšiauriu garsu. Dvasios stiprumas ir stingdantis garsas yra pagrindiniai atrankos kriterijai. Be abejo, ir atlikėjų žinomumas Lietuvoje ar Europoje.

Negi visada liekate patenkinti vieno ar kito užsienio atlikėjo pasirodymu?
Žinoma, ne. Iš dalies dėl to, kad užsiimame eksperimentine muzika, o eksperimentai ne visada pavyksta. Tačiau kuo toliau, tuo geriau atsirenkame, kuriuos atlikėjus atsivežti, keliame aukštesnius reikalavimus. Retkarčiais mėgstame ir absurdiškus dalykus, kurie nebūtinai yra itin kokybiški, užtat smagūs ir beprotiški. „Agharta“ iš esmės pateikia dviejų krypčių muzikos renginius: tai klausymui skirti koncertai, kuriuose neretai yra sėdimos vietos, rimta muzika, ir triukšmingi vakarėliai, kuriuose galima smagiai prisidūkti. Toks derinys yra mūsų stiprioji pusė.

Kodėl neretai (dėl santykinio objektyvumo remiuosi ne tik savo pastebėjimais) būtent lietuvių atlikėjai pasirodo geriau nei užsieniečiai?
Gal visų pirma tai lemia nesusišnekėjimas? Tai yra jie kalba kita muzikine kalba?

Hm, ar gali „muzikinė kalba“ priklausyti nuo to, iš kokios šalies yra atlikėjas? Ar galima sakyti, jog štai čia skamba lietuviškas, o čia olandiškas ambientas? Ar nacionaliniai charakterio bruožai atsispindi eksperimentinėje muzikoje?
Na, gal tiesiog esame mes, lietuviai, o toliau – jau visa kita, daugiau mažiau svetima, ir mes iškart tai pastebim? Čia tik minties užuomazgos... Kitas reikalas, kad koncertuose galbūt per daug girdime vidutiniškų užsienio atlikėjų?

Nekyla mintis, kad kartais prisidedi prie galimybės tiems „vidutinio garso“ atlikėjams pasirodyti Lietuvoje?
Kyla, tačiau pats supranti, kad retai gali atsivežti aukštesnio lygio atlikėjų, nes Lietuvoje per maža rinka. Be to, neturime rėmėjų... Kita vertus, turime ir ganėtinai nemažai – tai publika, lankanti mūsų renginius.

Ką apskritai pasakytumėt apie lietuviškąją sceną? Aš čia regiu ryškiai individualistinį mąstymą: daugelis į šią temą „įsipaišančių“ muzikinių projektų yra vieno žmogaus kūryba ir toks kūrėjas labai retai kviesis „pagalbon“ kurį nors kitą. Lyginu tai su regėtais užsienio pavyzdžiais. Kas tai – mūsų būdas, kažkokie elgesio kodai ar tiesiog mano išvedžiojimai?
Taip, individualumas dominuoja Lietuvos scenoje, jis kartu ir užkerta kelius naujų garsų, srovių atsiradimui.

Iš dalies sutikčiau. Tačiau ar tai nėra „kaimo sindromo“ apraiška: tai, kad scena santykinai nedidelė ir kad visi pažįsta beveik visus, trukdo kooperuotis ar pažvelgt į kolegą naujau?
Būtent mūsų pačių susikurti barjerai ir trukdo tolimesniam garso ir asmenybės vystymuisi, arba / ir „pažvelgt į kolegą naujau“. Į garsą, muziką, pasaulį derėtų kartkartėmis pažvelgt naujai, o ne užsisėdėt su nusistatymais ir dogmomis.

Kokios, tavo galva, ryškiausios dogmos lietuviškoje scenoje?
Maždaug tokios: „groju tik taip ir ne kitaip, negaliu nukrypti nuo savo nusistatytų rėmų“ arba  „jei tu groji per „šviesiai“ (per „tamsiai“) – tu man neįdomus“. Dar man nepatinka, kad žmonės labai greitai užklijuoja etiketę: „Jis vat daro tik taip, o ne kitaip.“ Pastaruoju metu vis jas plėšau nuo savęs – įdomu, kas greičiau pavargs. Taip pat daug dalykų nutylima, bambama už nugarų. Nors ir pats kartais tuo papiktnaudžiauju, – matyt, toks jau tas lietuvio būdas.
Bet šiaip Lietuvos eksperimentinės muzikos scena man patinka, čia tikrai pakanka kokybiškos muzikos. Tiesa, stilistinis diapazonas galėtų būti platesnis, bet kol kas sunku to tikėtis, nes iš esmės visa scena laikosi ant senbuvių, 30-mečių ar vyresnių kūrėjų. Naujos mėsos trūksta, matyt, ją pasiglemžia DJ kultūra ir rokas.

Kaip manai, kodėl? Gal informacijos yra tiek daug, kad dalykai, ties kuriais reikėtų stabtelti,  įsiklausyti, praslenka nepastebėti? Tinkamas momentas pakrutinti kitą klausimą: tavo veikla prasidėjo nuo neoficialios leidybos – zinų, kasečių, CD-R. Kitaip sakant, nuo materialių fizinių laikmenų. Dabar neretai tenka matyti, kaip naujesnis eksperimentinės muzikos projektas įdeda krūvelę savo darbų į internetą ir jau tariasi išleidęs kelis albumus. Man apčiuopiamas daiktas  liudija didesnes pastangas, atsakomybę už savo muziką.
Be abejo, paviršutiniškumas, junk food ima viršų. Jeigu dabar jaunimas klausosi „muzikos“ per mobiliaką, kokia ateitimi tai kvepia? Klausymo kultūra yra primirštas dalykas, sutinkamas tik klasikinės muzikos koncertuose. Nustoję girdėti aplinką – nebegirdime ir savęs.
Kokiais 1998-aisiais nelabai ir buvo internetinių leiblų ar webzinų, tad natūralu, kad vyravo noras gaminti apčiuopiamą dalyką. Kiekvieną egzempliorių savo rankomis išlankstyti, suklijuoti, supakuoti ir galop išplatinti po pogrindžio pasaulį. Tai irgi magija. Todėl aš esu fizinio formato („žemės“) šalininkas ir ne itin mėgstu internetinį („oro“) produktą. Kiti galbūt prieštaraus, jog svarbu tai, kokią informaciją gauni, o ne kur ji įpakuota, bet įpakavimas – irgi informacija.
Jaučiu, kad ir patys kūrėjai įdeda daugiau pastangų ruošdami medžiagą leidybai fiziniu formatu. Tai reiškia, kad internete kaupiasi daugiau prastos informacijos. Kita vertus, skaitmenos dėka gali išgirsti klasikinius įvairių muzikos žanrų albumus, kurių neįpirktum fiziniu pavidalu.

„Driezhas“Daugeliui žmonių audiokasetės tėra atgyvena, egzotika (nekalbu apie jų naudojimą kaip stiliaus elemento). Kas jose traukia, kodėl jos yra vertingos?
Bet mes nesilygiuojam į daugumą, ar ne? Tiksliau, mes lygiuojamės į pogrindžio daugumą, kur šis formatas sėkmingai gyvena antrą gyvenimą. Pasaulyje yra tiek daug kasečių leidyklų, jog net sunku įsivaizduoti. Tai reiškia, kad jos perkamos. Apskritai pogrindis yra ta vieta, kurioje leidėjas ir pirkėjas / kolekcininkas turi stipresnį ryšį, juntamas abipusis palaikymas. Lietuvoje yra bent penkios daugmaž aktyvios kasečių leidyklos.
Šiuo metu ruošiu leidybai 2 kasetes. Kasetės mane traukia garso minkštumu, juosta, pačia forma, nutolimu nuo skaitmenos, ilgaamžiškumu (palyginus su CD-R), galų gale ir pigumu. Manau, šis formatas išliks tol, kol bus kasečių gamyklos. Bandau įsivaizduoti tą nemenką verslą, atitenkantį anglų gamyklai „Tapeline“, iš kurios dauguma Europos leiblų užsisakinėja kasetes.

O kitokios laikmenos (CD-R / CD / vinilas)?
CD-R (įrašomas kompaktinis diskas) –­ miręs dalykas. Jų išleidžiama vis mažiau ir tai teisinga, nes po penkerių metų užleidęs CD-R gali paprasčiausiai nieko nebeišgirst. Dėl CD – kuo toliau, tuo dažniau girdžiu, kad leiblams vis sunkiau sekasi parduoti šį formatą, todėl viršų ima vinilas. Brangu, bet verta. Jau geriau pataupysiu ir išleisiu vinilą, negu CD.

Grįžtam prie kritinės minties viešojoje erdvėje. Mano galva, jos trūkumas susijęs su lengva informacijos sklaida, kai kiekvienas staiga gali nuspręsti, jog jis pajėgus rašyti ir recenzuoti renginius, muziką etc. Be abejo, to nesiimsi drausti, tačiau aš pasigendu kažkokios (savi)kontrolės, saviauklos, paprasčiausio gebėjimo valdyti žodį. Vyrauja perdėtas pasitikėjimas savo jėgomis, savo paties „kritikos“ nekvestionavimas. Tiesiog nusprendžiu, kad esu ekspertas, ir viskas.
Šias išvadas darau iš to, jog su tokiais „ekspertais“ nesimezga elementariausia diskusija, daugelis jų net nėra pakankamai muzikaliai išprusę (tai matyti iš palyginimų, sugretinimų, išvadų). Muzikantas vietoj vienokio ar kitokio grįžtamojo ryšio gauna tik nepagrįstos kritikos, kuri iš esmės yra permodeliuotas „patinka nepatinka“.
O gal toks klausimas išvis beprasmis andergraundo aplinkoje? Juk čia galioja visai kitokie, sakykime, neinstituciniai principai?
Nemanau, jog tai beprasmis klausimas, nes kokybė būtina ir andergraundinėje rašliavoje, juolab kad ji skelbiama viešoje erdvėje – internete ir jau tampa kaip ir nebe andergraundu, ar ne? Jei tai būtų mažatiražis zinas, skirtas siauram ratui, tuomet gal ir okey.
Yra per mažai žmonių, suprantančių tokią muziką, ir per daug neatsakingumo. Vienas mūsų organizacijos tikslų – su­burti rašančius žmones ir šiemet pradėti internetinį žurnalą. To užuominų jau dabar galima rasti puslapyje arma.lt, nuorodoje „texts“. Visad apmaudu skaityti prastai parašytas recenzijas – ne neigiamas, bet būtent prastai parašytas – neįsigilinta, neieškota, neklausta. Lietuvoje „noizo enciklopedijas“ rašo žmonės, kurių nepamatysi renginiuose; recenzijas dideliems portalams rašo tie, kurie pirmą kartą atėjo į koncertą ir džiaugiasi pamatę botagą (užuomina į vieną atlikėją, scenoje pasirodžiusią su botagu, – red. past.), o galintieji kalbėti ir turintieji ką pasakyti tyli. Tai iškreipia situaciją, nes labiausiai matosi tai, kas plūduriuoja paviršiuje.
Kitas klausimas – ar apskritai to viešinimo reikia. Vargu ar kas jausis labai madingas, klausydamasis ambiento. Į renginius ateina ir jų lankytojų gretose pasilieka tie, kam to reikia ir kam tai svarbu. Dažniau besilankantieji gilinasi ir domisi be papildomų paskatinimų. Tačiau, žinoma, būtų puiku matyti daugiau atsiliepimų – ypač kritinių. Dabar net ir pagrįsta kritika priimama pernelyg asmeniškai, kadangi ji labai sumišusi su ta „patinka nepatinka“ lygmens diskusija, nevedančia produktyvaus rezultato link.
Iš kitos pusės, kritikos yra nedaug, nes nėra kriterijų – nėra tokio dalyko kaip „labiau ambientas“, nei technine, nei emocine prasme. Daug lemia asmeninis patyrimas, konteksto išmanymas ir gilinimasis į pačią kultūrą. Tai asmeninė muzika, individualisto muzika – ki ekvienas iš jos pasiima tai, ko ieško, ir randa tai, ką nori rasti.

Kaip sekasi išlįsti iš pogrindžio į „oficialesnes“ erdves? Turiu omeny renginius, vykusius muziejuose, galerijose. Ar lengvai žmonės įsileidžia tokius dalykus?
Turėjome keletą renginių Energetikos ir technikos muziejuje, Šiuolaikinio meno centre, tad galiu drąsiai teigti, jog bendradarbiavimas pavyko. Čia daug kas priklauso ne tiek nuo institucijų valdžios, kiek nuo darbuotojų, jaunimo, kurie mus pažįsta, žino, ką mes darom, ir užtaria geru žodžiu.

Ne paslaptis toji mistinė akademščiko ir andergraunderio priešprieša. Kodėl ji egzistuoja? Man regis, vitališkumas, gaivališkumas yra vienas ryškesnių skirtumų. Vienam atlikėjui ant scenos gerti alų ir šiek tiek įkaušusiam sugroti puikų koncertą yra savotiškas – na, nebijokime šio žodžio – ritualas, o kitam tai profaniškumas, ir savo muzikai jis renkasi išskirtinai intelektualinį apibrėžimą. Jokiu būdu nei vienam neteikiu pirmenybės, tačiau pašaipus pirmojo varianto vertinimas man atrodo lyg psichologinis manevras, bandant pateisinti savo vertę. Inscenizuojant: „Aš esu išsilavinęs, atidžiai žiūriu į garsą (kaip vienas „naujosios muzikos“ kompozitorių, apie kuriuos kažkur skaičiau ir į kuriuos noriu būt panašus), o čia – profanas, nesuvaldantis savo emocionalumo.“
Aišku, mano pozicija artimesnė andergraundinei, tačiau nesuprantu tokio akademiškesnės eksperimentinės muzikos atstovų nusistatymo. Negi neturintis muzikinio išsilavinimo žmogus negali pasakyti nieko protinga apie savo idėjas ir muziką? Skaitydamas interviu, neretai pastebiu, jog tokie žmonės yra mažiau apriboti elgesio klišių ir paprasta kalba geba užkliudyti velnioniškai gilius dalykus. Būtent tai man yra prioritetas. Aišku, reikia pripažinti, kad ne ką mažiau yra ir priešingų pavyzdžių.
Įdomu, kuri pusė labiau suinteresuota išlaikyti šią priešpriešą? Bet kuriuo atveju, kuo daugiau sienų – tuo labiau nieko gera. Pasiimdamas iš visų nišų, sluoksnių, lygių tai, kas geriausia, praturtini save. Mano nuostata – draugauti su pasauliu (aišku, jei tam yra sąlygos), nes taip pasaulio paveikslas tampa aiškesnis. „Agharta“ gauna vis daugiau užklausų iš akademinės muzikos pasaulio ir gali būti, kad mes labiau pasidomėsim šia sritimi.

„Agharta“ ir eksperimento sąvoka... Ką apie tai galėtum pasakyti?
Kartais atrodo, jog „Agharta“ stengiasi paversti eksperimentu beveik viską, kas susiję su koncertų organizavimu. Štai kad ir naujų erdvių renginiams paieškos. Kartais tiesiog pabosta eiti į tas pačias vietas, norisi kokį mažesnį koncertą surengti neįprastesnėje erdvėje. Aišku, tai nemaža rizika – nežinai, kokia bus akustika, kaip pati vieta derės renginio metu. Tačiau tai įdomu. Atvirai sakant, gana retas atvejis, kai visos aplinkybės – garsas, baras, savininko sąlygos – dera, tačiau tai neatgraso nuo tolimesnių ieškojimų. Skirtinga muzika skirtingoms vietoms.
Kartais tai nesąmoningai įgauna švelniai edukacinį atspalvį, pavyzdžiui, vyko koncertas Ukmergės autobusų stotyje. Skambėjo „lengvesnis“ avangardas, free jazz muzika. Ir ką gi, didžioji dalis atėjusiųjų nepabėgo, išbuvo visą laiką – tiek vietiniai bachūriukai, tiek vyresnio amžiaus žmonės. Tokiu atveju eksperimentas pasiteisina dvigubai – jautiesi žmonėms iš šalies suteikęs ką nors nauja.

O kokioj „durniausioj“ vietoj norėtum surengti vyksmą?
Na, gal tai ne „durniausia“ vieta, bet visai norėčiau ką nors sukurpti Vilniaus Naujamiestyje esančioje kavinėje „Svetingumas“. Tokia kultūringa kavinė, gražios užuolaidos... (Juokiasi.)

Ambient / experimental / drone muzika neretai siejasi su nestandartinėmis dvasinėmis ar pasaulio pažinimo praktikomis, alternatyviais realybės suvokimo būdais. Kur tu pats esi šiuo metu?
Šiuo gyvenimo periodu esu paniręs į kūrybą, renginių organizavimą, projektų realizavimą, o konkrečios dvasinės praktikos liko labai minimalios. Manyje vis dar glūdi sukauptas nemažas skirtingų praktikų bagažas. Kol „Aghartos“ mechanizmas nesisuka tinkamu dažniu, negaliu pereiti prie „kitų dalykų“.

Daugiau apie „Aghartos“ veiklą  www.arma.lt.

„Girnų giesmės“. Manto Puidos nuotraukos

Draugai