Aidas Bareikis: „Konceptualumas man neaktualus“

Niujorke 25 metus gyvenantis menininkas Aidas Bareikis pernai surengė personalinę parodą „Canada Gallery“, taip pat dalyvavo parodose „Mier“ galerijoje Los Andžele ir kitur. Jo darbų yra Hortų šeimos kolekcijoje Niujorke.

Aidas Bareikis. Žibuoklės Martinaitytės nuotrauka

Apie tavo darbus „New York Times“ kartą rašė: „Kiekviena figūra formuojama iš tokių rastų objektų, kaip drožlių baldas ar plastikinė kalėdinė figūrėlė. Pagrindinę instaliacijos struktūrą jis drapiruoja audiniais ir blusų turguje rastais daiktais, aptaško dažais, pamirko kavos ar sojų padaže, tada prideda gyvūnų kaukolių ir dirbtinių plaukų. Efektas –­ keistai švelnus, siaubingas žavesys.“ Skamba kaip savotiška komercializuoto pasaulio parodija, nors pats gyveni pačioje vartotojiškos visuomenės šerdyje – JAV. Kaip tai dera tarpusavyje?

Čia paradoksalus ir netgi archeologiškai įdomus dalykas. Mano darbus įmanoma įgyvendinti Niujorke, o kokiame nors kaime – be šansų. Tai yra grynai urbanistinis projektas. Santykis su daiktais gana sudėtingas: iš vienos pusės gaila visko, iš kitos – savęs. Paslaptis ta, kad „vartotojiškos visuomenės kritika“ yra kiek pritempta. Daug kietos poezijos, kita vertus – daug avantiūrizmo, kad tai darau gyvendamas Niujorke. Per 20 metų daiktai pasikeičia, tad jų fiksavimas yra tarsi pridėtinė vertybė. Tokio objekto daugiau nebebus. Prekė buvo nupirkta, suvartota ir tada jos atsisakyta. Štai tokia daikto turėjimo istorija.

Visuomenėse, patiriančiose materialinį nepriteklių, daiktai beveik neišmetami, nuolat ieškoma naujų panaudos būdų. Pats užaugai sovietiniais laikais, kai šiukšlių buvo nedaug, gal todėl naudoji „išmestus daiktus“?

Greičiau tai – pasąmoninis aspektas. Kodėl patrauklus daiktas vėliau virsta šiukšle? Kas atsitinka? Mano atveju kalbama apie psichologinius reiškinius, o ne apie savotišką socialinį vartojimo užtaisą. To „šiukšlyno“ uodega paskui mane vis velkasi, nes apie tai buvo nemažai šnekėta ir užfiksuota internete. Iš esmės tai netiesa. Daugiausia daiktų nusiperku, jie nėra šiukšlės. Tas pats ir dėl monstrų. Pastaruoju metu nei su šiukšlėmis dirbu, nei monstrus darau. Iš tikrųjų dauguma šiukšlių yra mano paties padarytos. Objekto virtimas šiukšle man yra savotiškas procesas: kažką klijuoju, kažkas nubyra ir vėl klijuoju. Šiukšlių kūryba – tikra alchemija. Ant savo stogo ištisus metus turiu laboratoriją, kur viskas ir vyksta. Į dėžes sumetu visiškai atsitiktinius daiktus, paskui ant jų užpilu dažų, druskos, klijų ar kas po ranka. Palijus kažkas išsiplauna ir vėl išdžiūsta. Atėjus šalčiui – sušąla ir vėl atitirpsta. Pavasarį nuimu „derlių“.

Turi daiktų sodą ir nežinai, kas išaugs. Ką darai iš „derliaus“?

Procesas – begalinis. Čia būna nedaug „gerų bulvių“. Dauguma keliauja atgal į dėžes, kur joms pritaikau naujus procesus. Niujorke labai daug vandens ir drėgmės. Daug lyja, o vasarą daug saulės. Viskas labai greitai keičiasi – beveik per dieną. Tiesą sakant, daiktų sodu užsiimu vis mažiau.

Tavo studija pilna įvairiausių daiktų. Kaip jie atkeliauja pas tave?

Nebeaukoju daug sveikatos rinkdamas objektus. Anksčiau būdavo nuolatinis srautas – kažkas atsiranda, kažkas iškeliauja. Daugiausia pragmatinių sprendimų padarau keisdamas daiktų padėtį studijoje. Keiti, keiti situaciją ir kažką pamatai. Toks mano mėgstamas darbo metodas. Tai lyg dovana sau.

Kaip iš visos daiktų gausybės atsirenki ką nors kūrybiniams projektams?

Taikau „Ground Zero“ demokratiją. Apskritai nieko negalima diskriminuoti. Viskas yra „Anthropocene“, t. y. žmogaus sukurta antroji gamta. Kitaip tariant, technologija be atliekų. Jei daiktą įsigyji, kartu turi ir visą jo istoriją, ne tik malonią jos dalį, bet ir nešvarią.

Nejau nustojus daiktui funkcionuoti, savininkas privalėtų juo rūpintis?

Jis turi suprasti, kad daikto turėjimas yra sudėtingesnis santykis su objektu nei madingoji jo reprezentacija.

Kokios idėjos dominuoja pastarųjų metų parodose?

Praėjusį rudenį „Canados“ galerijoje vyko viena rimčiausių mano parodų „Sėkmės statinė“ („Barrel of Fortune“), kur pristačiau 9 naujus darbus. Koncepcijos buvo labai vengta. Konceptualumas man neaktualus nei kaip formatas, nei jokiais kitais parametrais. Konceptualizmas yra „melaginga naujiena“ (angl. fake news). Galime jį plačiau aptarti. Mano tėvai buvo mokslininkai, taip pat turiu draugų iš mokslo sferos. Vienas draugas dirba smegenų tyrimo srityje, kur visa kasdienė mokslininko kalba iš esmės yra konceptualizmas. Įvardijant tam tikrą atrastą reiškinį egzistuoja taisyklės, tradicinis formatas, kurie niekuomet nesikeičia. Jiems ir nereikia keistis, nes ne tai yra esmė. Jeigu galvojama, kad kultūra yra gyvas reiškinys, vykstantis būtent dabar, kaip galima tą gyvybę parklupdyti prieš tam tikras naudojamo formato taisykles? Konceptualizmas, mano manymu, atstovauja mirčiai, kultūros archyvui, t. y. visiškam lavonui, iš kurio ištraukta bet kokia gyvybės gija, nekalbant apie kraują, kvėpavimą ar tokius subtilesnius dalykus kaip pasaulėjauta. Aptariame „pasaulėskaitą“ nuo žodžio „skaičiavimas“. Būtent skaičiavimas man absoliučiai neįdomus. Pasaulėjauta svarbi, ji – jau metafizika. Pagrindinis tikslas turėtų būti klausimas: „Kas yra autentiška būtent dabar?“ Tarkim, atvažiuoji į Lietuvą, ir ten visi viską žino. Man tai nesuprantama. Kaip galima viską žinoti? Pasakoji apie kažką įdomaus ir sulauki atsakymo: „Žinau, žinau.“ O aš nežinau. Dabar atsiradęs naujas reiškinys – kaip tu jį gali suprasti? Jeigu pasakai, kad žinai, iš esmės pasakai, kad nieko nežinai. Įdomu būtent nežinomas dalykas. Pavyzdžiui, man pasiūlo nueiti į dabar Niujorko modernaus meno muziejuje vykstančią Franciso Picabios parodą. Klausimas kyla, ko ten eiti? Aišku, galima nueiti, bet tai – kitoks ėjimas. Malonu sudirginti smegenų neuronus, bet tai, kas padaryta prieš 100 metų, yra miręs dalykas. Dabar jis galbūt visiškai neįdomus.

Žmonės juk eina žiūrėti ir Egipto mumijų, jos irgi miręs dalykas.

Ne visai tą norėjau pasakyti. Pagrindinis klausimas, kas yra realu dabar? Kas yra autentiška būtent šiandien? Kokia to autentiškumo vertybė? Kaip tai veikia kultūros gyvybingumą? Šie procesai kelia daug galvos skausmo. Išsiaiškinti savo pasaulėjautą yra rimtas ir sudėtingas darbas. Susierzinu išgirdęs: „Tą žinau ir tą mačiau.“

Gal šis „visažiniškumas“ yra mažos šalies kompleksas?

Lietuva – maža šalis ir todėl ji labai atsargi, strategiška. Taip atsitiko, kad Lietuva monopolizavo tą konceptualųjį meno formatą. Prisimenu, kaip buvo stumiama Fluxus idėja. Kas yra Fluxus? Juk iš esmės ten nieko nėra. Tai tiesiog konceptualūs juokavimai. Be to, jau seniai praėjęs reiškinys, kam jį akcentuoti? Mačiūnas mirė, jo pelenus išbarstė ir tuomet viskas turėtų baigtis. O Lietuvoje strategiškai buvo suformuoti vertybiniai prioritetai. Lietuviams įdomi iliuzija, bet ne tikri, apčiuopiami dalykai. Mums reikia parašyti ataskai­tas, o ne padaryti parodą. Per tas ataskaitas gaunamas finansavimas – tam tikra komforto zona.

Juk daug komfortabiliau jaučiamės praeityje ir supami to, ką pažįstame. Žinojimas ir reiškia komfortą.

Niujorke, jei nori apskritai dalyvauti meno žaidime, turi šiuos dalykus užmiršti iš pat pradžių ir visiems laikams. Beje, lietuviai žino, kas yra rizika ar „kruvinas sportas“ (angl. blood­sport). Tarkim, visiems labai įdomu, kaip šį vakarą sužais krepšininkas M. Kuzmins­kas. Visiems rūpi, bet niekas nežino, kaip viskas bus. O mene atvirkščiai –­­ visi viską žino, niekas niekam neįdomu. Tai yra problema. Paminėsiu mažų valstybių pavyzdį. Neseniai kalbėjausi su Michaelu Hortu, kuris su žmona Susan jau keturis dešimtmečius yra vieni pagrindinių Niujorko meno kolekcionierių. Jis pasakojo apie mažų šalių „kruviną sportą“. Pavyzdžiui, Neo Rauchas iš Leipcigo. Dabar jo tapybos darbas kainuoja, sakykime, 9 milijonus. Pardavus vieną darbą galima atstatyti visą menų akademiją! Tas pats Rumunijoje su tapytoju Adrianu Ghenie. Veikė privatizavimo sistema ir per vienas duris buvo galima atidaryti daug durų. Lietuvoje kažko apčiuopiamo neįvyko, šaliai buvo įdomūs konceptualūs dalykai, todėl dabar nieko ir neturi. Praleista savų strateginių monopolijų galimybė.

Grįžkime prie neseniai Niujorke vykusios tavo parodos. Kaip atrinkai jai darbus?

Yra toks reiškinys „kvantinė puta“ (angl. quantum foam), kai dirbtinai fokusuojama į kvantinę dalelę, tą fokusą vis mažinant. Dalelė visiškai užspeičiama į kampą, į patį mažiausią įmanomą „lauką“, kai ji tai pajunta, pradeda elgtis nenuspėjamai, t. y. registruojasi kaip dalelė, bet elgiasi kaip banga. Tai ir vadinama puta. Jei tą dalelę pavadinsime abstrakcija, tai ruošdamasis parodai stengiausi atrasti tokį momentą, kai abstrakcija pradeda keisti pavidalą (angl. shapeshift), kai ji tampa nebe abstrakcija. Tas pats vyksta, kai skulptūra pradeda keistis į tapybą ir atvirkščiai. Iš esmės ją galime pavadinti skulptūra, bet galime pavadinti ir tapyba.

Tavo darbai-objektai, rodyti parodoje, patenka į šią kategoriją?

Ne visai, tačiau buvo sąmoningas sumanymas išreikšti skulptūros tapybiškumą.

Skulptūra – trimatis objektas, tad kaip pasireiškia jos tapybiškumas? Tavo darbuose naudojami dažai, klijai, spalvotos medžiagos ant skulptūrų.

Spalva ir aplikacija. Iš esmės tos skulptūros yra „nutapytos“. Jos grynai tapybiškos. Turiu hipotetinį scenarijų, jį kartoju ir tikslinu.

Kaip atsiranda scenarijus: savaime ar jau turint objektus? Galbūt daiktai patys sufleruoja idėją, ką su jais galima padaryti?

Įvairiai būna. Viskas vyksta gerokai praktiškiau. Iš senų laikų yra išlikęs alcheminis momentas – sumaišau tam tik­ras substancijas ir dar pridedu ko nors, kas visai tarpusavyje nesimaišo. Struktūriškai svarbu, ar skulptūros objektas laikosi, ar ne. Tapyboje turi ėjimą ir tris variacijas. Vėliau variacijos po truputį virsta purvu. Paveikslą iš esmės galima nugalabyti. Tokiais atvejais išmeti drobę ir pradedi iš naujo. Skulptūroje viskas sudėtingiau, nes yra trys matmenys. Objektas turi stovėti. Todėl nesėkmės ar atsitiktinumai yra itin negailestingi. Taip atsiranda hipotetiniai scenarijai. Aš mintyse planuoju: pilu tą ir tą, klijuoju aną ir, kol dar neišdžiuvo, darau dar kažką. Rea­lybėje viskas kitaip. Todėl ir yra rizika. Rizikinga teigti, kad skulptūra yra kaip tapyba.

Terminus juk galima įvairiai traktuoti ir dėl jų ginčytis.

Ginčytis reikia, bet ginčas negali vykti komforto zonoje ir pagal tam tikras taisykles. Atsiranda prioritetų, diktuojančių vertybę, jei tai pasiteisina moksline ar sportine prasme, kai laimi krepšinio varžybas vos dviem taškais.

Tas pats principas, kai masės azartiškai stebi sporto rungtynes, tavo nuomone, turėtų būti taikomas ir menuose? Žiūrovas, be išankstinio santykio su menu, nusiteiktų, kad atėjęs į galeriją pamatys kažką, ko dar nematęs.

Absoliučiai. Pavyzdžiui, ateini ir koks nors aštuoniolikmetis pristato savo tapytą Žmuidzinavičių. Kodėl jis taip daro? Man tuo tikėti ar ne? O koks kitas jaunas veikėjas iš Varėnos pristato tokį dalyką, kurio iš viso nesi matęs. Tai yra įdomu. O jei pristatai tapybą, kurioje, matau, esi prisigaudęs daug „virusų“ iš instagramo, kad galima ir taip, ir dar gudriau padaryti, tai iš esmės plauki paviršutiniškai informacijos gausoje. Matau iš darbų, kad buvai Paryžiuje ir matei Matisse’ą ar Picasso. Bravo. Stengiasi žmogus, bet aš į aikštelę tokio žaidėjo, likus trims sekundėms iki žaidimo pabaigos, neleisčiau.

Kodėl?

Nes Matisse’as ir Picasso yra per lėtai. Trūksta greičio.

Ar nemanai, kad praeities ir dabarties menai turi skirtingas funkcijas?

Tai yra sudėtingi diferenciacijos dalykai. Negalima ateiti į muziejų ir tiesiog sakyti „nuostabu“.

Kokias įžvelgi komforto ir diskomforto proporcijas mene? Ar visas dabarties menas turi būti diskomfortiškas?

Jei dalyvauji ne tik „draustinio archyve“, bet ir nori, kad kokia nors rimta finansinė investicija rizikuotų rinktis būtent tą tavo pojūtį, tuomet taip. Reikia pripažinti, jog pagrindinis kapitalizmo naratyvas nesikeičia. Mene postmodernizmo „katastrofa“ įvyko prieš 30 metų, kai be perstojo vyko naratyvų dekonstravimas. Iš pradžių buvo įdomu, bet galiausiai visi suprato, jog čia toks algoritminis virusas, viską verčiantis į kamufliažą. Kamufliažas iš visų pusių uždengia pagrindinį, iš esmės nesikeičiantį naratyvą. Tai vyksta ir politikoje.

Aidas Bareikis. „Too much seaweed (the past will never pass, the future will never come)“

Kalbi apie globalinį naratyvą?

Būtent. Jis keičiasi vis greičiau. Įvyko lyčių revoliucija, paskui greitai prasukom neonacizmą, populizmą. Daugybė naratyvų dekonstruojasi, griūva tvarka, o pagrindinis naratyvas absoliučiai nesikeičia. Visi tie „post-, post-“ yra tik pagrindinio naratyvo kamufliažas.

Koks tas pagrindinis naratyvas?

Tai nelygybė. Žmonės praleido globalizmo traukinį; kokį naratyvą betaikytum – jis jau nuvažiavo. O suspėjusieji įsėsti į pirmos klasės vagoną, važiuoja nemokėdami mokesčių. Atstumas tarp vienų ir kitų tampa pernelyg didelis. Dėl technologijų greičio ir finansinės jėgos tą naratyvą ar mūsų rea­lybę galima prasukti itin greitai. Deja, pagrindinis naratyvas visiškai nesikeičia. Kalbu apie savo kartos žmones.

Kokia tuomet meno funkcija ir menininko vaidmuo visuomenėje – parodyti tai, kas iš tikrųjų vyksta?

Tai yra pagrindinis neatsakytas filosofinis klausimas. Beje, ir visapusiškai vengiamas atsakyti. Kas yra realu? Čia tik vienas iš daugybės filosofinių klausimų. Kas yra sukčiavimas – laisvė ar nusikaltimas? Kas yra rasė? Absoliučiai neatsakyti klausimai.

Kaip tavo darbai susiję su dabarties realybe?

Kalbėjau bendresne prasme. Pavyzdžiui, vyksta protestantizmo 500 metų jubiliejus. M. Lutheris iškėlė analogišką klausimą: „Kas yra realu?“, ir surašė savo Bulėje apie 30 protestų: „Tai yra netiesa. Ir tai yra netiesa ir t. t.“ Dabar tokios nesuvaidintos protestantiškos emocijos nedaug. Kaip mums gyventi su šia finansine diktatūra? Ar galima atleisti bankininkų nusikaltimus? Reikia kažką daryti ar ne? Tendencija yra tokia, kad menai vis glaudžiau susiję su finansinėmis struktūromis. Netgi ir tokie terminai kaip „elitinis menas“ tarsi pasako, jog menas pagal savo paradigmą genetiškai yra viršutiniuose arba viduriniuose visuomenės sluoksniuose. Todėl prieš sakant: „Man patinka konceptualizmas“, reikia iš tiesų rimtai pagalvoti, ką tuo pasakai. Taip vadinamasis žaidimas yra susijęs su šia situacija. Žaidi ne todėl, kad smagu ar įdomu. Nueisiu sekmadienį ir patapysiu, nes man patinka aliejaus kvapas, o paskui nuvažiuosiu į sodą bulvių pakasti.

Galima juk ūkinę ir meninę veiklą suderinti. Jokios prieštaros čia nėra.

Esu matęs, kaip tapytojas Joe Brad­ley su viena kreidele per tris minutes sukuria milijono vertės darbą. Drobė ant žemės, net neištempta ant porėmių. Kodėl tai įmanoma? Iš kur toks visų pasitikėjimas šio veiksmo vertingumu? Koks yra kontekstas? Kodėl tai šokiruoja? Kodėl čia yra „kruvinas sportas“,varantis tavo kraują, o ne traukiantis vakuumą? Nebūtinai kalbu apie savo darbus. Užkabinome strategijų klausimą. Kalbame apie kultūros gyvybę, o ne apie marinimą, pristatydami ją su ironija. Taip mes ironizuojame gyvybę. Kita vertus, čia nieko nauja. Jei paskaitytume M. Heideggerio traktatą apie estetiką, jis apie tai ir kalba. Apie Nežinomybės ekstazę. Iš esmės, tai – metafizika.

Kas tau dabar įdomiausia kūrybinėje plotmėje?

Man įdomu spėlioti ateitį. Pavyzdžiui, kokia tapybos rūšis tau atrodytų pati nuobodžiausia ir sunkiausia? Man atrodo, kad kubizmas. Sudėtinga padaryti, kad būtų įdomu. Todėl reikia bandyti. Neįdomu pykti, jei neatspėji.

Papasakok apie savo artimiausias pa­rodas.

MAAS MoCa (Masačiusetso modernaus meno muziejus) gegužės mėnesį vyks didžiulė grupinė paroda, kur bus trys mano nauji darbai. Galiu pasakyti, kad į mane dabar žiūri Los Andželas ir Niujorkas – „Mier“ ir „Canada“ galerijos lyg ir kviečia į savo meno muges (ArtFairs).

 

Kalbėjosi Žibuoklė Martinaitytė

Niujorkas, 2017-02-18