Šis interviu turėjo atsirasti dar 2016 m. spalį, kuomet skulptorius Mykolas Sauka VDA parodų salėje „Titanikas“ atidarė autorinę parodą „Pasijuntu stebimas kito“, tačiau tada gimė tik straipsnis „Saukos belaikė sinekdocha“ („7md“, Nr. 33, – red. past.). Jis galėtų tapti šio interviu įvadu, kuriame kalbėdama apie M. Saukos kūryboje užčiuopiamus nūdienišką barokiškumą, autoportretiškumą, prustišką išnykties pulsą ar subtilų dvasinį, kasdienybėje nepastebimai prarandamą pamatą sąmoningumui suvokiau, jog toje kūryboje egzistuoja tam tikros juslinės struktūros. Apie jas jau nuo tada jaučiausi tarsi įsipareigojusi pakalbinti menininką. Praėjusių metų pabaigoje Mykolo įgyvendintas skulptūrų projektas Viršuliškių parke, Vilniuje, atvėrė kelius ištaisyti įveltai klaidai. Nors nenoriu į kontekstą įpinti tėvų ir mamų, vis dėlto teisinga paminėti dailininko Šarūno Saukos mintį apie meninį įkvėpimą, kad vienomis dienomis viskas tampa šventa, brangu ir įkvėpimo pilna, o kitomis tų objektų reikšmės pakinta ir virsta nebesuvokiamomis patirtimis (ieškokite Alfonso Andriuškevičiaus sudarytoje knygoje „72 lietuvių dailininkai – apie dailę“). Rodos, genialumas taip paprastai žodžiu paaiškinti meninio įspūdžio ir idėjos įgyvendinimo procesą yra pasivijęs ir M. Sauką. Tad apie projektus, kūrinius, apie tai, kaip gimsta idėjos, kaip žiūrėti į kūrinius ir kokios prasmės juos aplanko, mudu su Mykolu kalbėjomės 2000 km atstumu. Maždaug tokiu pačiu atstumu, kokius jūs turėtumėte būti nuo menininko kūrinio prasmės, – savąsias susikurti daug sveikiau, nei kultivuoti svetimų (pri)matymą.

 

Mykolas Sauka. Ugnės Žilytės piešinys

Kodėl būtent Viršuliškių parkas? Kokios yra ir apie ką kalba pačios skulptūros?

Seniai norėjau padaryti skulptūrų parką. Proga pasitaikė, kai Vilniaus savivaldybė paskelbė „Kuriu Vilnių“ konkursą. Žinojau, kokios maždaug skulptūros bus parke – tokios, kokias lipdžiau visada. O visada lipdžiau figuratyvą, ir tai baigėsi dideliais betoniniais portretais, arba aktais, teisingiau pavadinus. Tik dar neturėjau konkrečių žmonių ir minčių, kokiomis pozomis jie atsistos, bet tai detalės.
Jau prieš dvejus metus „Titanike“ žinojau, kad skulptūros daug geriau atrodytų miške, dykynėje, pelkėje, ežere ar apleistos gamyklos teritorijoj, bet kur, tik ne galerijoj. Tačiau dėl įvairių aplinkybių turėjau padaryti tą parodą baltame kube. Tai buvo prisistatymas, tarsi paruošiamasis žingsnis, be kurio greičiausiai nebūtų ir parko.
Vaikščiojau po įvairius Vilniaus žaliuosius plotus, bet tik Viršuliškių parkas buvo toks puikus: nedidelis, ant kalvos, su takeliais, tokiais, kokius ištrypė žmonės, prišnerkštas, neapšviestas – jokio dirbtinumo. Žiūrėjau pro kamienus ir kiek toliau, ūke, matėsi maži daugiabučiai. Romantika! Pastatėme ten tris Vilniaus gyventojų portretus, arba aktus. Dabar lipdau dar du ir įmontuosiu juos iki šių metų vasaros. Reikia palaukti, kol jie įaugs į mišką.
Daug kas klausia, kaip suprasti tas skulptūras, ką jos reiškia... Iš tikrųjų, ką reiškia portretai, jeigu jie ne imperatoriaus, karvedžio, diktatoriaus? Matyt, reiškia pozavusįjį, jo charakterį, būseną, ar kokią bendražmogišką būseną. Ką reiškia miškelis tarp daugiabučių? Gal tai vieta apmąstymui, susitikimui ar pasalai. Šie dalykai kartu turi dar kitokią reikšmę.

Kodėl tavo skulptūroms ne vieta galerijoje? Per daug sintetinė aplinka?

Taip, galerijų salės – kaip tušti lapai poezijos knygose, ten posmelis ar objektas vienišas, reikšmingas. Jeigu objektų daugiau, lankytojas ieško juos siejančių užuominų. Parodos lankymas tampa varginančiu darbu. Gamtoje kitaip, nėra tos kankynės, kai akys slenka baltomis sienomis už nieko neužkliūdamos. Nėra įpareigojimo kažką suprasti, nesi uždarytas meno koplyčioje, iš kurios negalėtum išeiti kažko nepagarbinęs.

 

M. Saukos dirbtuvės. Autoriaus nuotrauka

Kokią įtaką tavo kūriniams daro pasirinkta aplinka ir kaip ji paveikia patį kūrybos procesą?

Šitas parkas turėjo šarmo, tikusio ir skulptūroms – visa ta betvarkė, apleistumas, nuošalumas sovietinio miegamojo rajono kontekste. Kitas vietas atmečiau dėl daugybės įvairių, smulkių priežasčių. Jos buvo jau pažymėtos skirtingais ženklais (pavyzdžiui, specifiniu pavadinimu, medžio drožiniais, atrakcionais, memorialais, kriminalais), per daug kultūringos, dvasingos ar istorinės. Būtų tikęs ir koks nors miškas miesto pakrašty, tačiau jis neturi aiškios pradžios ir pabaigos, nėra taip gražiai įrėmintas daugiabučiais. Neturi santykio su gyventojais, tik su grybautojais.
Labai abejoju, ar čia įvyko kūrybos procesas, tiesiog dariau, dariau. Susiradau įdomių žmonių, nusifotografavau ir pradėjau lėtai lipdyt po vieną; ne taip ilgai užtrunka lipdymas, kaip formų nuėmimas, retušavimas, liejimas. Per metus padariau tris darbus. Tad po visko atrodo, kad buvo tik atlikimas, nuolatinis spurdėjimas dulkėse, jokios kūrybos. Jeigu ji pasirodė iš kokio nors atsitiktinumo, spontaniškumo, netikėtumo, tai taip trumpai, kad nepastebėjau.

Ar tau, kaip menininkui, svarbus žiūrovo suvokimo veiksnys, kodėl? Ar palieki savo skulptūras tarsi atvirą formą, ar vis dėlto norisi, kad idėja būtų suprasta?

Palieku viską. Kol nekankina ir neverčia, nieko neaiškinsiu. Jeigu kam nors įdomu galvoti, tegul kuria savo prasmes, labai prašom. Pavyzdžiui, kai skulptūrai sugalvoja pravardžių, kad ir kokių bjaurių, ji iš karto tampa gyvesnė. Paskutinį kartą vaikščiodamas parke po tupinčios figūros užpakaliu radau pakištą „Milka“ šokolado įpakavimą. Gal žmogus taip interpretuoja skulptūrą. Įdomu.

 

M. Saukos parodos „Pasijuntu stebimas kito“ (2016) ekspozicijos fragmentas. gyčio norvilo nuotrauka

 

Kokios pagrindinės tavo kūryboje vystomos temos, naratyvai?

Nežinau.

Nes jų nėra ar yra gerokai per daug?

Išvedžiodamas savo kūrybos teoriją pradėčiau teisintis... Žinai, koks nemalonus yra besiteisinantis žmogus. Kaip ir sakiau, palikime daugiau žūrovams. Kūriniai turi kalbėti už save. Šiuo atveju greičiau jie turi už save pastovėti.

Jei kalbame apie portreto žanrą ir sugretiname jį su skulptūros retorika, norisi prabilti apie Jeaną-Lucą Marioną. „Atvaizdo dovanoje“ jis daug dėmesio skiria atvaizdo problematikai ir teigia, jog „su kiekvienu paveikslu dailininkas papildo neribotos regimybės srautą dar vienu fenomenu. Jis papildo pasaulį būtent todėl, kad neimituoja gamtos. Išoriškai nepasirodančių dalykų tamsoje jis rausia kasyklą, siekdamas joje su meile ar dažniau jėga linijomis bei dėmėmis atverti regimybės klodus“. Manau, visiškai laisvai šioje mintyje paveikslą galima pakeisti skulptūra, o dailininką – skulptoriumi. Kokia tavo darbų atvertis? Kokie Mykolo Saukos skulptūrų neribotos regimybės klodai?

Taip, aš dauginu fenomenų. Viešoje vietoje žmonėms ant tako įbetonuoju nemažas ir nedailias skulptūras. Tai įžūli kiaulystė ir ne visiems atvers tavo minėtus neribotos regimybės klodus. Kai ką erzins, bet gal kam nors bus įdomu ir turės prasmę, to ir tikiuosi. Visada yra rizikos.

2017 m. „Art Vilnius“ mugėje eksponuota tavo skulptūra „Valentina“ iš parodos „Pasijuntu stebimas kito“. Ko gero, nesumeluočiau, jog šios skulptūros modelį atpažįsta didelė VDA bendruomenės dalis. Ir nors pats kūrinys tarsi praranda nežinios keliamos mistikos momentą, o tu pats apibrėžei savo darbo principą, galiausiai regima skulptūra atrodo kiek nežemiškai, lyg ištrauka iš laiko, erdvės, naratyvų. Tai nutinka ne tik „Valentinai“, bet ir kitiems kūriniams. Jos veikia pačios sau, bet tuo paveikia mus...

Ačiū, gražus komplimentas. Spėju, kalbi apie aktualumą. Nedarau aktualių skulptūrų, nesieju jų su kokiomis nors tendencijomis. Niekas nesensta greičiau už aktualijas.

Mykolo Saukos skulptūrų kūrybos procesas ir galutinis rezultatas. Nuotraukos čia:
https://literaturairmenas.lt/mediateka/mykolo-saukos-skulpturos-virsuliskiu-parke