Aistė Marija Grajauskaitė. Varšuva kaip atminties griuvėsis (I)

Jie man sakė, kad iš šio miesto yra Fryderykas Chopinas, Marie Curie ir Adomas Mickevičius. Jie didžiuojasi ir tiki tuo, ką sako, bet, manau, to miesto seniai nebėra. Senoji Varšuva dar likusi knygų puslapiuose, personažų tekstuose, muzikų natose ir galbūt kai kurių gyventojų atsiminimuose, bet šiandienė Varšuva yra „Złote terasy“ ir „Arcadia“ prekybos centrai, skubantys žmonės ir slenkantis pro šalį laikas ekonomikai auginti. Nors laikas gyvenimo procesijoje kiekvienam iš mūsų dažniausiai yra budelis, vykdantis nyksmo, pašlijimo, irimo darbus, šiuo atveju miestas atmeta laiko žaidimo taisykles ir jį paralyžiuoja.

Aistės Marijos Grajauskaitės nuotrauka

Antrojo pasaulinio karo pasekmės žinomos kiekvienam, tačiau tenka pripažinti: mažai kas iš mūsų nuoširdžiai nagrinėja kiekvienos šalies istoriją tuo laikotarpiu. Man teko susipažinti su lenkų tautos praradimais ir skausmais. 1944 m. iš visų Lenkijos miestų labiausiai nukentėjo būtent Varšuva. Nukentėjo ir kaip miestas, sudarytas iš sienų bei gatvių, ir kaip žmonių bendruomenė. Kasmet paskutinio vasaros mėnesio pirmąją dieną varšuviečiai išeina į gatves. Norėčiau jus nukelti į šiųmetę dieną, kai visa Lenkija mini 1944 m. Varšuvos sukilimą. Minėjimą nusakyti gana paprasta: daug žmonių, kurių aprangoje kūrybiškai (arba nelabai) panaudota balta ir raudona spalvos, išeina į gatves, kalba apie istoriją ir penktą valandą tyli penkias minutes. Skamba itin paprastai, tačiau jausmas neapsakomas. Kitatautis, tavo bend­raamžis, verkia per tylos minutes, o tu su juo esi milžiniškoje žmonių minioje, kuri vargiai sutilptų penkiose Vilniaus katedros aikštėse. Savaime suprantama, tuomet susimąstai apie tautos savirefleksiją ir miesto istoriją, plytinčią ne žinynuose ar istorijos knygose, bet fiziniu-asmeniniu pavidalu.

Visos galerijos ir muziejai (susiję su Varšuvos sukilimu) tą mėnesį yra atviri lankytojams. Kiekvienas gidas pasakoja šią praėjusio šimtmečio istoriją su patosu, pasididžiavimu, tačiau kylantis paradokso jausmas neapleidžia: stebėti visą Varšuvą gedint mirusių 1944-aisiais, matyti senų fotografijų iškarpas, kuriose ligi pamatų sugriautas miestas, girdėti jaunus žmones, dainuojančius senas dainas apie pasipriešinimą karui, ir vaikščioti iš naujo atstatytame mieste yra mažų mažiausiai keista. Rodos, dėl to Varšuva įgyja belaikiškumo veidą, nes nė vienas kampas, nė vienas pastatas nebyloja tos istorijos iš tikrųjų. Apima mintis, kad visa miesto istorija yra lyg griuvėsis. Šiandien jame gyvenantys žmonės vaikšto mėgindami išlaikyti pusiausvyrą, žengia per atminties arkadas, o miestas laukia emocinio atsakymo, kurį duoti gali tik tas, kuris priėmė iššūkį.

Važiuojant metro link senamiesčio, kurio originalo seniai nebėra (absurdo tragikomedija, ar ne?), mąstau apie miesto gyventojus: keli draugai sakė, jog Varšuvoje darosi vis sudėtingiau rasti tikrą varšuvietį (varšaviaką, kaip jie vadina). Turiu pritarti, nes čia, kaip ir Paryžiuje, senieji miesto gyventojai arba itin retai sutinkami, arba yra tokie tylūs ir nematomi, kad tiesiog tampa miesto dvasia ir pulsu, užduodančiu aplinkai fermo taktą. Per šiek tiek daugiau nei septynias dekadas nuo paminėtų įvykių didžioji dalis veikiausiai matė miesto atkūrimo darbus. Kokio grožio minties festonais jie yra papuošę miesto veidą savyje?.. Vis svarstau: negi jie nekvestionuoja kasdien matomų vaizdų vertės arba kaip svarbu suvokti, kad matomas vaizdas yra ne butaforija, o tikra istorija? Bandau nuspėti potyrį, kuris apima suvokus, jog, matant sieną ar maskaroną, žvelgiantį į mus nuo pastato fasado, laikas į mus jau nebeatsigręžia. Visa jo griaunanti jėga lieka tarsi pėdsakas akimirkoje... Ramiu žingsniu eidama nuo metro iki Varšuvos universiteto vartų impulsyviai išsitraukiu tušinuką ir žemėlapio kampe pasižymiu: miestas, būdamas žmogaus kūriniu, tampa pėdsaku, kuriame ir išlieka gyvenimo pėdsakai. Tik ar šis miestas būtent toks? Vizualinis poveikis įtraukia į interpretacijų tinklą, o jame persikloja miestas, laikas, griuvėsis ir miesto gyventojas.

Vytauto Juršėno nuotrauka

Laikas miestui yra ir vaistas, ir nuodas: jo poveikis bei prasmė visiškai priklauso nuo to, kaip jį supras, priims ir vartos. Štai Vilnius puikiai suvaldo laiką ir jo galią – grakščiai ir tvirtai žengia laiptatakiu į ateitį nepamiršdamas, jog rafinuota praeities konsolė yra įvairių stilių, dydžių ir tekstūrų. Vilniaus griuvėsyje egzistuojanti estetinė vertė lyg inkliuzą savyje įkalina laiką. Dekadų dekados, akių akys į mus žvelgia senamiestyje iš seno plytų mūro. Mūras, išreiškiantis laiko distancijos pojūtį, suteikia ir sunkiai paaiškinamos kilmės nostalgiją (lyg žvelgiant į močiutės šukas – daiktas ne mūsų, bet kelią nostalgiją, nes tampa tiltu, leidžiančiu įveikti laiko distanciją kuriamu ir konstruojamu prisiminimu). Būtent tokios fizinės materijos nebuvimas Varšuvoje sukuria ypatingą jausmą. Barokinė bažnyčia, romantistinis fasadas, klasicistinė skulptūra – visa tai, žengiant gatvėmis, apgaubia kiekvieną, bet kažkas ne taip. Norisi pasinaudoti kauke ir prisidengti akis it maskarade. Varšuva žaidžia ir flirtuoja. Atrodo, bendrauji su dvidešimtmete, kuri stengiasi būti trisdešimtmetė, tik labai nevykusiai, labai nesofistikuotai... Królowie śródmieścia gatvėje jaučiuosi lyg filmavimo aikštelėje. Bandau rasti geriausią ir tiksliausią būdvardį, nusakantį tą jausmą, – butaforinis.

Varšuvietiškasis dvasios griuvėsis baisulingai modernus, dėl to galbūt kaltas ir pats modernizmas. Tuo periodu buvo tam tikra prasme sukurtas itin savotiškas, sakyčiau, dviprasmiškas santykis su griuvėsiu. Vieni iškėlė jo svarbą kaip vertybę (juk byloja praeitį), o kiti viską griovė (kam reikia praeities, kai ateitis tokia jaudinanti) ir statė naujuosius namus, kur veidrodžiai ir minimalistinis interjeras pavertė juos mašinomis, skirtomis gyventi. Pavyzdžiui, atstatyta bažnyčia – nebejaučiu jos ir laiko dvasios. Viskas per švaru, per gražu, atstatyta geriau, nei buvo pastatyta. Gal išties viskas buvo taip pat, tik turimos dailės istorijos žinios priverčia taip žaisti mintis?.. Išorinis vaizdas ir vidinis pojūtis susikerta kaktomuša. Amžinai žydinčios gėlės, besišypsantys veidai, manęs link besitiesiančios rankos transformavosi į amžiną gyvenimą dukart – lenkai nugalėjo laiką.

Reikia pritarti Rose Macaulay, kad tie „naujieji griuvėsiai yra atšiaurūs ir labai menki, augaliją bei gyvybę praradę, melagingai pajuodę ir suplyšę“. Jie kaip nauji randai senam kūne – ilgai „nesižiūri“, kol akis pripranta prie vaizdo. Griuvėsis turi žadinti mūsų miegantį smalsumą arba dėmesį išblaškiusį kūrybingumą. Žvelgdami į jį turime justi keistą nepatogumą (kaip ir nepatogu girdėti disonansą) –­ jo griūtis, trūkumas, nyksmas sukelia kažką artima bjaurėjimuisi, tačiau tuo pat metu sužadina grožio ir vientisumo pojūtį. Vientisumo, kuris sujungia miestus, juos, mus ir laiką, žvelgiantį iš savosios atminties griuvėsio.