Turtingieji vyksta į pasaulio kraštą padėti vargšams, net jeigu pastarieji visai nenori jų pagalbos, o pati pagalba dažnai atneša daugiau žalos nei naudos. Šis sezonas bus rekordinis savanorių turizmui.

Pippa Biddle, dvidešimt vienerių mergina iš Niujorko, jau nuo keturiolikos metų per atos­togas dirbanti savanorišką darbą Tanzanijoje ir Dominikos Respublikoje, neseniai savo tinklaraštyje paskelbė: daugiau jokių labdaringų kelionių. Ji pareiškė nutarusi teikti pagalbą per atstumą, nes įsitikinusi, kad jai – „baltajai merginai, kuri geba nebent nešioti nesunkius maišus, žaisti su vaikais, stengtis būti mokytoja"– vykti į vietą nėra prasmės.

Pippos tekstą perskaitė jau 2 milijonai žmonių, ir į diskusiją, kurią sukėlė jos pasisakymas, reagavo net „New York Times", pakvietęs Pippą dalyvauti debatuose tema „Ar savanorių turizmas turi prasmę?" Klausimas ne trivialus. Vien iš Jungtinių Amerikos Valstijų į užsienį atostogauti dirbant savanorišką darbą kasmet vyksta daugiau nei milijonas žmonių. Vis daugiau žmonių visame pasaulyje pakeičia „viskas įskaičiuota" į „atostogas su misija" ir yra pasirengę mokėti už jas tūkstančius dolerių ar eurų. Prob­lema ta, kad tie, kurie per atostogas nori pakeisti pasaulį į gerąją pusę, paprastai atneša jam daugiau žalos nei naudos.

Visuomeninis veiklumas

Mokyti kaimo mokykloje Kenijoje arba Kambodžoje vaikus anglų kalbos, statyti namus benamiams Haityje, rūpintis nykstančių rūšių krokodilais Meksikoje – šiandien tai jau ne alternatyvaus gyvenimo projektas, o vienas iš galimų atostogų planų. Savanorių turizmas (angl. voluntourism), kai poilsis – paprastai egzotinėje aplinkoje – derinamas su „visuomenine veikla", yra viena iš dinamiškiausiai besivystančių šiuolaikinio turizmo sričių.

Ji užgimė devintajame XX a. dešimtmetyje, ėmus plėtoti alternatyvas masiniam turizmui, kai pasibodėjimas tuščiu laiko leidimu, vadinamuoju trigubu S (sand, sun, sea – smėlis, saulė, jūra) sudarė sąlygas atsirasti naujam atostogų modeliui, vadinamam trigubu E (entertainment, excitement, experience – pramogos, emocijos, patyrimas).

Didžiausio susidomėjimo tokio po­būdžio atostogos susilaukė Šiaurės Amerikoje ir Vakarų Europoje, pirmiausia Didžiojoje Britanijoje, pastarosios ekonominės krizės metu. Kaip 2009 m. „New York Times" sakė vienas Kalifornijos kelionių agentūros, organizuojančios „solidarias atostogas", savininkas, pasiturintys žmonės jaučiasi kalti matydami, kaip sunkiai verčiasi jų pažįstami. Pamatę, kad leisdami pinigus kartais gali padaryti teigiamą poveikį, jie įtikina save, kad keliaudami daro gera.

Kaip parodė Vašingtono universiteto atlikti tyrimai (išsamiausi iš visų), didžiąją turistų-savanorių dalį sudaro baltieji (87 %), gerai išsilavinę amerikiečiai (koledžų absolventai), iš namų ūkių, kurių pajamos vienam žmogui yra daug didesnės negu vidutinės. Dauguma jų yra jauni žmonės (nuo 15 iki 24 metų), bet ne tik, nes tarp jų gausėja keturiasdešimtmečių, penkiasdešimtmečių ir pensininkų.

2009 m. „New York Times" publikuotame straipsnyje, skirtame atostogoms „be kaltės jausmo", cituojama pensininkė Jill Stanley, buvusi sekretorė, kuri dalyvavo vienoje „labdaringoje" kelionėje; jos organizatoriai suderino safarį su apsilankymais ekologinėse organizacijose ir našlaičių prieglaudose vaikams, kurių tėvai mirė nuo AIDS (kelionės kaina 10 800 dolerių). „Tai kur kas labiau mane praturtino negu sėdėjimas paplūdimyje", – interviu laikraščiui sakė ponia Stanley.

Projektai Afrikoje ir Azijoje, iš pirmo žvilgsnio panašūs į tuos, kuriuose iki šiol dalyvavo tik kvalifikuoti pagalbos organizacijų darbuotojai, šiandien yra prieinami visiems, turintiems atitinkamą pinigų sumą. Rinkoje atsirado daug organizacijų, rengiančių išvykas dirbti savanorišką darbą, – iš esmės jos yra kelionių agentūros. Pageidaujantiems užtenka tik pasirinkti šalį, projekto temą ir pateikti kreditinės kortelės numerį. Jų sprendimą rinktis tokias atostogas lemia įsitikinimas, kad bet koks savanoriškas darbas yra geras, svarbu ne gebėjimai, o gera valia ir laikas, ir kiekvienas gali padėti ir būti „pokyčių agentu", jeigu tik jam užtenka laiko ir lėšų.

Pastatysime jiems namą

Pippa Biddle pasakoja istoriją apie ekspediciją į Tanzaniją, kurioje ji dalyvavo su klase būdama keturiolikos metų. Ekspedicijos tikslas – pastatyti vietos biblioteką, paauglių tėvai sumokėjo už ją po tris tūkstančius dolerių. „Paaiškėjo, kad mes, privačios internatinės mokyklos mokiniai, buvome tokie nevykę statybininkai, kad kiekvieną naktį vietos darbininkai turėdavo išardyti sienas, kurias mes nemokšiškai sumūrydavome, ir sudėti plytas iš naujo, kad pabudę rytą nesuvoktume savo nesėkmės."

Amerikietė Dorinda Eliott žurnale „Conde Nast Traveler" aprašė savanoriškos veiklos Haityje patirtį. 2012 m. ji pasirinko kelionę, per kurią poilsis buvo derinamas su namų žmonėms, prieš dvejus metus dėl žemės drebėjimo praradusiems savo būstus, statyba. Projektas atrodė prasmingas, jį vykdė vietos nevyriausybinė organizacija. Eliott už dalyvavimą sumokėjo 950 dolerių, iš kurių 400 buvo skirti statybinėms medžiagoms pirkti, kiti –­ apgyvendinimui ir maitinimui. Nepaisant to, ją kankino abejonės: „Ar ne geriau būtų tiesiog nusiųsti pinigus Grace (projekto Haityje vadovei –­ red.), kad ji pasamdytų statybininkų brigadą, sudarytą vien iš haitiečių?" –­ klausė ji tekste.

Haityje ji matė kitų užsieniečių savanoriškos veiklos rezultatų, pavyzdžiui, namus, pastatytus vienos iš Amerikos bažnyčių narių. Žmonės, neturintys stogo virš galvų, būdavo apgyvendinami gražiuose naujuose pastatuose, tačiau vos savanoriams išvykus jie imdavo badmiriauti ir elgetauti gatvėse, nes vien stogas virš galvos neišsprendė jų problemų: išsilavinimo ir darbo trūkumo. Kitas savanoris jai papasakojo, kaip amerikiečių dalyvavimas pamaldose vietos bažnyčioje padvigubino tikinčiųjų bendriją, nes atvykėliams ėmus pirkti suvenyrus parduotuvėje, priklausančioje vienam iš parapijiečių, mišias ėmė lankyti daugiau žmonių, norėdami, progai pasitaikius, pareklamuoti savo paslaugas.

Pasak Dorindos Eliott, tai dar niekai, palyginus su vienu projektu, kurio tikslas padėti saugoti nykstančius vėžlius Kosta Rikoje; jo dalyvių veikla apsiribojo vėžlių, kuriuos jiems paro­dydavo vietos gidas, skaičiavimu.

Užtenka įrašyti interneto paieškos svetainėje „savanoriškas darbas užsienyje" (volunteering abroad) ir gausite šimtus pasiūlymų. Kiekvienas atras ką nors sau. Norite stebėti saugomų gyvūnų rūšis nacionaliniame parke Botsvanoje? Du tūkstančiai dolerių už dvi savaites, neįskaitant skrydžio (GoEco.org). Pageidaujate pigiai rūpintis našlaičiais Nepale? 250 dolerių per savaitę, plius privalomas registracijos mokestis 249 doleriai (volunteerhq.org). Galite mokėti kortele, patirtis: nebūtina. Aplinkosaugininkai, savo ruožtu, gali rinktis „Kovą su klimato kaita Antarktidoje" (aberkrombiekent.com), tai yra dvi savaites praleisti Pietų ašigalyje stebėdami pingvinų kolonijas, lankydamiesi mokslinių tyrimų stotyse ir „padėti nugabenti į vietą prietaisą matuoti visuotinio atšilimo poveikį regionui". Kaina siekia apie 6 tūkstančius dolerių.

Išsinuomoti našlaičiai

Bala nematė, jeigu projektai būtų tik niekam nereikalingi arba absurdiški. Tačiau problema ta, kad „savanorystės" pramonė sukelia daug rimtesnių problemų, ir, be abejo, didžiausia iš jų yra vadinamasis našlaičių prieglaudų turizmas.

Apskaičiuota, kad 2005–2010 m. našlaičių prieglaudų skaičius Kambodžoje išaugo net 75 proc., panašus reiškinys vyko Nepale ir daugelyje šalių į pietus nuo Sacharos. Kodėl? Nes užsieniečiai dažniausiai ieško projektų, kuriuose dalyvaudami galėtų „padėti vaikams". Manoma, kad 77 proc. vaikų Kambodžos našlaičių prieglaudose turi bent vieną iš tėvų ar kitų giminaičių, kurie galėtų jais rūpintis. Tačiau vaikai patenka į našlaičių prieglaudas (arba yra „pasiskolinami" šeimai sutikus), nes turistų sunešami pinigai vietos globos įstaigoms užtikrina jiems geresnę ateitį.

Televizijos „Al-Jazeera" žurnalistai, apsimetę savanoriais ir apsilankę vienoje šiandien jau uždarytoje našlaičių prieglaudoje Kambodžoje, kurią valdė „Jungtinis vaikų globos centras" (Children's Umbrella Center Organization), išsiaiškino, kad vaikai joje tyčia laikomi prastomis sąlygomis siekiant išplėšti iš užsieniečių didesnių aukų. Ir šis triukas pasiteisindavo – į personalo kišenes patekdavo visai nemenkos pinigų sumos (projektą koordinuojanti organizacija „Projektai užsienyje" (Projects Abroad) 2010 m. gavo apie 3 milijonus JAV dolerių pajamų). Nors Kambodža plūkiasi su pedofilijos problema, žurnalistų, kurie atėjo į našlaičių prieglaudą tiesiai iš gatvės, niekas specialiai nekontroliavo; po trumpo pokalbio jie buvo palikti vieni su vaikais.

Ekspertai įspėja, kad trumpalaikiai savanorių apsilankymai mažyliams žalingi. Profesorė Linda Richter iš Pietų Afrikos Respublikos, vaikų psichologė ir pasaulinio lygio autoritetas našlaičių prieglaudų srityje, aiškina, kad vaikams psichologinių problemų sukelia nepaliaujama globėjų kaita, nes jiems išvykus vaikai jaučiasi palikti; tokia patirtis pakerta jų gebėjimą užmegzti emocinius ryšius vėliau gyvenime. „Atsitiktiniai, nepasirengę savanoriai gali, patys to nenorėdami, padaryti didelės žalos", – teigė profesorė Richter.

Masinis piliečių vykimas į atostogų misijas sukėlė nerimą net Didžiosios Britanijos vyriausybei. Kaip teigiama ekspertų grupės „Demos" 2011 m. pranešime, ši nauja turizmo forma kelia didelį pavojų Jungtinės Karalystės įvaizdžiui užsienyje. „Prastai apgalvoti projektai ir gap years (t. y. populiarios Vakarų Europoje metinės išvykos į užsienį pabaigus vidurinę mokyklą ir ruošiantis stoti į aukštąją) gali padėti įtvirtinti neigiamus stereotipus apie Vakarų „kolonializmą" ir „labdaringumą", – rašo pranešimo autoriai. – Tokia veikla taip pat gali būti suvokiama kaip nauja Vakarų dominavimo forma."

Vietos gyventojai gali imti žiūrėti į Vakarų savanorius kaip į naujų laikų „baltuosius gelbėtojus", kaip ir anksčiau atvykstančius į Afriką ar Aziją nešti švietimo ir pažangos, kalbančių iš galios – nors ir, šiuo atveju, simboliškos – pozicijų. Arba tik kaip į dar vieną vis gausėjančių „skurdo turistų" –­ ieškančių estetinės ir dvasinės patirties itin smarkiai likimo nuskriaustose šalyse – būrių rūšį.

Asmenybės pasikeitimas

Tad ką daryti? Nevažiuoti? Anaiptol. Savanoriškas darbas, apvalius jį nuo misijų, išmetus iš galvos arogantišką įsitikinimą, kad per atostogas galima pakeisti pasaulį, ir laikant jį kultūrinių mainų rūšimi, gali būti visai naudingas. Tas pats britų „Demos" pranešimas rodo, kad 9 iš 10 žmonių, dalyvaujančių užsienio projektuose, jų paveikti patyrė „asmenybės transformacijas", įgijo pasitikėjimo savimi. Jų pilietinis ir politinis aktyvumas po sugrįžimo padidėjo. Tačiau projektą reikia rinktis protingai.

Lenkijoje savanorystės pramonė dar neišaugo iš sauskelnių amžiaus, nors besidomintys jau gali rasti pasiūlymų. Vienas iš atsakingos savanoriškos veiklos pietų šalyse pavyzdžių yra programa GLEN, kurią įgyvendina Lenkijos humanitarinis sąjūdis (Polska Akcja Humanitarna). Bet tai ne atostogos, o kasmetinis „edukacinis ciklas". Trys savanoriai iš Lenkijos kasmet trim mėnesiams vyksta stažuotis į kurią nors Afrikos valstybę. Moka tik už vizas ir vakcinaciją, likusias išlaidas apmoka organizacija. Tačiau prieš išvykdami jie turi perei­ti keleto etapų darbuotojų atranką, mokymą. „Venkime kalbėti apie pagalbą, –­ aiškina Łukaszas Bartosikas, programos koordinatorius. – Neapgaudinėkime savęs, per tris mėnesius niekas nepakeis realybės. Savanoriai vyksta ten mokytis. Tai veikiau kultūriniai mainai."

Bartosikas taip pat teikia praktinių patarimų, kaip pasirinkti tinkamą mokamos savanorystės projektą: sužinoti apie finansavimą (kam tiksliai skiriami pinigai; jie atitenka operatoriui ar vietos bendruomenei, ir jei taip, pagal kokius principus), patikrinti organizaciją internete, susisiekti su anksčiau projekte dalyvavusiais savanoriais. Kiti ekspertai pataria bet kokia kaina laikytis atokiai nuo našlaičių prieglaudų – nors sumanymas skamba viliojančiai. Apsvarstyti, ar jų turimi įgūdžiai tikrai gali praversti vietoje. Egzotiniam kontekstui reikia taikyti tuos pačius vertinimo kriterijus, kuriuos naudojame kasdien.

Svarbiausia – mąstyti kritiškai. Kitaip būsime kaip moteris, aprašyta amerikiečių satyrinėje svetainėje „The Onion", kuriai apsilankymas vienoje našlaičių prieglaudoje Afrikoje visiškai pakeitė... jos „Facebook" profilio nuotrauką.

Iš lenkų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas

Polityka, 2014-05-13