Toje šalyje žiema trunka aštuonis mėnesius. Niekas neklausia, kodėl kiekvieną dieną reikia eiti į biblioteką ir ten praleisti visą savo laiką. Vaikai, dar nemokėdami taisyklingai rašyti, jau moka sudaryti biblio­grafinį aprašą. Suaugusieji savo atžalas guldo į lovas pagal abėcėlinę dalykinę klasifikaciją. Visi ten truputėlį pakvaišę dėl knygų, informacijos paieškos ir sisteminimo. Tokia yra bibliotekininkų valstybė.

Šiuolaikinės bibliotekos tapo savarankiškais organizmais. Jos turi savo valdžią, įstatymus ir paprastam žmogui sunkiai suvokiamą hierarchiją. Bibliotekininkai buriasi į draugijas, kažkuo panašias į slaptąsias viduramžių sektas. Kartą pakliuvęs į tokią draugiją, iš jos nebeišeisi, visam gyvenimui liksi paženklintas. Kuo? Keistu knygų kvapu, įpročiu viską klasifikuoti, užrašinėti ir kaupti informaciją, kad ją galėtum perduoti kitiems, ir niekada nebepamirši frazės: „Bibliotekininkas – tai ne specialybė, tai – gyvenimo būdas." Kas yra bibliotekininkai? Puikiai parengti informacijos specialistai? O gal pamišėliai, kuriems svarbiausia kuo greičiau ir tiksliau atsakyti į vartotojo užklausą?

Bibliotekose, kad būtų patogiau surasti reikalingą darbuotoją, kiekvienas yra įtrauktas į fasetinę klasifikaciją. Pagrindiniai fasetai yra tokie patys kaip ir bibliotekų skyrių pavadinimai. Pavyzdžiui, vaikų skaitykla, vaikų abonementas, suaugusiųjų abonementas, kraštotyros skyrius, direktorius (nors dažniau – direktorė) ir kiti. Jie jungiami su darbuotojų pavardžių bei telefonų numerių fasetais. Vos tik įsidarbinęs tam tikroje bibliotekoje, darbuotojas privalo išmokti visus, įtrauktus į šią klasifikaciją. Aišku, bibliotekose, kuriose darbuotojų skaičius didesnis nei 50, pakanka mokėti savo skyriaus klasifikaciją, o galutinis fasetas yra skelbiamas ne tik darbuotojų interneto puslapyje, bet ir pakabinamas kiekviename kabinete. Taip randami bibliotekininkai ištikus nelaimei (neradus knygos, radus sugadintą laikraščio egzempliorių ar neatsakius į vartotojo užklausą) ir lavinami greitos paieškos įgūdžiai.

Slaptos bibliotekininkų draugijos turi ne tik narių klasifikaciją, bet ir taisykles, kurias kiekvienas bibliotekininkas turi sugebėti išberti net pažadintas vidury nakties. Taisyklėse sakoma:

1. Vartotojas visada teisus. Kad ir kokios nesąmonės ieškotų.
2. Tikras bibliotekininkas turi visomis išgalėmis stengtis padėti vartotojui suformuluoti kuo tikslesnę užklausą.
3. Vartotojui reikalingos informacijos ieškoma visais įmanomais būdais.
4. Niekada nedvejok. Tavo informacinė elgsena visada turi atrodyti užtikrinta.
5. Tuo pačiu metu turi ieškoti naujos informacijos ir vykdyti monitoringą – peržvelgti jau surastą informaciją.
6. Iš informacijos srauto išskirdamas reikalingiausius šaltinius, VISADA turi klausti vartotojo, ar jie jam tinka.
7. Vertindamas šaltinius, turi atsižvelgti į vartotojo amžių, suformuluotą temą, informacijos paieškos priežastį ir niekada nesielgti savo nuožiūra.
8. Visada turėk aiškią strategiją, kaip ieškoti informacijos. Vartotojas negali laukti.
9. Jei neradai nors mažiausio šaltinio su vartotojui reikalinga ir naudinga informacija, tu netinki būti bibliotekininku. Mesk šį darbą.
10. Bibliotekininkas – tai priemonė, leidžianti informacijai pasiekti vartotoją.

Tiriant šias taisykles pastebėta, kad bibliotekininko darbas yra visiškai orientuotas į vartotoją. Svarbiausia –­ kuo greičiau, tiksliau ir išsamiau atsakyti į vartotojo užklausą. Negalima dvejoti ir nežinoti, nes už tai baudžiama. Dabar karaliauja vartotojai. Turi mesti bet kokius darbus ir bėgti ieškoti informacijos, nes pagrindinis ieškojimo variklis –­ stresas. Nelaimingas vartotojas lygu darbo netekęs bibliotekininkas.

Bandant paaiškinti bibliotekininkų, kaip informacijos specialistų, darbą, pravartu juos klasifikuoti pagal informacinę elgseną, išvaizdą, amžių ir požiūrį į vartotojus. Kiekvienoje bibliotekoje išvysite šiuos bibliotekininkų tipus:

a) stora, maža moteriškė, kuri džiaugsmingai puola pagelbėti ir siūlyti dokumentus „iš po stalo". Turi savo mylimiausius vartotojus, mėgsta su jais pasišnekučiuoti apie viską. Pažįsta kiekvieną bibliotekos kertelę. Svajoja kada nors tapti direktore, tačiau tai neįmanoma dėl jos gero būdo;

b) susiraukusi bibliotekininkė. Dažniausiai dirba Vaikų skyriuje, nors yra senmergė ir nekenčia vaikų. Vieną kartą sutikus tokią moterį, noras skaityti išgaruoja. Nors jau yra pensinio amžiaus, neužleidžia savo darbo vietos. Jai svarbiausia bartis dėl per ilgai negrąžintų leidinių ir gąsdinti vaikus;

c) jauna, neseniai universitetą baigusi mergina. Flirtuoja su užsukusiais į biblioteką vaikinais. Aptarnauja gan noriai, nes yra jauna ir jai viskas įdomu. Svajoja, kaip pabėgti iš bibliotekos, todėl yra gan išsiblaškiusi. Nepažįsta pastato, nežino, kur ir kokios knygos sudėtos, todėl informacijos paiešką užtęsia iki begalybės;

d) ragana. Ypatingas bibliotekos darbuotojų tipas. Nekenčia viso pasaulio ir šią neapykantą puikiai išnaudoja engdama vartotojus. Iš jos laukti supratimo ar pagalbos –­ beviltiška. Ji temoka šnypšdama reikalauti tylos. Dažniausiai dirba skaitykloje;

e) bibliotekos direktorė. Atskiras tipas, nes dažniausiai jokia veikla neužsiima. Geria daug kavos ir yra nuolat užimta svarbiais reikalais, nors iš tiesų nieko neveikia. Prireikus pagalbos, nusiųs pas kitus darbuotojus;

f) Vaikų skyriaus bibliotekininkės (išskyrus b tipą). Vidutinio amžiaus, dažniausiai ištekėjusios, turinčios vaikų. Pataria, pagelbėja, bet dažnai būna per daug įnikusios į kortų dėliojimą kompiuterio ekrane, todėl sunku sulaukti dėmesio. Bet jeigu jau padeda, tai iš visos širdies! Lengvai sukalbamos ir nereikalauja delspinigių;

g) Bibliotekininkas iš didžiosios B. Nykstanti rūšis, kurios beveik neįmanoma sutikti eilinėje bibliotekoje. Vieną egzempliorių galima aptikti žurnale „Tarp lentynų" aprašytą, tačiau mokslininkai vis dar ginčijasi, ar tai tikrai tas tikrasis Bibliotekininkas iš didžiosios B.

Bibliotekininkus į atitinkamus tipus yra suskirstęs ir bibliotekų personalas, tačiau ta klasifikacija nėra viešinama, kad nebūtų pakenkta bibliotekų įvaizdžiui. Pagal šiuos tipus bibliotekininkai gauna darbo vietas: kiekvienas darbdavys privalo iš elgsenos atpažinti, koks bus darbuotojas ir kokia vieta jam labiausiai tiktų. Jeigu būtų supainiota nusistovėjusi tvarka, bibliotekose įsivyrautų chaosas, nes tik tam tikro būdo, amžiaus ir išvaizdos informacijos ieškos specialistas gali dirbti tam tikroje vietoje. Pavyzdžiui, tik pikta senmergė galės apraminti vaikus ir atsijoti tuos, kuriems nelemta tapti Vartotojais iš didžiosios V.

Rengiant bibliotekininkus darbui, jie yra apmokomi išsisukti iš keisčiausių situacijų ir įsiūlyti informacijos įvairiausiose laikmenose. Viena sudėtingiausių užduočių – išsisukti nuo vartotojų, kurie yra lengvai pamišę ir nežino, kokioje įstaigoje atsidūrė. Atkeliavus tokiam vartotojui ir pareikalavus, tarkim, duonos, svarbiausia išlikti ramiam. Negalima pradėti šaukti: „Pilieti, ar suprantate, kad čia biblioteka? Ko jūs norite iš manęs? Čia ne krautuvė. Eikit lauk!" Reikia nutaisyti apgailestaujantį veidą ir pranešti, kad šiandien, deja, duonos neatvežė, bet užtat pristatė knygų. Gal gerbiamasis norėtų pasižvalgyti tarp jų? Pateikus pavyzdžius panašių situacijų, jas suvaidinus, bibliotekininkai įgyja komplikuoto darbo įgūdžių. Jiems įkalama į galvas, kad blogų vartotojų nėra, yra tik nežinantys, ko nori, todėl pats geriausias bibliotekininkas privalo ne tik mokėti surasti informaciją pagal jau suformuluotą užklausą, bet ir padėti neeiliniam vartotojui susigaudyti ilgame užklausos formulavimo procese.

Žvelgiant iš šalies į bibliotekininko darbą matyti, kad jis yra sudėtingas, kartais net pavojingas. Daugybė taisyklių, it vienuolyno regula, formuoja informacijos specialisto as­menybę. Diena po dienos bibliotekininkai paslapčiomis formuoja pasaulio supratimą: sudaro problemų ir katastrofų bibliografinius aprašus, apdulkėjusiuose segtuvuose suranda atsakymus į sudėtingiausius klausimus, abėcėlės tvarka suklasifikuoja jiems parankius valdžios atstovus, o pasitelkę universalią dešimtainę klasifikaciją sudėlioja pasaulį į patogias lentynėles. Vieną dieną šį pasaulį atras Vartotojas iš didžiosios V ir bibliotekininkai taps valdovais. O iki tol...

Tolimoje bibliotekininkų šalyje atėjo vakaras. Bibliotekininkų bibliotekininkė paskutinė paliko darbo vietą, apėjo pastatą įsitikindama, kad visi dokumentai savo vietose, niekur nedega šviesa, nelikę Vartotojų. Ji nemiegos, nes dar turi pasirūpinti geresniais darbuotojų įgūdžiais ir surasti relevantiškos informacijos. Vis dėlto šiame krašte žiema trunka aštuonis mėnesius, per kuriuos tūkstančiams bibliotekų Vartotojų reikia suteikti išskirtinį dėmesį.

* Filmas „Bibliotekininkas: likimo ieties beieškant"

Balandžio 23–29 d. – Nacionalinė bibliotekų savaitė