Alma Karosaitė: „Greitai nebus kam į šventes važiuoti...“

Vlado Braziūno nuotrauka

Alma Karosaitė
1945 01 19–2014 09 08

Nujautimas

Ateis ir ilgesiui eilė –
Pilkų dienų pilka vėlė
Gyvens ir nieko nesakys,
Uždengus širdį ir akis.
Bus tuščias sodas ir kiemai,
Ir gins tave tolyn namai...
Ne nuo kalbų,
Ne nuo aidų,
Ne nuo aistros, kur mylis du, –
Nuo dūžių laikrodžių pilkų,
Nuo ryto, bundančio laiku,
Nuo vienumos, kuri skirta
Tartum paklydėliui malda,
Tu bėgsi, žaibą šaukdama,
Sugrįžti priešui liepdama.
Vartus atkelsi lig dangaus –
Ir niekas neateis – apgaus.

Alma Karosaitė „Eini su manimi", Vilnius: „Vaga", 1979.


„Kaip pribloškia mus ankstyvos ir nelauktos mirtys, kaip imi nebepasitikėti likimu, kai jis mirčiai atiduoda geriausius." Tai mūsų Almos Karosaitės, daugelio meiliai vadintos Almute, žodžiai, parašyti autobiografijoje 1985-aisiais. Rugsėjo 8-ąją pasklidus žiniai, kad poetė tragiškai pasitraukė iš gyvenimo, anie žodžiai, atrodo, rašyti iš anksto jaučiant dramatišką savo dienų baigtį.

Nedaug trūko iki gražaus 70-mečio (gimė 1945 metų sausį Biržų rajono Gavėnų kaime). Šią datą gausus poetės draugų ir gerbėjų būrys būtų paminėjęs itin spalvingai. Deja...

Alma augo tėviškėje netoli tykių Apaščios ir Agluonos upių. Bet pokario laikas buvo tragiškai neramus, kruvinas. Ginkluotų stribų ir miško vyrų susirėmimai, naktiniai beldimai į duris, šūviai paryčiais, mirtys ir laidotuvės negalėjo nepalikti pėdsakų mažos romantikės sąmonėje, negalėjo nedeformuoti bręstančio žmogaus pasaulėjautos. Ir vis dėlto šviesos, mokslo siekis buvo stipresnis. Baigta Dirvonakių pradinė mokykla, lankyta Geidžiūnų vidurinė, atestatas gautas Biržų J. Janonio internate. Vėliau – literatūros studijos Vilniaus universitete, darbas „Vagos" leidykloje, „Moksleivio" žurnale, Muitininkų mokymo centre. Visur išryškėjo įgimtas, gal tėvo, kaimo veterinarijos sanitaro, įskiepytas jautrumas, meilė ne tik žmogui, bet ir kiekvienam gyvam padarui. Kūrėja išskirtinai lengvai bendravo su visais, kuriuos sutiko savo kelyje, o kūryboje vyravo biržietiškas lyrizmas, taurus dvasingumas. Šie bruožai tryško iš knygų „Eini su manimi" (1979), „Gatvė be skėčio" (1982), „Žemė balų akimis" (1983). Poetę už humanistinių žmogaus vertybių iškėlimą premijomis yra apdovanoję Šakių ir Ukmergės rajonų žemdirbiai, knygos buvo įvertintos Poe­zijos pavasario rengėjų.

Vis dėlto Almos Karosaitės kūryboje svarbiausia liko vaikų lteratūra. Čia sukauptas didelės šilumos, gėrio kraitis. Išleista per dvidešimt mažiesiems skaitytojams skirtų knygų. Neabejotinai išsiskiria „Asilėlis" (1999).

„Man eilėraščiai primena su visu kaimietės atsidėjimu motinos austus rankšluosčius", –­ yra teigusi Alma.

Paradoksalu, tačiau gerų žmonių gyvenimas paprastai nebūna lengvas. Matė ji daug vargo vaikystėje, ypač kaime prasidėjus priverstinei kolektyvizacijai. Netrūko jo ir vėliau. Šitai jutome su Alma bene aštuonetą metų kartu dirbdami „Moksleivyje". Tada išryškėjo jos, nepaprastai sąžiningos, pareigingos, puikiai valdančios žodį, nuostabios pašnekovės, charakteris. Kartu džiugino sėkmingai prasidėjęs poetės bendradarbiavimas su vaikų literatūros leidėjais. Kompozitoriai mielai kūrė muziką pagal poetės tekstus, daug tokių kūrinių virtę vaikų mėgstamomis dainomis. Būsimame poetės jubiliejuje būtų nuskambėjusi ne viena nauja melodija, parašyta pagal Almos žodžius. Deja...

Prieš trejetą metų įsiminė Biržuose, kraštiečių kūrybos šventėje, pasakyti Almos žodžiai: „Nors jau nebėra namų, bet žemė, vėjas, dangus, saulė vis tiek priklauso čia gimusiems." Dar buvo pridurta: „Liūdniausia, kad mūsų, iš čia kilusių kūrėjų, būrys taip mažėja, greitai nebebus kam į tokias šventes važiuoti..."

Ak, Alma... Kas žino, kada žmogus ištaria nelemtą, sau pranašišką žodį...

Algimantas Zurba

Draugai