Amerikietis G. Laubas primena dvi tiesas. Pirma: „Aforizmas kitų literatūros žanrų atžvilgiu turi tokį privalumą, kad jis nededamas į šalį, neperskaičius iki pabaigos.“ Antra: „Kritikai jo nesuvokia.“ Aloyzai, tavo kūrybinis kelias paženklintas aforizmų kūryba. Ką tamstai reiškia šis literatūros žanras, kuris pas mus tebėra meninio žodžio paraštėse?

Aforizmai byra. Nors jie patys, panašiai kaip patarlės, turi begalinę mintį ir savo meninį vaizdą – sunku juos aprėpti, apibūdinti visą aforistiką. Reikalingas kažkoks išorinis vaizdas. Taip, mano kūrybinis kelias, tiesa, neilgas, paženklintas aforizmų kūryba. Vaikystėje, kai buvau gal dvylikos metų, vakarais liepose prie mokyklos bendrabučio ilgai čirkšdavo varnėnai. Prisimenu, sykį toptelėjo mintis – varnėnas linksmas: snapu pats sau pažastis kutena. Tai ir buvo mano pirmasis aforizmas. Beje, vėliau pagalvodavau: ar ne taip linksminasi ir girtuokliai, ir žaidėjai, ir visi žmonės?.. Pasakai šį sakinį vaikams –­ ir jie nusišypso; kiek kas supranta, tiek jam gana. Vėliau, 1959 m., pasirodė žurnalisto Petro Naraškevičiaus miniatiūrų knygelė „Į saulę“, nustebinusi visą Lietuvą. Tačiau įdomu tai, kad aš pats neparašiau nė vienos miniatiūros, kai jas pradėjo rašyti visi literatai, ypač mergaitės. Man aforizmas buvo visai kas kita. L. Tolstojus romaną „Ana Karenina“ pradeda aforizmu: „Visos laimingos šeimos panašios viena į kitą, kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip.“ Nuostabus aforizmas! Bet ar tai reiškia, kad visas romanas yra šio aforizmo iliustracija?

Teoriškai žiūrint, visa tai gana sudėtinga. Susidūrė du menai: vienas mintį plėtoja, o kitas trumpina... Taigi ar aforizmas yra literatūros paraštėse, jei klasikas juo pradeda romaną?.. Deja, jis paraštėse tebėra tik pas mus, Lietuvoje. Visą gyvenimą domėjausi aforizmo žanru, ir man atsiverdavo vis nauji aforistikos pasauliai. Labai gailėjau sužinojęs, kad anksti mirė knygos „Alkanos mintys“, pasirodžiusios 1929 m., autorius Romas Striupas (nuskendo Nemune prie Kauno). O kito aforisto Lietuvoje tuomet išvis nebuvo.

Kas buvo tie lemtingi mokytojai, atvedę tave į taupaus meninio žodžio kasdienybę?

Man anksti į rankas pateko Montesquieu „Persų laiškai“. Kiek ten lakoniškų auksinių minčių! Iš mažens žavėjausi patarle: „Arklio nugara javai dera.“ Visąlaik turėjau 1958 m. knygą „Patarlės ir priežodžiai“, – ją man padovanojo vyriausias brolis Kostas.

Aforizmas koncentruoja minties išraišką. Aforistinių minčių apstu Konfucijaus, Senekos, Nietzsche’s, Schopenhauerio ir kitų filosofų darbuose. „Mąstau, vadinasi, esu“, – kaip pakomentuotumei šią klasikinę Descartes’o ištarmę?

Tai įdomi aforizmo atmaina, kai posakis gyvuoja kartu su autoriaus pavarde ir reiškia kokią nors teoriją. Pavyzdžiui: „Žinau, kad nieko nežinau“, „Nelieskite mano apskritimų“, „O vis dėlto ji sukasi!“, „Valstybė – tai aš“, „Žingsnis pirmyn, du žingsniai atgal“, „Kuo blogiau, tuo geriau“, na, ir pas mus – „Lakštingala negali nečiulbėti“... Daug yra nemirtingų Jėzaus posakių, išreiškiančių krikščioniškąją moralę. O šį Descartes’o aforizmą daug kas bandė perfrazuoti, bet niekam nepavyko. Nepakeisi likimo! Apskritai į pasitaikančias parafrazes aš nuo jaunų dienų žiūrėdavau kaip į mūsų aforistikos silpnybę. Taip aforizmai nekuriami. Jie nukrinta iš dangaus. Ir visada po vieną. Spaudoje jau esu rašęs, kaip studentas Bronius Radzevičius, su kuriuo kartu gyvenome viename bendrabučio kambaryje ir kuris slapta man paskolino Nietzsche’s knygą „Taip kalbėjo Zaratustra“ (1938 m. vertimą į lietuvių kalbą), kartą tiesiai paklausė: „Juk Zaratustra kalba aforizmais, taip?“ Iki šiol stebiuosi, kaip Seneka, Nietzsche ir kai kurie kiti filosofai sugebėjo rišliuosius tekstus rašyti vien aforizmais, beveik be jungiamųjų sakinių. Netgi tam tikri netikėti ir ypatingi palyginimai, metaforos virsta aforizmais, sentencijomis. Pasaulio aforistikoje vis labiau linkstama aforizmais vadinti visus posakius, auksines mintis, sentencijas, maksimas, patarles ir priežodžius. Taigi aforizmai tarpusavyje žanro požiūriu skirtingi kaip ir romanai.

Jau antikos laikais aforizmai iškilo kaip savarankiški kūriniai. Pats esi studijavęs pasaulinę aforizmo teorinę ir meninę patirtį, ieškojęs šių kūrinių minties ir išraiškos kūrybinės dermės. Ką šiame kontekste galėtumei pasakyti apie lietuviškojo aforistinio mąstymo ypatumus?

Taip, ir antikos laikais buvo rašomos aforizmų knygos, kurių net pavadinimai taip skambėjo – „Aforizmai“. Pavyzdžiui, Epikūro mintis iš jo „Aforizmų“: „Gražiausias santūrumo vaisius yra laisvė.“ Kuo ji skiriasi nuo šiuolaikinių aforizmų? Be abejo, aforizmai keitėsi, vystėsi – ir dabar vystosi. Niekas negali nei aprėpti, nei įsivaizduoti pasaulio aforizmų visumos. Kažkada mane pribloškė vien žinia apie tarptautinę aforizmų knygų parodą, įvykusią 1977-aisiais Leipcige, – su kaligrafišku Joachimo Jansongo plakatu, kuriame skutimosi peiliukas, mesdamas didelį šešėlį, vertikaliai pjauna baltutėlį popieriaus lapą. Vėliau dar labiau nustebino Pasaulio aforizmo organizacijos renginiai, vokiečių aforizmų konferencijos, didieji Oksfordo rinkiniai, pagaliau knyga „Pasaulis frazėje“ – tai garsioji Jameso Geary parašyta trumpa aforizmo istorija. Kaip čia nepaminėsi dar vienos nuostabios ir pasaulyje išpopuliarėjusios amerikietės Karen Weekes surinktos sparnuotųjų posakių knygos „Didžiųjų moterų aforizmai“. Ten yra daugiau nei 3000 aforizmų, suskirstytų į temas ir temeles, pavyzdžiui: „Gėlės“, „Kava“, „Lėktuvai“, „Alkoholis“, „Šokoladas“, „Nėštumas“, „Plaukai“, „Seksas“, „Flirtas“ – visi jie inteligentiški, pilni optimizmo ir tikėjimo savimi; tai humoro vertybės. Žinoma, yra ir tokių temų kaip „Karas“, „Mirtis“, „Gyvenimas“.

O kalbant apie lietuvių aforistiką, man patinka Irenos Jašinskaitės aforizmai, kurių, beje, nemažai yra jos dramose. Sovietiniais metais Lietuvoje vien aforizmus rašė apie dešimtį žmonių. Bene kiekvieno jų kūryboje rasdavai daugiau ar mažiau įdomių minčių. Vienas veng­rų rašytojas pasakė, kad redaktoriai neturėtų aforizmų braukyti –­ jei mintis žinoma vienam, ji gali būti negirdėta kitam. Be abejo, tai problema. Dabar Lietuvoje šiam žanrui ištikimų žmonių liko tik vienas kitas. O pasaulyje aforizmai tyrinėjami su dideliu dėmesiu ir pagarba. Štai kita mano minėto Geary knyga – „Didieji pasaulio aforistai“, išleista 2007 m. Niujorke. Joje tarp kelių šimtų įvairiausių šalių rašytojų ir filosofų, patraukusių autoriaus dėmesį, Lietuvos, deja, nėra. Gaila. Iš Lenkijos –­ S. J. Lecas, W. Brudzińskis, M. Samozwaniec. Iš Rusijos yra Tolstojus, Čechovas, bet iš sovietinių metų nėra net M. Gorkio. Čia randame K. Prutkovą, bet nėra sovietinio aforisto E. Krotkio, taip garsėjusio Sovietų Sąjungoje mano jaunystės metais ir, be abejo, dariusio įtaką Lietuvos aforistams. (Tačiau jau tada dauguma mūsų autorių vengė rašyti buitinius aforizmus, kurių Krotkio kūryboje tiek daug.)

Ši Geary knyga rodo, kad sovietiniais laikais aforizmai tarsi nesivystė. Taip, tada pernelyg garsiai buvo kartojamas vienas aforizmas: „Žmogus – tai skamba išdidžiai.“ Kad SSRS nebuvo stipraus šio žanro atstovo, stebisi ir dabartiniai pasaulio aforizmų tyrinėtojai iš Rusijos – literatūrologai N. T. Fedorenko ir L. I. Sokolskaja. Lietuvoje aforistų sumažėjo, tačiau visapusiškai lietuvių aforizmą nuo senų laikų tyrinėja literatūrologė Laima Arnatkevičiūtė, būtina išleisti jos knygą. Tiesa, dabar į aforizmo žanrą pasuko net keletas įvairių sričių žilo plauko rašytojų.

Išleidai du aforizmų rinkinius „Tūkstantis ir viena mintis“ (2006) ir „Aistros“ (2014). Kas juos vienija, o kas skiria? „Aist­ras“ užbaigei aforizmu: „Esi laisvas: dar netarei žodžio.“ Pakalbėkime apie „Aistrų“ struktūrą, šios knygos turinio slėpiningumą.

Iš pradžių buvo trys kolektyviniai rinkiniai: „Velnio tuzinas“, „Mintys minta mintimis“ ir „Buities priebutyje“ –­ juose yra mano jaunystės aforizmų. Pirmoje knygoje tarp poetų ir prozininkų buvo tik du aforistai, antroje –­ jau devyni, o trečioje – dar daugiau (ji sudaryta taip, kad ten sunku autorius surasti). Jiems visiems, be abejo, įtaką padarė François de La Rochefoucauld „Mintys, arba Moralinės sentencijos ir maksimos“, lietuviškai išėjusios 1968 metais. Tuo metu atskiras savo aforizmų knygas leido tik rašytojas Vytautas Karalius.

Aforizmus rašiau visą gyvenimą, be jokių pertraukų, bet mano atskira knyga pasirodė tik 2006-aisiais – „Tūkstantis ir viena mintis“. Joje aforizmai suskaičiuoti – jų ten tiek ir yra. Nemažai, tiesa? Ne man ją vertinti. „Šiaurės Atėnai“ rašė: „klasikiniai aforizmai“. O apie „Aistras“, išėjusias po aštuonerių metų, galima ir pakalbėti. Esu kažkam juokaudamas sakęs, kad kitos tokios knygos nėra pasaulyje. Žinoma, galvoje turiu ne jos kokybę, o „išskirtinumą“, kaip ją apibūdino jos redaktorius ir leidėjas Valentinas Sventickas (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Iš tiesų ji yra šiek tiek „slėpininga“. Struktūra, atrodo, nėra paprasta, bet siekiau, kad knygoje viskas būtų aišku kaip ant delno. „Aist­ros“ turi paantraštę: „Iš laiškų draugui.“ Nurodytas ir žanras: aforizmai. Tačiau skaitytojas, be abejo, stabteli: kokie čia „laiškai“, koks čia „draugas“? Šnekamojoje kalboje dažnai apibendrinama antruoju asmeniu. Štai pasinaudojus šia stebuklinga kalbos galimybe ir parašyta „Aistrų“ knyga. Pora paprasčiausių pavyzdžių: „Iš bet kurio rašto susisuksi dūdelę“ ar „Įtempk stygas ir grandines.“ Čia nesunku įžvelgti pasakotoją ir veikėją. Laiškai, tiksliau sakant, mintys iš laiškų sukuria to veikėjo charakterį ir biografiją. Aforizmai tarpusavyje sudaro siužetą. Slinktį pa­ryškina trys knygos skyriai. Niekas čia nedaroma dirbtinai. Mėginau sukurti aforizmų romaną, tų aforizmų nežalodamas. Kiekvienas teksto sakinys parašytas tarsi skirtingą dieną; mintys neglaudžiamos, tarp jų išlaikomas tam tikras atstumas – ir jos atsiduria erdvėje, virsdamos aforizmu.

Prisiminkime anksčiau tavo parašytas knygas. Mėgsti absurdo stilistiką (rinkiniai „Absurdo sapnai“, „Absurdo eilėraščiai“). Absurdas, regis, logiškos prasmės neturinčiais teiginiais padeda atskleisti būties prieštaringumą. Kokiomis išraiškos galimybėmis jis tave sudomino? Juk ir aforizmuose esti absurdiškų minties vingių. Kaip esi rašęs, „mąstom toliaregiškai, o gyvenam aklai“.

Absurdas reiškėsi visais amžiais, o dabar jis tarsi siekia užvaldyti visą meną. Ryškėjant visuomenės kataklizmams, absurdas galbūt išsivystė iš antitezių ir paradoksų. Taikliai pasakė Goethe: „Prieštaros dvasia ir paradoksų pomėgis niekam nesvetimi.“ Taip, mano „Absurdo sapnai“ ir „Absurdo eilėraščiai“ –­ grynojo absurdo knygos. Tai jau ne paradoksai. Sunku paaiškinti absurdo kūrinį. Skaitant šias knygeles auditorijai – juokiasi ir vaikai, ir suaugusieji. (Išbandyta.) Bet pasakyk jiems kokią nesąmonę – ir jie gūsčios pečiais. Manau, kad humoristinė absurdo literatūra pirmiausia yra logikos parodija. Dėl šios priežasties visiems patinka populiariosios melų pasakos, kurių tautosakoje yra nemažai. Apskritai absurdo kūriniu pasakysi tai, kas kitoms meno formoms nepasiekiama. Bet yra ir lengvesnio absurdo. O. Wilde’o aforizmai skamba absurdiškai, o mintis aiški! Aforistikoje aštriausi yra paradokso ir absurdo rėžtukai. Jie nepaiso objekto dydžio... Iš kur tie rėžtukai? Kažkada Vytautė Žilinskaitė, „Komjaunimo tiesos“ laikraštyje pristatydama mano kūrybą, parašė: „Yra toks žanras – aforizmai: tarsi mažame ryžio grūdelyje išraižyti erdviausi rūmai.“ Niekur neradau taiklesnio aforizmo apibūdinimo.

Kalbėjosi Arvydas Valionis