Alvydas Jokubaitis. Laudatio Bogdanui Szlachtai

Ūlos Norvilaitės keramikos darbas

Prancūzų mąstytojas Blaise'as Pascalis sakė, kad Platonui ir Aristoteliui filosofinių darbų rašymas buvo mažiausiai rimta jų gyvenimo dalis. Jiems „filosofiškiausia buvo paprastai ir ramiai gyventi", o apie politiką jie rašė tik tam, kad „nustatytų taisykles pamišėlių namams". Politiką Pascalis suvokė kaip pamišėlių namus.

Krokuvos Jogailaičių universiteto profesorius Bogdanas Szlachta taip pat puikiai supranta, kad svarbiausia yra paprastai ir ramiai gyventi, o apie politiką jis rašo tik todėl, kad ji kartais tampa panaši į pamišėlių namus. Politika yra iš tų retų žmogaus veiklos sričių, kur neišprusimas ir moralinis bukumas gali tapti karjeros pagrindu. Prisiminus pastarojo amžiaus lenkų ir lietuvių santykius, galima teigti, kad Platonas ir Aristotelis nepažino tikrųjų pamišėlių namų. Lietuviai ir lenkai pastarąjį šimtmetį sukūrė įspūdingus pamišėlių namus, kuriuose nenutyla barniai, priekaištai ir rietenos.

Bogdanas Szlachta lietuvių ir lenkų santykių horizonte pasirodo tada, kai to labiausiai reikia. Kai griuvus komunistiniam režimui Krokuvos universiteto bibliotekoje nebuvo įmanoma rasti nė vienos knygos apie naujausią lietuvių kultūrą, doktorantas Bogdanas Szlachta paruošė specialų tuomet garsaus žurnalo „Znak" numerį, skirtą Lietuvai, kuris buvo išleistas 1992 m. ir pavadintas „Litwa nieznana" („Nežinoma Lietuva"). Bogdanas vienas padarė tai, ką šiandien dirbtų mokslininkų kolektyvas. „Nežinoma Lietuva" yra gražiausias užsienyje išleistas intelektualinis žurnalas apie Lietuvą.

Nuo pirmojo apsilankymo Vilniuje tapo aišku, kad šis miestas nebus tik vienas iš daugelio Bogdano Szlachtos aplankytų miestų. Bogdanas greitai užmezgė kontaktus su lietuvių intelektualais ir kitų sluoksnių žmonėmis. 1991 metais jo šeimos bute Krokuvoje sutilpdavo tiek daug lietuvių, jog tai verta įtraukti į kokią nors rekordų knygą. Bogdanas pamažu tapo Lietuvos intelektualiniu ambasadoriumi Krokuvoje. Negaliu nepaminėti, kad Bogdano žmona Mariana turėjo visais atvykėliais iš Lietuvos pasirūpinti, juos pavaišinti. Tai buvo kažkas panašaus į Šventajame Rašte aprašytą penkių tūkstančių pavalgydinimą iš penkių kepaliukų duonos. Lietuva tapo Bogdano šeimos dalimi.

Kai Bogdanas Szlachta buvo išrinktas Krokuvos Jogailaičių universiteto Tarptautinių ir politinių studijų fakulteto dekanu, 2010 metais įkuriamas Lietuvos studijų centras. Lituanistika plėtojama ir kituose Lenkijos universitetuose, tačiau Krokuvos dėmesys lietuviams visada yra ypatingos svarbos. Krokuvos universitetas be lituanistikos studijų – lyg Krokuvos miestas be Vavelio ar Šv. Marijos bazilikos. Tarp daugybės dekano Bogdano Szlachtos sumanymų Lietuvai visada tekdavo išskirtinė vieta.

Kaip minėta, Bogdanas visada lietuvių ir lenkų santykių horizonte pasirodydavo tada, kai to labiausiai reikėjo. Toks laikas atėjo prieš trejus metus, kai virš mūsų santykių eilinį kartą susikaupė tamsūs debesys. 2011 metais Bogdanas Szlachta organizavo specialaus, Lietuvai skirto žurnalo „Politėja" leidybą. Tai buvo prieš dvidešimt metų jo paties pradėto „Znak" darbo tęsinys. Šįkart Lietuvą pristatė vienas solidžiausių Lenkijos akademinių politikos mokslų žurnalų. Lietuvai skirtas „Politėjos" tomas yra viena geriausių dabartinės Lietuvos politinės minties antologijų ne tik Lenkijoje, bet ir Lietuvoje.

Kartu su kolegomis teko būti „Politėjos" pristatyme Varšuvoje. Kai viešbutyje įsijungdavau televizorių, Lenkijos televizijos kanalai būtinai pranešdavo kokią nors nemalonią žinią apie Lietuvą. Kartais pasijusdavai tarytum sugrįžęs į tarpukario laikus. Vienintele malonia žinia buvo tik „Politėjos" publikavimas. Stebina šio leidinio rengimo tempai – idėja gimė žiemą, o vasaros pabaigoje jau buvo išspausdintas storas leidinys, labiau panašus į knygą nei į žurnalą. Tai Bogdano asmenybės atspindys – jis nemėgsta rašyti plonų knygų. Jo redaguotas „Słownik społeczny" turi daugiau nei 1700 puslapių, o jo paties parašytos knygos yra nuodugnios filosofinės analizės pavyzdys. Friedrichas Nietzsche nuolatos skųsdavosi, kad Europoje nyksta rimta filosofinė mintis. Bogdano Szlachtos darbai paneigia šį pastebėjimą. Jie parašyti geriausių XIX a. Krokuvos mąstytojų stiliumi.

Žmogaus gyvenimas yra sudarytas iš smulkmenų, todėl nesinori vardyti tų daugybės darbų, kuriuos pavykdavo nuveikti su Bogdano pagalba. Mažai kas žino, kad paskutiniai į Nidos Thomo Manno festivalį atvykę svečiai iš Lenkijos buvo kviečiami jam padedant. Nė vienas iš Vilniaus į Krokuvą atvykęs politikos mokslų studentas neapsieina be susitikimo su profesoriumi. Negaliu užmiršti, kaip Bogdanas siekė, kad lenkiškame „Politinių doktrinų žodyne" („Słownik Doktryn Politycznych") šalia garsiausių pasaulio ir Lenkijos mąstytojų būtinai būtų Antanas Maceina. Ne iš simpatijos šiam autoriui, bet iš simpatijos Lietuvai.

Savo laudatio norėčiau užbaigti viena Adomo Mickevičiaus „Pono Tado" eilute, kuri paimta iš lietuviško vertimo. Originaliame lenkiškame tekste šios eilutės nėra. Kadangi visi vertėjai meluoja, lietuvių vertėjas Mickevičiaus poemos herojų privertė sakyti tai, ko jis tikrai nesakė autentiškame kūrinyje. Mickevičiaus herojus sako: „Ne titulai svarbu, o tai, kad esam broliai."

Šis posmas yra tas retas atvejis, kai net padarius ką nors nevisiškai tinkama, išeina prasmingas dalykas. Lietuviškas „Pono Tado" vertimas mums visiems primena seniai žinomą tiesą, kad dar ne taip seniai, iki XIX a. antros pusės, lietuviai ir lenkai buvo broliai. Bogdanas Szlachta daug nuveikė, kad vietoj „buvo" ir vėl galėtume sakyti „esam broliai". Visų čia susirinkusiųjų vardu noriu padėkoti už jo išmintį, geranoriškumą ir kantrybę. Tai pagrindas naujiems lietuvių ir lenkų santykiams kurti.