Kokią Lietuvą aš matau? Savo matymą tikrai galiu patvirtinti – man mano rega dar nekelia abejonių, tačiau ar mano matymas toks, koks turėtų būti? Ar tam matymui yra kokios taisyklės?
Ne, šauktumėt, nėra tų taisyklių – mes juk demokratiškai gyvenam, jaučiam taip, kaip norim. Tačiau tai nėra tiesa. Lietuvos praeitį, kaip ir pačią Lietuvą, mes pažįstame taip, kaip vaizdą piešia poetai. Visai panašūs į tokius, kaip Maironis. Nesunku suprasti, kodėl tie jo poetiniai piešiniai tokie romantiški, verčiantys Lietuvos patriotą drebančia širdimi ne vieną ašarą išspausti. Taip, visų pirma, yra dėl to, kad dar Jonu Mačiuliu vadinamas Maironis didelę savo gyvenimo dalį praleido Raseinių rajono kampelyje. Ten, ant Dubysos kranto rymant, net ir man atsivertų patrioto širdis. Maironio Lietuvos praeitis – sustabdytas drąsus, galingas ir didingas lietuviškas laikas. Maironis, akivaizdu, net ir jaunos mergaitės verksmuose įžvelgdavo galingo lietuviško žmogaus bruožų.
Man Lietuva – kitokia. Žinant maironiškąją Lietuvą, man norisi maištauti. Aš negyvenau tuo laiku, kai reikėjo lietuviams burtis į vieną bendrą kumštį ir kovoti už galimybę turėti savo Lietuvą. Aš nemačiau to, kas sukelia šiltus bendruomeniškumo jausmus. Aš nežinau, ką reiškia kovoti dėl teisių į savą istoriją – dabar ją jau turime. Todėl ir mano požiūris į ją kitoks. Praeityje Lietuvą matau besikeičiančią. Matau ne tik garbingų, bet ir klaidingų dalykų. Manau suprantąs ne tik pačius faktus, bet ir subtiliai nubrėžtas istorinių aplinkybių linijas. Toji Lietuva man tokia, kokią matė Kauną aprašęs avangardizmo srovės neštas Kazys Binkis. Modernų, dūzgiantį Kauną. Man Lietuvos istorija trumpesnė. Lietuvos istoriją silpnai jaučiu – ją priimu kaip sausą davinį, iš vadovėlio. Aš nesuvokiu, ką reiškia mylėti datą, mylėti laiką. Aš istorijos neapčiuopiu. Bet palaukit, gal tai ir yra gerai?..
Ne, negerai. Pats žinau. Nereikia manęs kaltinti. Pats galiu jums pasakyti visai atvirai – man neramu dėl to. Esu niekuo neišsiskiriantis homo modernicus. Maironio parašytas eilutes „Pelėsiais ir kerpe apaugus aukštai / Trakų štai garbinga pilis!“ išmokau per porą sekundžių. Ar išmoko mano širdis? Jūs jos ir paklauskit. Bet kažkodėl jaučiu, kad atsakymo nesulauksit – su Lietuva ji jau seniai nesišneka. O galėtų. Suvokti Lietuvos praeitį – suvokti Lietuvą, suprasti save, žinoti, kur ir kuo gyveni. Kai suvoki Lietuvą, pajauti jos istoriją, pasak filmo „Tadas Blinda. Sugrįžimas“ pagrindinio veikėjo Tado, „išgirsti, kaip žolė auga, pamatai, kaip ryte rūkas kyla nuo namų stogų...“
Mintys apie mane ir maironiškąją Lietuvą gerokai papurtė mano smegeninę. Pažadu, dabar pat baigiu rašyti, į plaučius trukteliu šviežio Anykščių oro ir štai, aš jau pasiruošęs pasitaisyti. Pataisyti savo  nesuvoktą Lietuvos praeitį. O jūs?