Lina Buividavičiūtė yra literatūrologė – tyrinėja šiuolaikinės lietuvių prozos dialogiškumą, poetė – šiais metais išleistoje pirmojoje knygoje „Helsinkio sindromas“ (leidykla „Kauko laiptai“) dažnai prabyla pirmuoju asmeniu, tačiau asmeniška dvasinė patirtis poezijoje tampa universalia, eilėraščiai iš pirmo žvilgsnio labai spontaniški, temperamentingi.

Skaitant eilėraščius atrodo, tarsi būtum atitraukęs sunkią užuolaidą ir klausytum kažko labai intymaus, tikro, tuomet traumines patirtis gali išgyventi kartu su pačia autore...

Kodėl knyga vadinasi „Helsinkio sindromas“?

Yra visiems gerai žinomas psichologinis reiškinys – Stokholmo sindromas, retkarčiais jis klaidingai įvardijamas Helsinkio sindromu. Šis pavadinimas konotuoja traumines patirtis, triksterio pokštus psichikoje, taip pat neurotines būsenas. Manau, Helsinkio sindromas gerai atspindi knygos koncepciją, savotišką traumos fiksaciją, kartu ją įvardija. Tokiu pavadinimu buvo sukurtas spektaklis, o aš tyčia irgi taip – netiksliai – pavadinau knygą. Norėjau pažaisti įveldama klaidą, netikslumą kaip tam tikrą nesusipratimą – netolydumas stebimas ir knygos subjekto psichikoje. Drauge tarsi kuriu ir eilėraščio subjekto asmeninį sindromą. Koks jis – galėtų atsakyti knygos skaitytojas.

Kiek laiko rašei šį rinkinį?

Dvejus metus.

Ką veikei prieš tai? Smalsu, kaip mokeisi rašyti, koks pats procesas?

Mane ilgai augino močiutė. Prasidėjus karui, ji nesuspėjo tapti mokytoja ir norėjo „atsigriebti“ su anūke: išmokė skaityti, skaičiuoti, atmintinai mokėjo daugybę pasakų, skatino eiti į biblioteką, kurti pačiai. Mano mama – buvusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Tad nuo mažumės susidūriau su šia sfera. Pirmi bandymai rašyti – mokykloje, rašiau ir vyresnė, publikavausi internetinėje erdvėje, bet supratau, kad neperžengiu tam tikro lygio. Tekstuose aiškiai jaučiau tiek raiškos, tiek turinio nebrandumą, žodžiai pabirdavo neišnešioti. Aišku, nesakau, jog ir dabar to nejaučiu... Vis dėlto – bent truputį stipriau – manau, kad jau galiu rodyti tekstus platesniam skaitytojų ratui. Šį rinkinį pagimdė liga ir psichoterapija. Tiesiog sėdau ir rašiau poeziją atidėjusi disertaciją į šalį. Kad išbūčiau, kad išlikčiau. Kai atsidūriau ribinėje situacijoje, rašymas man tapo žūtbūtinis, aiškiai išsikristalizavo tai, ką noriu pasakyti. Įvardijau asmenines ir kolektyvines traumines patirtis, per kartas besitęsiančias traumų grandines. Labai tikiuosi, jog ką nors artima čia atras ir skaitytojas.

Galbūt turėjai kokį nors atskaitos tašką, mėgstamą poetą, į kurį galėjai atsiremti?

Negalėčiau taip pasakyti. Nors labai myliu Oskarą Milašių, tačiau mano rašymas visai ne milašiškas. Tiesą sakant, rašydama sąmoningai vengdavau skaityti mūsų poetus, ypač jaunosios kartos, nes bijojau, kad imsiu juos kopijuoti. Bet puikiai suprantu, jog tai labai naivu. Juk akių ir ausų neužsilipdysi, o juolab tuomet, kai pradėjau rašyti recenzijas. Daug gražaus matau šiuolaikinėje lietuvių poezijoje.

Rašai ne tik poeziją, bet ir recenzijas, esė. Ar yra skirtumas rašyti įvairių žanrų tekstus?

Visuomet mėginu laikytis discip­linos. Bet prieš tai galvoje jau turiu aiškią idėją, apie ką noriu rašyti. Tada sėdu prie kompiuterio: žodžiai ateina savaime, arba... lupu juos replėmis. Be gana aiškiai išsikristalizavusios idėjos nepradedu rašyti jokio teksto. Kurpdama recenzijas, dažniausiai nelaukiu to mistinio įkvėpimo – skaitau, galvoju, dėlioju ir tiesiog rašau, kaip matau, jaučiu. Jei laukčiau to kvėptelėjimo rašydama disertaciją – jos apskritai nebūtų. Vis mažiau vaikausi įkvėpimo, ilgai rutulioju grožinių tekstų idėją, o paskui sėdu ir dirbu. Rašymas beveik tampa mano kasdienybe. Toks kryptingas, kiek pragmatiškas ir amatininkiškas santykis su kūryba.

Kaip reaguoji į savo poezijos redagavimą ir ar lengvai priimi pastabas iš šalies?

Leidžiu ir būnu dėkinga, kai pastabas pasako autoritetai. Rašydama recenzijas ir apžvalgas, taip pat mielai priimu pastabas – gal geri redaktoriai iki šiol pasitaikė...

O pati ar daug taisai?

Anksčiau taisiau mažiau. Tačiau savo knygos tekstus gerokai „šniojau“ po Gyčio Norvilo pastebėjimų – radau daug balasto, nelogiškumų ir pan. Žinoma, ne viską dar ten ištaisiau, norėjosi per daug nepakenkti spontaniškumui, gaivališkumui, kurie, knygos redaktoriaus Viktoro Rudžiansko nuomone, yra viena mano knygos stiprybių. Sakė, kad „Helsinkio sindromas“ be jų būtų kaip dramblys be straublio.

Išpažintinė poezija – eilės, kuriomis išpažįstama kas nors intymaus. Kas tau yra tas intymumas? Ar esi užsibrėžusi kokias nors ribas, kurių peržengti negalėtum?

Kūryboje daug manęs, kitų žmonių gyvenimų nuotrupų – tikrai ne viską patyriau pati, nes vienam žmogui to būtų gerokai per daug. Aišku, knygoje yra tam tikrų drastiškų patirčių, įvaizdžių, posakių. Peržengiau nemažai tabu, vis dėlto šį tą pasilieku ir sau. Bet kaskart vis mažiau, jaučiu – nauji tekstai, planuojami spausdinti „Nemune“, gali dar labiau šokiruoti ir netgi papiktinti. Pati bijau tų eilėraščių, bet žinau, kad privalau juos parašyti, kitaip apgaučiau skaitytoją. Man išpažintinė poezija yra nesumeluotas rašymas. Kartais net baisu, atgrasu, apie ką rašai. Kitaip negali, tai atrodo taip tikra, taip autentiška. Kita vertus, visuomet graužia mintis, ar tie išpažintiniai tekstai bus įdomūs skaitytojui, ar tai nebus tiesiog savirefleksija? Noriu tikėti, kad žmonės šį bei tą atpažins. Viliuosi, kad mano poezija praaugs išpažintinius rėmus ir virs atpažintine.

Sakai, baisu skaityti pačiai, ar nebijai artimųjų, kurie perskaitys tavo knygą? Pavyzdžiui, vyras?

Jam patinka tai, ką rašau, nors net nežinau, ar tikrai visus tekstus skaitė. Manau, vyras užtektinai mane pažįsta ir gali pajusti, kas apie jį, kas – ne, nors galbūt įkvėpta mūsų santykių projekcijų alternatyviose tikrovėse. Nedrąsiausia, kaip pasižiūrės mama, ar savęs nesutapatins su tekstu? Bet viską užgožia jausmas, kad negaliu meluoti ir viskas, ką parašiau, yra svarbi mano gyvenimo dalis. Puikiai supratau riziką: dėl kai kurių tekstų artimieji, save sutapatinę su eilėraščių subjektais, gali supykti. Sąmoningai nesiekiau nieko įskaudinti, nenorėjau atsiteisti. Vis dėlto net ir suvokdama šią riziką negalėjau nerašyti, tai atrodė taip tikra.

Eilėraščių lyrinė subjektė ne kartą konstatuoja, jog rašymas jai – terapija, ir viską transliuoja psichoterapeutei. Įsivaizduoji savo skaitytojus?

Iš pradžių – ne. Todėl ir abejojau, ar rašau sau, ar kitiems. Paskui supratau: rašau žmonėms, kurie yra susidūrę su ribinėmis situacijomis, su liga. Taip pat jaučiantiems istorijoje besitęsiantį trauminių patirčių tinklą. Nuo prosenelių, senelių iki tėvų ir mūsų, perduodančių tas traumas savo vaikams. Nors tekstuose esti nemažai moters būties detalių, norėčiau, kad universalūs modusai peržengtų lyties ribas, taigi norėčiau, kad knygą skaitytų ir vyrai.

Ar tau priimtinas terminas „moteriška literatūra“?

Norėtųsi trenkti kumščiu ir sakyti „ne“ – šis terminas iš pirmo žvilgsnio mane atstumia, netgi erzina. Ir moksle, ir mene, ir gyvenime už moterį ar vyrą aukščiau yra žmogus. Pirmiausia kuria žmogus, lytis eina paskui. Tačiau, kad ir kaip išsisukinėčiau, nežinau, ar, pavyzdžiui, Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė (poezijos knyga „Kvėpuoju“, – J. T. past.) galėtų taip pat paveikiai parašyti apie tam tikras patirtis, jei būtų vyras. Ar aš, būdama kitos lyties, apie savo patirtis rašyčiau taip pat? Tačiau egzistuoja universalūs modusai, dėl kurių lytis tampa nebedominuojančiu veiksniu.

Tau svarbu priklausyti rašytojų bend­ruomenei, jausti jos įtaką?

Svarbu. Jau Abrahamas Maslow poreikių piramidėje identifikavo priklausymo poreikį. Ypač norisi grįžtamojo ryšio, išgirsti patarimų, pagyrimų, kritikos, jausti kūrybinio pasaulio pulsą, būti pastebėtai ir pastebėti kitus. Galų gale – įdomu, kaip kolegos mąsto, kokie jų gyvenimai, koks santykis su kūryba. Vis dėlto paradoksalu, nes kuo daugiau kuri poezijos ir įsilieji į bendruomenę, tuo sunkiau rašyti recenzijas. Kai kurių savo kritinių tekstų nebūčiau galėjusi parašyti, jei autorių būčiau pažinojusi asmeniškai.

Gali taip pat žiūrėti į tekstą net tada, jei jo autorius tau siaubingai nepatinka?

Sunkiau, kai žmogus fainas, o tekstai –­ nelabai.

Kas šiuolaikiniame lietuvių literatūros lauke tave džiugina, kas liūdina?

Džiaugiuosi vis gausėjančiomis įdomiomis kolegų recenzijomis. Taip pat džiaugiuosi jaunąja poetų karta, matau stiprių debiutų. Pavyzdžiui, Manto Balakausko, V. Pilipauskaitės-Butkienės. Nuo seno seku Nerijaus Cibulsko, Gied­rės Kazlauskaitės, Ernesto Noreikos, Mariaus Buroko, G. Norvilo tekstus ir dar daugelį kitų. Prozoj matau stiprių tekstų ir tarp jaunosios kartos – sužibėjo Tomas Vaiseta, įdomi Lina Simutytė. Gal kiek paradoksalu, bet man įdomesnė „senesnioji“ proza. Mylimieji – Ričardas Gavelis, Saulius Tomas Kond­rotas, Antanas Škėma, Jurgis Jankus. Tokio kalibro rašytojų dabar pasigendu. Gaila, bet didžioji šiuolaikinės lietuvių prozos dalis iki pasaulinio lygio dar nepriaugo, tačiau to nepasakysi apie mūsų poeziją. Džiaugiuosi, jog daugėja literatūrinių ir kultūrinių diskusijų, festivalių – gal ne viskas ten tobula, tačiau tai labai reikalinga, antraip uždustume savipasaulių ir savipratos solipsizme. Džiaugiuosi, kad verčiami įdomūs, aktualūs, švieži autoriai – norėtųsi dar daugiau kokybiškų vertimų. Kaip privalumą vertinčiau ir tai, jog rašytojams yra proga sužibėti, – greta senųjų, steigiama vis naujų premijų, skelbiama įvairaus pobūdžio konkursų.

Ko palinkėtum savo knygai?

Norėčiau, kad atsirastų jos skaitytojų... Juokaujant: viename eilėraštyje rašiau apie tai, kaip verkiu, kad negausiu Nobelio premijos. Taigi viena mano dalis, ta mažoji Linutė, privalėjusi tempti namo diplomus, kad būtų pastebėta, įvertinimų laukia ir jais džiaugiasi, o didelė Lina su tuo kažkaip tvarkosi – smagu, gerai, bet – pasikartosiu – svarbiau, jog knyga rastų savo skaitytoją.

Kalbėjosi Jurga Tumasonytė