Pernykščio „Poetinio Druskininkų rudens“ svečias iš Latvijos ARTIS OSTUPAS (g. 1988) šiemet buvo pakviestas į Slovėnijoje vykstantį literatūros festivalį „Vilenica“. Čia jį kalbino slovėnų poetas ir redaktorius Andrejus Hočevaras (g. 1980) – penkių poezijos knygų autorius, redagavęs spausdintinio literatūros žurnalo „Literatura“ rubrikas „Refleksija“ ir „Kritika“, dabar – internetinio leidinio „LUD Literatura“ vyriausiasis redaktorius.

Be to, kad esi poetas ir kritikas, dar esi ir internetinio literatūros ir filosofijos žurnalo „Punctum“ redaktorius. Papasakok, kaip jis atsirado?

Leidinio idėja atsirado maždaug 2014 m. sausį. Subūriau mažą trijų žmonių grupelę, kurioje, be manęs, dar yra filosofas ir vertėjas. Parengėme paraišką finansavimui gauti, ir mums skyrė šiokią tokią (valstybinių) pinigų sumą. Gegužę žurnalas tapo prieinamas tik internete – popierinė versija būtų per brangi. Šiuo metu tai neįmanoma.

Kiek spausdintinių literatūros žurnalų leidžiama Latvijoje?

Vienas. „Latvju Teksti“.

Tik vienas? Ir skirtas vien literatūrai?

Taip, vien literatūrai. Nuo jo skiriamės tuo, kad savo žurnale jungiame literatūrą ir filosofiją; mat anksčiau pas mus nebuvo jokios platformos, kur galėtų pasireikšti filosofija. Kitas skirtumas, kad mūsų nedomina panoraminis visų latvių literatūros įvykių vaizdas; mums labiau rūpi, kaip redaktoriams atrinkti kūrinius, kuriems paskui bus skirti kritikos straipsniai – čia visų pirma kalbu apie savo asmeninį redaktoriaus skonį, kitoks kriterijus iš esmės būtų neįmanomas.

Bendradarbiauji ir su kitais kritikais ar esate tik trise?

Ne, ne, žinoma, rašo ir kiti, už straipsnius kritikai gauna honorarus.

Ar jūsų internetinis žurnalas dar kuo nors skiriasi nuo popierinių?

Natūralu, kad internetiniai ir spausdinti leidiniai skiriasi. Jau pats publikavimo ritmas yra kitoks; internete per metus gali paskelbti daugiau nei popieriuje. Kadangi nėra spausdinimo sąnaudų, visus pinigus gali skirti straipsnių autoriams. Per savaitę paskelbiame tris penkis straipsnius. Mūsų siekis – kiekvieną darbadienį paskelbti bent vieną publikaciją, turiu omenyje visų rūšių publikacijas: nuo poezijos, prozos, vertimų, interviu ir tinklaraščių iki kritikos ir esė. Tokiam srautui dabar neturime užtektinai lėšų, bet tikimės, kad šiuo atžvilgiu ūgtelėsime ir išsiplėsime. Kai leidiniai įsitvirtina, jiems skiriama daugiau pinigų. Bent jau šitaip buvo kitiems leidiniams. Tikėkimės, kad taip nutiks ir mums.

Manau, tam tikrų kartų, aišku, ne visų, viduje susiformuoja grupės, jų saviraiškai prireikia ypatingo leidinio, nes esamuose arba negali, arba nenori skelbti savo kūrybos. Kaip buvo jums? Ar jūsų žurnalas siejasi su kokia nors karta arba estetine pakraipa?

Atskirų kartų santykiai latvių literatūroje yra gan draugiški. Nestebina, kad, sakykime, būdamas šešiasdešimties poetas daugiau eksperimentuoja negu dvidešimties. Tikro poreikio oponuoti nėra, bet manau, palyginus su kitais, galbūt esame atviresni eksperimentinei literatūrai. Kita vertus, kartais man atrodo, kad latvių literatūroje santykiai net perdėm draugiški. Žinoma, tai nereiškia, kad noriu su kuo nors konfliktuoti. Bet istorija rodo, kad susirėmus skirtingų nuomonių – politinių, estetinių – žmonėms, dažnai gimdavo ir kas nors gera. Tačiau tokių ginčų pas mus stinga. Galbūt tau kas nors asmeniškai nepatinka, bet tai dar ne pagrindas pradėti rimtesnį estetinį ginčą. Pavyzdžiui, aš nejaučiu, kad priklausyčiau kuriai nors kartai. O kai kurie jaunesni poetai, maždaug mano vienmečiai, yra įsitikinę, kad egzistuoja kažkokia „karta“, kuriai mes visi priklausome, bet aš to neįžvelgiu. Tam, kad atsirastų tokia karta, pirmiausia turi būti koks nors bendras estetinis pagrindas, gal net rašymo politika.

Šia prasme jūs neturite jokios jaunos kartos?

Ne.

Tai gal egzistuoja senoji karta?

Irgi ne. Man atrodo, mes visi susimaišę. Toks debesis. Galbūt būtų galima kalbėti apie tam tikrą bangavimą; periodiškai atsiranda grupių, kurių atstovai neturi kokių nors ypatingų estetinių sąsajų, juos sieja tai, kad reikštis pradėjo tuo pačiu laikotarpiu. Tai gali būti kad ir trys poetai, kurie tais pačiais metais išleido knygą, nieko daugiau.

Atsižvelgiant į tai, kad jūsų literatūrinėje erdvėje yra tik vienas spausdintinis žurnalas ir vienas internetinis, jų prieš­prieša atrodytų natūrali, ar ne?

Hm, natūrali? Popierinis žurnalas atsirado pirmas, todėl kone privalo aprėpti viską. O mes, atėję vėliau, galime susitelkti į siauresnį segmentą. Tarkime, galime paskelbti daugiau keistuoliškų vertimų. Be to, publikuojame ir filosofiją, kurią mėginu pateikti kaip dialogą su literatūra, šiuo metu tai niekur nėra daroma.

Kiek metų tam kitam, spausdintiniam žurnalui „Latvju Teksti“?

Kokie penkeri metai...

Pačiam seniausiam literatūriniam žurnalui tik penkeri?

Prieš tai buvo leidžiamas dar vienas, bet dėl krizės sustabdytas.

Vadinasi, poreikis leisti naują leidinį...

...iškilo po krizės (2008 metų, – A. H.), taip. Poreikis ir drauge galimybė padėti naujos leidybinės kultūros pamatą.

Kokia yra toji nauja kultūra?

Manau, atviresnė skaitytojams. Palankesnė, šiuolaikiška ir aiškiau suvokianti savo turinį. To seno žurnalo („Karogs“) problema, be kita ko, buvo ir ta, kad neturėjo deramų akcentų. Po kurio laiko jis paprasčiausiai paseno.

Ar tu ir tavo kolegos – darau išvadą, kad jauni – galėtumėte paskelbti savo publikacijas ir kitur, jeigu norėtumėte?

Taip, būtų beprasmiška nesipublikuoti ir kitur. Savo poeziją ir kritiką skelbiu ir spausdintiniame žurnale, o kai kurie jo autoriai savo vertimus ir poeziją skelbia pas mus. Net ir redaktoriai.

Ar dažnai savo žurnale publikuojate debiutantus?

Kartais. Tokių autorių ypač papras­ta rasti tarp filosofų, nes jie, kaip jau minėjau, neturi savo platformos. Na, turėjo jie savo leidinį, kuris užėjus krizei irgi žlugo, o vėliau jam nebeatsirado erdvės. Retkarčiais paskelbiame ir kokio nors naujo poeto eilių, bet gerų poe­tų ir rašytojų taip dažnai neatsiranda. Būti jaunam ir ambicingam ne visad pakanka.

Taigi, nemanai, kad ieškoti jaunų talentų yra tavo, internetinio literatūros žurnalo redaktoriaus užduotis?

Kartais taip. Jei dalyvauju, tarkime, kokiame nors renginyje, kuriame išgirstu jauną daug žadantį poetą, pabandau su juo dirbti, bet žmonės tokie skirtingi, kai kurie yra tiesiog perdėm tingūs, kad apskritai dirbtų su savo tekstais, taigi galų gale nieko ir neišeina. Arba pasitaiko pernelyg savikritiškų, tada irgi nieko nepavyksta, nors iš pradžių atrodė perspektyvu. Iš esmės procesas yra nepaprastai lėtas. Aš negaliu rašyti už juos, tai jie turi daryti patys. O jeigu ne... hm, tuomet žurnale negali būti tiek naujų jaunų balsų, ar ne?

O jaunų kritikų?

Šioje srityje taip pat lengviau rasti filosofų. Vienas keblumas tikrai yra tas, kad Latvijoje literatūros studijų programa, mano galva, ganėtinai silpna. Studentai tiesiog nėra parengiami ir pasiruošę rašyti gerus kritikos straipsnius. Tai – švietimo sistemos spraga, o aš neturiu pakankamai laiko juos mokyti. Rasti naują kritiką nelengva.

Ar naujam žurnalui tai nėra puiki proga? Redaktoriai galėtų užsiauginti naują kritikų flangą.

Tam tiesiog nėra laiko. Mes turime ir savo nuolatines darbovietes. Kritikos rašymas kaip užsiėmimas neturi reikiamos auros. Būti kritiku jauniems žmonėms tiesiog neatrodo sexy. Kur kas populiariau rašyti poeziją. Kita vertus, poezijos rašymas irgi nėra pirmoje vietoje – jei jau nemoki groti gitara, tai poeziją vis tiek dar gali rašyti. Tad jaunų poetų vis dar yra daugiau nei jaunų kritikų.

O filosofija – sexy?

Nė kiek (juokiasi). Bet vis tiek manau, kad filosofijos studijos yra geriausia humanitarinė pakraipa, kurią gali studijuoti Latvijoje. Visai nesigailiu, kad studijavau.

Kokia latvių kritikos padėtis, būklė?

Vienareikšmiškai trūksta žmonių, kurie tuo užsiimtų. Kartu su manimi Latvijoje yra kokie penki žmonės, gebantys parašyti padorų poezijos kritikos straipsnį. Penki! Be to, turime vieną spausdintinį literatūros žurnalą, vieną žurnalą, skirtą literatūrai ir istorijai, dar mūsų internetinį leidinį ir dar vieną, skirtą kultūrai apskritai...

Ir tie penki kritikai rašo visiems tiems žurnalams?

Na, taip, dauguma. Trys (juokiasi). Iš tiesų tai vienintelis būdas.

Koks apskritai yra kritikos poreikis, ji skaitoma, vertinama?

Jei pasižiūri statistiką – internetinių leidinių atvejų tai paprasta, – kritika nėra itin populiari. Manau, kad spausdintiniuose leidiniuose padėtis tokia pati. Interviu, esė, net poezija ir vertimai yra labiau skaitomi.

Jei teisingai supratau, vienoje iš savo internetinių rubrikų polemiškai parašei, kad skaitytojai – darau išvadą, kritikai –­ tavo antrą knygą suvokė kaip pernelyg neasmenišką. Ar tai yra kritikos kritika?

Taip, viena iš kritikos problemų yra ir ta, kad ji perdėm romantiška, kritikas nori įlįsti į autoriaus širdį. Tai iš tikrųjų labai jau senamadiška.

Vadinasi, tuo labiau atsiranda poreikis suburti grupę redaktorių, kurie skirtų laiko jauniems kritikams, naujiems kadrams išmokslinti...

Jūs tuo užsiimate?

Taip, iš esmės taip. Bet pas mus kitas keblumas – turime per daug kritikų, bet dėl daugelio nežinai, ar paskelbę pirmą straipsnį, dar kada nors ką nors parašys... Todėl kaip redaktorius šiemet pradėjau glaudžiau bendradarbiauti su keturiais mūsų portalui rašančiais kritikais, kurie kas mėnesį turi ką nors parašyti, kitais metais pakviesiu bendradarbiauti keturis naujus.

O, puiki idėja. Galbūt ją net pasiskolinsiu!

Dar organizuojame kritikos rašymo pratybas...

Tokio dalyko neturime, bet mes, redaktoriai, dažnai susirašinėjame su kritikos straipsnių autoriais, kad drauge patobulintume tekstus. Dažniausiai tai vyksta su autoriais, kurie ne itin dažnai skelbia savo straipsnius, gal kelis kartus per metus, tokiu atveju toks darbas yra įmanomas ir prasmingas. Labiau patyrusiems kritikams to nereikia.

Ar jaunam kritikui sunku paskelbti straipsnį?

Jei geras, ne.

Kiek jūsų žurnalų ir laikraščių publikuoja kritikos straipsnius?

Be suminėtų, yra dar, tarkime, internetinis universiteto žurnalas, kuriame savo kritiką skelbia studentai. Bet kaip tik tie, apie kuriuos sakiau, kad nėra itin geri. Manau, kad dėl šito jie manęs nekenčia. Tarp mūsų yra šiokio tokio įsiskaudinimo. Taigi: „Ubi sunt“ (tai šitas studentiškas žurnalas), „Satori“ (kitas internetinis kultūros žurnalas), „Latvju Teksti“, „Domuzīme“ ir laikraštis „Diena“, jis didžiausias. Taigi kartu su mumis paėmus, bus kokie šeši leidiniai. Pats rašiau kritikos straipsnius penkiems žurnalams, skaičiuoju ir tą seną, kurio nebėra. Šia prasme esu kaip kokia kritikos kekšė (juokiasi). Ne paskutinėje vietoje ir tai, kad šitaip gali ir užsidirbti.

Koks yra vidutinis honoraras už kritikos straipsnį Latvijoje?

Tarp 40 ir 80 eurų.

O kiek moka jūsų žurnalas?

Tarp 40 ir 60 arba 70 eurų, manau, kad visai neprastai. O kiek mokate jūs?

Honoraras už kritikos straipsnį – 80 eurų, spausdintiniame žurnale – 150 eurų. Kiek peržiūrų turi jūsų svetainė?

Maždaug 2000 vartotojų per mėnesį... Bet įdomiau žiūrėti padieniui; jei paskelbiame kokį nors aktualesnį komentarą, peržiūrų, žinoma, daugiau. Jei paskelbiame žymaus rašytojo publikaciją, peržiūrų yra daugiau. Jei paskelbiame jaunesnio poeto eilių, peržiūrų mažiau.

Mano patirtis visiškai priešinga! Jei paskelbiame tekstą jaunesnio autoriaus, kurio draugų ratas jau išplatėjęs ir jis aktyviau reiškiasi internete, jo publikacija pritrauks kur kas daugiau peržiūrų...

O apskritai, tai vasarą padėtis pras­tesnė. Kaip redaktorius aš nekenčiu vasaros!

Iš slovėnų kalbos vertė Laima Masytė

www.ludliteratura.si