Knygoje „Lietuvos humanitarinių mokslų raudonoji knyga“* kondensuota humanitarinių mokslų Lietuvos II Respublikoje trijų dešimtmečių patirtis ir atspindėta aktuali problematika. Aprėptos ganėtinai plačios, o kartu – apibrėžtos temos, tad galima būtų pasisakyti vienais ar kitais knygoje paliestais klausimais, šitaip pratęsiant autorių svarstymus, pasiūlyti kitus nagrinėtinus. Bet neketinu to daryti, noriu iškelti klausimą apie šių ir kitų tokių svarstymų tikslą ir realias prielaidas – ne teorines, o socialines. Dargi siauriau – iškelti klausimą, koks šios knygos adresatas, numatomas skaitytojas?

Knygą perskaičius aišku: ji skirta visų pirma humanitarinių mokslų politikai formuoti. Užsimenama, kad ji išaugo iš konferencijos, prieš porą metų įvykusios Seime. Tai blogas ženklas, nes Seimas – prasta vieta konferencijoms rengti. Mano patirtis čia kukli, bet išvada vienareikšmė: politikams visa tai neįdomu, nereikšminga, čia pusvalandžiui ateina tik tie, kurie buvo susiję su konferencijos organizavimu. Manau, ir ši knyga nepatrauks politikų dėmesio, nors turbūt bus jiems išdalinta. Nesunku nuspėti, kad humanitarinių mokslų politika bus formuojama visiškai neatsižvelgiant į „Raudonosios knygos“ autorių atliktą esamos padėties analizę ir pateikiamas rekomendacijas. Lietuvos politikai yra ypatingas antropologinis tipas – jie tiesiog nevartoja tokių tekstų ir jais nesivadovauja. Ekspertizės, išmanymo nepasigendama ir nepaisoma. Kaip sakoma, šuns balsas į dangų neina. Prašau nesupykti, kad taip sakau, nes turiu omenyje ir savo paties balsą.

Išvadą galime pasidaryti tik patys sau: neturime pasiduoti iliuzijai ir įsijausti į strategų vaidmenį, galvoti už valdžią ir manyti, kad pavyks kažką jai paaiškinti, ją įkalbėti. Iš pradžių knygos pavadinimas „raudonoji“ man pasirodė taiklus, nes humanitarinių mokslų padėtis Lietuvoje iš tiesų dramatiška, krizinė, o šių mokslų institucijos tvarkomos netinkamu būdu. Bet paskui pagalvojau: o kodėl ji nebuvo pavadinta „juodąja“? Taip būtų arčiau tiesos. Turbūt kaip tik todėl, kad siekta prisidėti prie humanitarinių mokslų politikos formavimo ir vengta pasirodyti vien tik neigėjais, nekonstruktyviais aliarmistais, pademonst­ruotas nusiteikimas bendradarbiauti ar, kaip dabar sakoma, kolaboruoti.

Metodinis, apgalvotas autorių mandagumas ir nuosaikumas siekia dar giliau. Skaitant knygą aiškiai matyti: svarstymai apie humanitarinių mokslų specifiką, humanitarikos moksliškumo ypatumus droviai pridengia vadinamąją polišinelio paslaptį, kad brutalūs „tiksliųjų mokslų atstovai“ dominuoja Lietuvos mokslo taryboje ir pasiima sau liūto dalį finansavimo, skriausdami esą nemoksliškus humanitarus. Už neva metodologinių argumentų šmėkšo Krylovo pasakėčia „Ėriukas ir vilkas“.

Neva neginčytinos tiksliųjų mokslų pirmenybės iš tikro priklauso nuo kito, daug galingesnio socialinio veiksnio – oligarchijos, kuri be ceremonijų reikalauja, kad už valstybės (tai yra mokesčių mokėtojų) pinigus universitetuose būtų ruošiami darbdaviams reikalingi darbuotojai. (Neteko girdėti, kad verslininkai būtų patys kuo nors prisidėję, parėmę kokį nors mokslą – humanitarinį ar griežtąjį, gal tik nebent visiškai taikomąjį.) Stambiųjų verslininkų atstovai rūstauja, kad universitetai nepajėgūs šito padaryti, vadinasi, jų skaičių ir apimtį reikia sumažinti ar, naudojant populiarų eufemizmą, juos reikia „sujungti“. Štai tokias kalbas politikai puikiai supranta ir joms pritaria – juk tai taip paprasta! O svarbiausia – visos be išimties partijos Lietuvoje, kad ir ką skelbtų, yra stambaus kapitalo partijos, tad čia puikiai sutariama be jokių kalbų ir svarstymų. Net oficialiajame universiteto diskurse pasirodo formuluotės, tokios kaip mokslo ir tyrimų komercializavimas. O tai, jog humanitarika kuria prasmes ar netgi deramos žmogaus egzistencijos pagrindus, laikoma tik miglota abstrakcija. Humanitarinių mokslų problematika iš tiesų persilieja į humanitarinės kultūros, apskritai kultūros, humanizmo renesansine prasme, respublica literaria, pagaliau žmogiškumo esmės klausimus. Jei šių dalykų supratimo nėra, bet kokios diskusijos apie humanitarinių mokslų vertę lieka bergždžios kaip diskusijos apie spalvas su neregiais.

Arūnas Sverdiolas. Nežinomo autoriaus šaržas iš 2013 m. „Baltų lankų“ stovyklos archyvo

 

Apie mokslo valdymo įstaigas, pirmiausia apie Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją, turbūt neverta nė kalbėti – valdininkai į „Raudonąją knygą“ tikrai nekreips nė menkiausio dėmesio. Tai tiesiog kenksminga ir piktybiška įstaiga, kuri valdžioms keičiantis stebėtinai išlieka tokia pati – deda vis naujas pastangas „sujungti“ (vėl tas pats eufemizmas!) humanitarinius akademinius institutus. (Per 2008 m. krizę ketvirčiu sumažinti visų darbuotojų etatai taip ir nebuvo atstatyti, mokslininkai ir šiandien dirba gaudami 75 % atlyginimo.) Laimei, kol kas ministerijai vis pritrūksta jėgų savo užmojams įgyvendinti. Bet pailsėjusi ji vėl ima smaugti institutus, ir štai dabar kaip tik aktyvizavosi, taigi pavojus vėl pakibo humanitarams virš galvų. Svarstoma naujausia formuluotė – institutų integravimas, glaudesnis bendradarbiavimas. Tačiau ką galima svarstyti, jeigu ėriukai bijosi vilko ir nėra paprastutės prielaidos – pavaldinių pasitikėjimo gera valdininkų valia?

O gal ši knyga skirta mokslo bendruomenei? Atrodo, jos retorika orientuota ir į tai. Tačiau vėlgi – ar šie potencialūs skaitytojai ją skaitys ir svarstys? Tai labai abejotina. Man teko ne tiktai stebėti Vilniaus universiteto fakultetų reformą, bet ir šiek tiek joje dalyvauti. Buvo puikiai matyti, kaip intelektualinis ar, sakykime, strateginis projektavimas kolektyvų lygmenyje virsta pastangomis kiek galint išlaikyti status quo. Užuot sukūrus humanitarinių ir socialinių mokslų fakultetus, be kurių šiuolaikinis universitetas sunkiai įsivaizduojamas, įsikibus stengtasi išsaugoti senuosius vienetus, paremtus papročiais ir personalinėmis unijomis. Užtat įterptas dar vienas visiškai nereikalingas administracijos lygmuo, kurio anksčiau nebuvo (savaime aišku, iš to paties atlyginimų fondo). Siekta sustambinti, bet tik susmulkinta ir papildomai biurokratizuota. Teoriniai argumentai, konceptualūs svarstymai ar tekstai apie mokslų santykius arba jų klasifikaciją čia neatliko ir negalėjo atlikti jokio vaid­mens – net ir filosofams, kurie lyg ir turėtų...

Pagaliau svarbiausia – kaip puikiai žinome, jokios humanitarinių mokslų bendruomenės iš tiesų nėra, o tiktai dispersiška krūva. Patyrę išorinį krestelėjimą drebučiai sudreba, o paskui vėl nurimsta. Turbūt atsiliepia vėlyvas baudžiavos panaikinimas ir tarybinės hiperbaudžiavos dešimtmečiai. Vieninteliai humanitarai, kuriems pavyko suorganizuoti kolektyvinius veiksmus, kad būtų bent kiek išklausyti, yra mokytojai. Tik ar kas nors išmoks jų duotą pamoką?

Pasakius šiuos kelis dalykus, kuriuos, esu visiškai tikras, visi jūs žinote ir suprantate nė kiek ne blogiau už mane, man regis, galima padaryti dvi išvadas sau patiems. Pirma – reikia atsisakyti humanitarinių mokslų strategavimo, kuris yra ne kas kita, kaip oro pilių statymas ir saviapgaulė – vadinamosios melagingos sąmonės, falsches Bewusstsein apraiška. Tikra strategija gali būti tik tada, kai strategas turi įgaliojimus, vadovauja pulkams. Neprašyti ir niekam nereikalingi strategai bei ekspertai yra pasmerkti likti paraštėje. Antra išvada – vienintelė reali galimybė čia ką nors nuveikti atsiveria tik individualiame ir lokaliame plotelyje, pačiam ar su keliais bendraminčiais veikiant pagal aplinkybes. Siekiant bent kiek pataisyti humanitarinių mokslų padėtį Lietuvoje, humanitarui belieka partizaninio karo taktika. Įspūdingų rezultatų tikėtis neverta.

 

* Mantas Adomėnas, Vytautas Ališauskas, Rimvydas Petrauskas, Nerija Putinaitė, Mantas Tamošaitis. „Humanitarinių mokslų raudonoji knyga“. – V., 2019, issuu.com/humanitariniai_mokslai/docs/lhmrk.