Arvydas Genys. Poleminis lankstas

Šį kitos nuomonės rašinį apie rašytojos Janinos Survilaitės naująjį romaną „Emigrantė ir Alpių piemuo“ („Andrena“, 2015) lėmė ne tik kolegiški įsipareigojimai ir smalsumas, bet ir laisvė atsakingai rinktis. Kai pirmąsyk perskaičiau (skubotai) šį kultūrininkės ir produktyvios rašytojos romaną, buvau pavargęs nuo informacijos ir skaitymo malonumo nepatyriau. Vėliau, perskaitęs išrankaus, itin skeptiško šiuolaikinių lietuvių romanų skaitytojo, jaunesnės kartos literatūrologo Eugenijaus Žmuidos sklandžią, principingą, bet, mano galva, šališką recenziją („Metai“, 2015 m. liepa), pastebėjau jos keistą paviršutiniškumą ir aiškius „neaiškumus“. Tad nutariau brūkštelti poleminį lankstą, nors ginčytis nemėgstu –­ tuomet nebegirdi ir nebejauti. Labiau mėgstu diskutuoti. Todėl, kaip andai patarė literatūrologas A. Zalatorius, pirmiausia dar du kartus atidžiai perskaičiau minėtą kūrinį. Aišku, laikas brangus. Bet... esamasis laikas susikaupus ir dirbant su tyrinėjimo aistra neretai pavirsta visalaikiškumo vertybe ir dar vienu prasmingesnio gyvenimo centru, reikšminga saviugdos dalimi.

Dėkoju Žmuidai už sklandžiai atpasakotą romano siužetą – pagrindinį ir antrinį kaip jo atšaką. Pats kūrinys recenzentą stulbina tuo, jog „šie dėsniai“ (schemos, koncepcijos) „nesuveikia“. Ir dar tuo, kad pasakotoja perdėm demonstruoja išprusimą, žavisi savo sumanymu. Gal nuoširdžiai nežino, kas nuveikta Lietuvoje, bent jau civilizacinės komparatyvistikos srityje... Manau, tai perdėm tiesmukas, skubotas priekaištas. Gal dėl skubėjimo atmestinai knygą perskaičius tik kaip eklektišką įvairių psichoanalitinių, komparatyvistinių ir kitų studijų konspektą.

Iš tiesų romano pasakotoja ne vien žavisi savo sumanymu. Ji sukrėsta ir nemažai abejoja, jaučia metafizinę kaltę, graužatį, o kartais pasijunta itin dėkinga jai padedantiems Ciuricho universiteto žmonėms. Ji nesijaučia vienišė maniakė, tirianti, rekonstruojanti keistos meilės istorijos peripetijas. O šios užduoda vis naujų klausimų, į kuriuos dažnai ir neatsakoma. Kamuoja vis naujos – giluminės –­ tragiško įvykio tyrimo versijos. Ji pastebi ir tai, kad į saugiąją, tolerantiškąją Šveicariją veržiasi postindustrinio pasaulio recidyvai, nors taikos amžiai čia išsaugojo daug svetingų tradicijų. Šveicarija buvo ir lieka didinga, kilni ne savo dydžiu ir kiekybe, o dvasia.

Kas kita, jog čia vizituojančios lietuvės profesorės tyrimų metu daug kas netikėtai subyra, nepasiteisina, tenka grįžti prie tų pačių informacinių šaltinių, juos pervertinti ir pačiai šviestis, studijuoti. Tarsi kaleidoskopą vartalioti savo tyrimo, išgyvenimų, įspūdžių koliažą. Juolab kad teorinės žinios neretai veda į dar didesnę nežinomybę. Todėl neretai pabyra it Hesse’s stiklo karoliukai ar keistų šveicariškų-lietuviškų mandalų spalvotos smiltys. Giluminėje tyrimo realybėje dar nemažai baltų dėmių, bet baltumoje, kaip paprastai, slypi visos spalvos. Be to, ši baltuma dar apteškiama dviejų personažų žūčių ir vienos savižudybės. Iš tiesų – gal tai trys savižudybės, kurias nulemia ne Dievas ar mįslingasis Likimas, o tie patys romano personažai – savo mintimis ir poelgiais. Tai ir šveicarai: minkštadūšis hedonistas, karjeristas Martynas, psichoanalitikas, teoretikas, pedagogas, C. G. Jungo alter ego Vilardas ir itin gabi, mirtinai serganti lietuvė studentė Ilenija – romano autorės alter ego.

Žmuidai „net neaišku“, kuo serga Ilenija, nors jos motinos dienoraščių ištraukos ir Ciuricho klinikos tyrimai tiesiog bado akis. Gabioji studentė serga hepatitu C, kurį sukėlė jaunystės klaidos. Ją gali išgelbėti tik labai brangios antivirusinės kapsulės arba –­ kasdienės dvasinės pratybos, darbas su savimi, vadovaujant jos mylimajam ir autoritetui prof. Vilardui, kurį – senėjančios Vakarų Europos simbolį – savo altruistine meile įkvepia, atjaunina, atgaivina Vilenija – Rytų Europos simbolis. Panašių simbolių, alegorijų, asociacijų pakanka. Tik jų „Metų“ recenzentas tarsi nenori pastebėti. Gal po 20 metų suprasim, jog tai ir postmodernus romanas – pastebiu tokių ženklų, epizodų. Aišku, šiame hibridiniame kūrinyje neišvengta ir euroromano klišių.

Darnos su savimi keliu kopiantys Ilenija ir Vilardas... Tokios abipusės harmonijos siekis ir net triumfas trunka neilgai ir baigiasi tragiškai. Bet atidžiau skaitant romaną, išgyvenant koliažinės formos istoriją, analizuojant perspėjančius sapnus (pagal Jungą), skaitant personažų dienoraščius ir pastebint kitus alegorinius vaizdus, asociacijas, poe­tines nuorodas, užuominas, – tai pasirodo psichologiškai motyvuota ir galop suveikia. Šiame procese Eros ir Thanatos nuolat greta. Taip, samprotaujama per daug, bet ir mąstoma, apmąstoma. Vadinas, nusveria ir psichinę pusiausvyrą žeidžia vita contemplativa principas. Darną mėgina atstatyti vita activa. Deja, tik tragiškomis žūtimis. Vienur paskubėta, kitur pavėluota. O per daug filosofuota buvo gal todėl, kad pagrindiniai personažai, pasak Hesse’s, atsidūrė aktyvaus „gyvenimo pakraščiuose“. Todėl šios knygos taiklesnė analogija būtų ne T. Manno „Užburtas kalnas“, o šveicaro M. Frischo „Štileris“, kuris nebenorėjo būti pripažinimo, populiarumo stabu.

Būtina atsižvelgti ir į personažų charakterius, dominuojančius instinktus. Pas­tarieji –­ daug stipresni už protą, juos ignoruoti rizikinga. Ypač asmenybinius –­ informacinį, orumo ir laisvės, – kurie lemia emocinius atitikmenis, gniaužiamus ar kūrybingai reiškiamus. Juk, anot Jungo, žmogaus psichika, kaip ir gyvoji gamta, yra savireguliacinis organizmas. Pastebėsiu, jog dominuojant informaciniam instinktui, ypač nusilpsta savisaugos instinktas, o tai grėsmingas signalas. Ar vien tai pražudo Vileniją ir Vilardą?

Griežčiausiai kritikuoti autorę norėčiau dėl stiliaus. Neretai jos sakiniai „užtamsintais akiniais“, nerandama tikslesnio žodžio... Leidžiant šį romaną, apmaudžiai paskubėta. Erzina pompastiški žodžiai: „dvasingas“, „kilnus“, „burtai“, „stebuklai“, „teisingas“. Mene smulkmenų nebūna: mažiausia detalė kartais gelbsti, skraidina, bet ir pražudo sakinį. Tikiu, jog autorė sugebės kritiškiau pažvelgti į save, į savo atspindį.

Arvydas Genys

Draugai