Astrida Petraitytė. Geriečiai lietuviai, blogiečiai vokiečiai

Šiemetėje Knygų mugėje Patriotų  premijos teikimo metu kolega Alvydas Šlepikas (ją pelnęs  grožinio kūrinio nominacijoje) prasmingai pasakė: „Esame maža tauta, būtų kvaila nebūti pat­riotais.“ Bet, manyčiau, ne mažiau pras­mingai šios premijos skyrimo komisijos pirmininkas Antanas Gailius pabrėžė, kad esame (ar bent turime būti) brandi tauta, galinti jau ramiai tyrinėti skaudžiais buvusius klausimus. Tai buvo taikyta kitam laureatui – mokslinės knygos kategorijoje apdovanotam Dangiro Mačiulio, Rimvydo Petrausko ir Dariaus Staliūno veikalui „Kas laimėjo Žalgirio mūšį? Istorinio paveldo dalybos Vidurio ir Rytų Europoje“. R. Petrauskas dėkodamas net pašmaikštavo, kad tikėjęsi „antipremijos“, mat į mūsų istoriją pažvelgę kritiškai... Nežinau, ar džiaugčiausi šių autorių kritiškumu (knygos nesu skaičiusi), bet tikrai pritarčiau, kad galėtume būti pakankamai brandūs ne vienspalvei, vienasluoksnei ir vienakryptei mūsų istorijai suvokti. Sakau mūsų, neatmesdama, kad kiekviena tauta į praeitį žvelgia savuoju kampu, faktus grupuodama apie vertybinių (patriotinių) nuostatų ašį. Matyt, poleminiam polilogui istorinių interpretacijų lauke lemta išlikti – vieniems aršiau ginant vertybinius apkasus, kitiems – iš kritiškumo įkarščio prarandant savąjį pagrindą.
Dabar apie rašinio intenciją, dėl kurios ši įžanga – raginimo valytis nuo pseudopatriotinių stereotipų kalbant apie Prūsų / Mažąją Lietuvą, jos didžiuosius veikėjus, mūsų raštijai ir visai kultūrai taip nusipelniusius, apie Prūsiją (valstybę), Rytprūsius ir... ir to krašto, tos valstybės vokiečius... Ne pirmąkart į mūsų baltiškojo patriotizmo tvirtovę bandau prašmugeliuoti porcijėlę pagarbos ne tik lietuvininkų lietuvybei, bet ir visam Prūsų Lietuvos fenomenui, toli gražu ne vienareikšmiškam, ne vientautiškam, į vokiškąjį kontekstą įsipynusiam. Atrodė – šie metai, rengiantis didžiajam Donelaičio jubiliejui, bus puiki proga mums visiems suvokti lietuviškojo hegzametro užgimimo kontekstą, bet... bet situacija kartais pasiregi kone beviltiška.
Nebūtų nieko keista, jei valio-patriotizmą skanduotų šiaip Lietuvos mylėtojai, kurių entuziazmui neprivalu spraustis į smulkmeniškos faktografijos rėmus. Bet kai emocinėmis lietuvybės šlovinimo fanfaromis ir vokietybės (ar kitatautybės) triuškinimo būgnais ima groti akademinio pasaulio žmonės?.. Išties sutrikau, kai Knygų mugės renginyje „Mokomės skaityti Donelaitį“ gerb. Dalia Staškevičienė mūsų dainių supusią aplinką supliekė vienu žodžiu: „Atė­jūnai!“ Ne, ne akademiškumu – juozaitišku mosavimu plyta padvelkė. Kalbėtoja pagrįstai priminė Didįjį marą (Prūsų / Mažojoj Lietuvoj prasiautusį 1709–1711 m. ir iššlavusį apie pusę gyventojų, daugiausia lietuvininkų), priminė ir po jo nusistovėjusį lietuviakalbių ir vokiečiakalbių santykį: 1 prie 3. Regis, istorinėje literatūroje yra įprastas terminas tiems atvykėliams į ištuštėjusius plotus ir sodybas nusakyti: kolonistai. Žinia, visad turime ne vieną galimybę pasirinkti požiūrio tašką. Štai galima: atėjūnai niekdariai, lietuvybės naikintojai, tautinių mažumų germanizuotojai; ir (šiek tiek saldinu) –­­ Prūsijos pagalba religiniams kitų šalių disidentams. Dar XVII a. į Prūsiją (Prūsų Lietuvą) traukė persekiojamieji Prancūzijos hugenotai, o būtent po maro ištuštėjusią erdvę žymia dalimi užpildė protestantai iš Austrijos, Šveicarijos... (Gal kam būtų įdomu ir dabar mūsiškiuose Vilkyškiuose žvilgtert į atėjūnų zalcburgiečių atminimo paženklinimą – lūžusio vežimo simbolį).
Man vis kirba, kodėl – žvelgiant į dar ankstyvesnius amžius – taip emocingai pliekiame niekdarius kryžiuočius (neteisinu, tikrai neteisinu), ir su tokiu pasididžiavimu prisimename LDK didystę (platybę)? Nelabai teko girdėti: mes, atė­jūnai...
Beje, A. Šlepiko apdovanotasis romanas – apie vilko vaikus. Tuos pokaryje iš bado ir teroro niokojamo Karaliaučiaus krašto į Lietuvą atklydusius vokietukus, čia dažnusyk ir užsilikusius. Atėjūnus?

Paminklas atėjūnams zalcburgiečiams Vilkyškiuose. Autorės nuotrauka

Draugai