Astrida Petraitytė. Vasario 16-osios karta

Skaitinėju tarpukario „Lietuvos aidą“ – priešokiais, valandėlei prisėdusi prie kompiuterio. Dabar tai patogu, ypač pritingintiems dienai ar pusdieniui įlįsti į amžių remontu užsiėmusią Nacionalinę biblioteką: pažangiosios technologijos ir, tikiuosi, meilė spausdintam žodžiui sukūrė šį lobyną – e-paveldą.
Skaitau „Aidą“ po jo pertrūkio: nuskambėjęs 1917-ųjų pabaigoje, 1918-ųjų vasario 19 d. numeryje pagarsinęs: Lietuvos Taryba skelbia Lietuvos nepriklausomybę (...) skelbia atstatanti nepriklausomą, demokratinais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine VILNIUJE, 1919-aisiais lietuviško valstybinio (ir visuomeninio, kultūrinio) žodžio sklaidą, regis, perleido kitiems dienraščiams, atsikūrė 1928-aisiais. Taigi – baigiasi 3-as, įsibėgėja 4-as dešimtmetis. Jau po perversmo, jau smetoninė tautininkiška diktatūra, jau be Vilniaus ir jo krašto, jau su autonominiu Klaipėdos kraštu...
Prieškario Kauno paveiklas dėliojasi iš skeveldrėlių ir – nelygu, kuri iškris, kuri akį patrauks, gali pasijust vienu metu esąs šešiais ar septyniais neregiais, „matančiais“ dramblį tai kaip šluotelę, tai kaip koloną...
Purvinos gatvės, arkliais traukiama konkė – ar tai ir yra mūsų Valstybės būstinė, ironiškų šypsnių tenusipelnanti?
Bet regiu, jaučiu – ir jaudinuosi, kaip viskas čia pirmąkart, naujai, kaip kuriasi, bręsta, pumpuruojasi, kartais ir koks trumpalaikis augalėlis prasiskleidžia, bet net negali suprast – tuščiažiedis ar ilgaamžius tvirčiašaknius apvaisinęs... Negaliu atsistebėt – juk iš nieko susikūrė valstybinės institucijos, ministerijos, štai – užsienių ministerija (kaip ir pridera Europos valstybei) savo įgaliotuosius ministerius į kitas šalis yra pasiuntusi. Dar 1928-iesiems nepasibaigus šios ministerijos gen. sekretorius B. K. Balutis atsisveikina su kolegomis, nes „spalių 4 d. Amerikos laivu „Republic“ išvyksta naujon savo paskyrimo vieton – Vašingtonan, kaipo nepaprastas pasiuntinys ir įgaliotas ministeris Jungtinėms Amerikos Valstybėms“; ir Rio de Žaneire, ir Buenos Airėse mūsų atstovai įsikuria – nekalbant apie didžiąsias Europos sostines.
Man rūpi valdžios ponai, tad pagrindinis dėmesio laukas, suprantama – Kaunas. Net gnybteli širdį: na, kaip jaučiasi tie – pasakykim poetinę banalybę: stovėję prie Lietuvos Valstybės lopšio, dėję savo parašus Patriarcho Basanavičiaus ar likę istoriniu tapsiančio namo Pilies gatvėj prieigose, bet vis – Vilniuje, sostinėj. Kaip jie jaučiasi Laikinojoje? Ypač švęsdami Vasario 16-ąją? Mes be Vilniaus nenurimsim...
Tik mano „postmodernistinis“ išlepimas kaltas, kad nesuvaldau šypsenos, skaitydama apie „nuotaikingą Vilniaus gedulo minėjimą“... Juk omeny turėtas patriotinis dvasios pakilumas, visų užsidegimas, nenuneigiantis tragikos pojūčio.
Ir užstringa man priekaištai – nekart išsakyti kaip Kaunas nemokėjęs gerai elgtis Klaipėdos krašte, kaip atvykėliai valdininkai būdavę ir nekultūringi, ir arogantiški... Patikiu: iš baimės šis desperatiškas įkibimas į vokiškai sotų ir savim pasitikintį kraštą – iš baimės, kad laisva valia nebūsi mylimas, o prarasti negali... Lietuva, Tėvyne mūsų...
Regis, kiekvienas patriotinis pretekstėlis – lyg žiežirba į traškius sausuolius mestelta – plyksteli galingu laužu. 1930-ieji –­­ ak taip, Vytauto Didžiojo metai! Ištisi šventimo, prisiminimo, pagarbinimo metai –­ Lietuvos universitetas tampa Vytauto didžiojo universitetu, statomi Vytauto Didžiojo paminklai, Valstybės teatro dramos artistai iškilmingu eskortu važinėja po visą (kiek jos likę) Lietuvą su Maironio „Kęstučio mirtis –­­ Vytauto išsigelbėjimas“, o dar juk ir kiti autoriai yra didvyriškąją šalies praeitį pašlovinę. Štai V. Mykolaičio-Putino 1927-aisiais sukurtąją ir Palangoje statytąją misteriją „Nuvainikuota Vaidilutė“, žinoma, vėl verta pakartoti sostinėje, dabar vaidinama „Vaidilutė Motina“… Hm, tarpais ir nesmagu pasidaro dėl tos egzaltuotos adoracijos: „Liepos 15 d. Vytautas Didysis iškeliauja aplankyti Lietuvą“ – tai vainikuotasis Kunigaikščio paveikslas su garbinga palyda po miestus miestelius vežiojamas…
 O 1933 – entuziastingo pakilumo ir tragiškos netekties vasara: Dariaus ir Girėno transatlantinis skrydis! Nerimastingai gaudytos pasirengimo Amerikos žemyne žinios – jau gegužę planuota išskristi iš New Yorko, bet ne, dar ne, netinkamos sąlygos virš Atlanto, ir štai pagaliau! Visas Kaunas sujudęs – liepos 15-ą išskrido, po dienos kitos bus Kaune, gi be jokio sustojimo, be nusileidimo į savąją Tėvynę, jos šlovingam garsui po pasaulį paskleisti! 17-osios naktį aerodrome laukiančiuosius staiga nutvilko baiminga nuojauta – tik gandai sklando, kur kas skrendantį lėktuvą matę, staiga pėdsakai nutrūksta.. O 18-osios „Lietuvos aido“ pirmąjį puslapį pradeda antraštė: „Atlanto vandenyną perskridę, jau šiapus Berlyno žuvo…“
Šio herojiškai tragiško žygio metinės, be viso kito, pažymėtos nauja Kauno miesto sodininkystės išauginta jurginų rūšimi, žinoma, pavadinta Dariaus ir Girėno vardu! Gal aptiksit savo ar kaimynų darželiuos: „Naujieji jurginai yra tamsiai raudonos spalvos, lapelių galai geltoni“.
Kaunas yra Europa, ryšiai su kitomis sostinėmis, su tarptautinėmis organizacijomis (tiesa, ne visad smagūs – kartais ten tenka ir teisintis) užmegzti, palaikomi. Lietuvos valstybė yra reprezentuojama. Ir ministeriai užsienin svarbiais reikalais keliauja (štai dr. D. Zaunius, S. Lozoraičio pirmtakas, ir Masaryką, ir Mussolinį lanko), ir menininkai gastroliuoja, ir visokios organizacijos ekskursuoja („Lietuvos skautės išvyko į Šveicariją“), tik – ima krebždentis klaustukas –­ Valstybės Prezidentas, Tautos Vadas vis Lietuvoj... Ar ne mada valstybės galvoms savo „kolegas“ vizituoti, tarptautinėse konferencijose, simpoziumuose ir pan. „vestuvių generolu“ pabūti?.. Kone nudžiungu kartą akiai užkliudžius: Prezidentas Antanas Smetona vyks Čekoslovakijon... Tuoj teko beišsprūstantį „O vis dėlto!“ užspausti: gydytis… Atostogos Palangoje, apsilankymai gimtuosiuose Užulėnuose… Kažkoks jaukus man tas mūsų autoritaras…
O štai žinią apie Ženevon (ir ne tik) išvykusius užsienių reikalų ministerį dr. Dovą Zaunių ar rašytoją Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę nekart randi. Vis minimos mūsų delegacijos kelionės Tautų Sąjungon prišaukė jau ne laikraštyje – laiškų tome aptiktą p. Čiurlionienės smagų pasigyrimą bičiulei M. Urbšienei, kad Ženevoje besijaučianti kaip savo virtuvėj, kažkokios komisijos posėdžiuose „ir čia šmakšt ką pasakau – ir čia, ir vis taip „trumpai, o mandriai“...
Ketvirtajam dešimtmečiui įpusėjant ir menininkų profesiniai, pareigybiniai „šoktelėjimai“ užsienin jokia naujiena: „Kauno konservatorijos direktorius Juozas Gruodis šiandien tarnybiniais reikalais išvyksta į Vieną. Į Kauną grįš po savaitės“; „Dailininkas Liudas Truikys vyks į Pary­žių“... Jau nekalbant, kad „ministeriai“, atstovaujantys Lietuvai vienoje ar kitoje šalyje, vis turi tai Kaunan parvykt, tai vėl išvykt: štai J. Baltrušaitis iš Maskvos, o visai Skandinavijai atstovaujantis J. Savickis iš Stokholmo savo kauniškei valdžiai prisistato... Ir juk ne formalus tas „ministeriavimas“. Stokholmo melomanai, regis, J. Savickiui pasistengus, turi progos įvertinti ir Kipro Petrausko, ir Vincės Jonuškaitės-Zaunienės balso galią ir artistiškumą. Jonuškaitę gal šiek tiek ir „ministerienės“ aura gaubia, bet skandinavų ovacijas sukelia ne tai, o – lietuvių liaudies dainos!
Menininkai ir vietinę publiką – juk ką tik iš sodžių atkakusią – sau ugdosi. Štai Lietuvos rašytojų draugijos (išsirutuliojusios iš Rašytojų ir žurnalistų sąjungos, savo ruožtu išaugusios iš Meno kūrėjų draugijos Literatų sekcijos) 1934-ųjų metiniame susirinkime tuometis pirmininkas VDU profesorius Vincas Mykolaitis-Putinas kolegas paakina aktyvumui: „reikią susijungti ir išgauti iš visuomenės reikiamą sau pripažinimą“ (nežinia, ar jo leksika, ar LA korespondento).
Kuria, mūsų rašytojai kuria, ir kažin ar taip jau matosi bekyšanti žagrės rankena iš tų sodžiaus vaikų kišenių! Gal mand­riausia 1934-ųjų literatūrinė naujiena –­ „Ziegfried Immerselbe atsijaunina“, kuria dienraštis pristato: „Psichoanalitinis Šeiniaus romanas“… Ne vien fantazijos literatams galvoj –­ štai turi pasirodyti V. Krėvės-Mickevičiaus redaguota didelė patarlių ir priežodžių knyga – 4 pirmųjų raidžių patarlės ir priežodžiai“…
Dailės reikalai irgi nėra nustumti į pašalį. Rūpestis Čiurlionio galerija vis sušmėžuoja. Ne tik iš lietuviškos dirvos išaugę menininkai darbuojas („Skulptorius Juozas Mikėnas, meno mokyklos mozaikos studijos vedėjas, baigė savo naują kompoziciją „Muzikantai“), bet ne vienas ir iš kur kas platesnės šalies atvykęs čia pasijunta savas („Respublikos Prezidentas Antanas Smetona birželio 1 d. [1933] 16 val. aplankė prof. M. Dobužinskio parodą „Pribačio“ knygyne“).
Kaunas išties yra Europos miestas! Argi į kokį pelkėtą užkampį atvyktų gastroliuoti šlovės spinduliuose besimaudąs F. Šaliapinas? Ir ne tik jis kauniškę publiką pagerbia. Štai Konstantinas Balmontas 1930-ųjų liepą savo poezijos vakare skaito ir eiles apie Lietuvą… Saviškių, per pasaulį (ar bent Europą) su šlovės šleifu žengiančių, Lietuva taip pat turi: „Šiomis dienomis atvyksta į Kauną žymi Londono ir Paryžiaus teatrų artistė Unė Baye-Babickaitė“…
Skaudžios netektys, žinia, irgi paženklina Kauną ir visą Lietuvą – tik kažin, ar Tėvynę šlovinusių, godojusių, dėl jos netobulumo besikrimtusių dainių – Maironio, Vaižganto – išlydėtuvės netampa dar vienu patriotinės sutelkties pretekstu?
Žinoma, keistai dabar regisi patetiškoji Tautos Vado adoracija, o ir visokių kliauzių, rožines spalvas išsklaidančių pakanka (štai neperkrimstas kietas riešutėlis –­ ministeriu pirmininku pabuvojęs, nuteistuoju tapęs Augustinas Voldemaras)... Taip kieta, smetoninės diktatūros ranka, kieta: „Už skleidimą spaudoj žinių žeminančių valdžios autoritetą ir kėlimą visuomenėj nerimo, karo komendanto nutarimu [latvių] „Jaunākās Ziņas“ korespondentas Paleckis nubaustas 2000 lt. arba 2 mėn. kalėjimo“. Nekalbant jau apie diktatorišką žemės ūkio ministerio 1934 m. pabaigoj išleistą „žąsų pirkimo reikalu įsakymą“: „Įrodyti savo viršininkams, kad žąsys nupirktos, nustatytos formos ženklelius viršininkams reikės pristatyti ligi 1935 m. sausio 10 d.“...
Bent iš dviejų erdvėlaikio perspektyvų turime galimybę žvelgti į smetoninę Lietuvą – iš XIX a.–XX a. pradžios rusiškosios imperijos pakraščio, severno-zapadnago kraja ir 1940 m. raudonu žiedu sužydėjusios sovietinės Lietuvos... Man šie kreivieji veidrodžiai ištiesina Laikinosios sostinės nukreivuliavimus...