Tikriausiai tu jau seniai nebe emo. Sunkiai atrastum nuotrauką su ta aštria, vieną akį dengiančia „grifka“, kažin ar beatsimintum „Tokyo Hotel“ dainų žodžius, o jei ir nešioji „inkariukus“, tai balti jų padai tikriausiai nebeišrašinėti skambiomis liūdnomis frazėmis. Kadangi tikriausiai nebepameni, kaip suformuoti tvirtą skiauterę, pardavei savo „kerzus“, o jei retsykiais ir vemi nuo alkoholio, tai tikrai nebe po tiltu, kur pramiegi iki ryto, tad ir panku savęs nepavadintum. Tas trumpas susidomėjimas skinais jau, matyt, seniai išblėso, gotiškos muzikos pleilistas pasimetė interneto platybėse, o repo nors ir paklausai, bet ilgainiui susitaikei, kad nesi Tupacas ir niekad juo nebūsi. Visų svarbiausia – tikrai nesi hipsteris. Jei kada juo ir buvai, tai tebuvo paauglystės likučiai. Tu nužudei savy hipsterį, tavo draugai tikrai ne hipsteriai ir ap­skritai, dabar juk 2017-ieji, kam tai dar rūpi? Vis dėlto retkarčiais, kai nori ką pašiepti, o galbūt net visiškai priešingai, tau išsprūsta: „Jis hipsteris.“ Kodėl?

Prieš penketą metų hipsterį pastebėti buvo daug lengviau. Tu žinojai, kad jis kvepia karamelizuota kava iš „Coffee-inn“ ir geria ją rūkydamas kaskart vis kito skonio tabaką. Žinojai, kad jis artėja, kai išgirsdavai riedant vieno bėgio dviratį ar juostinio fotoaparato užrakto spragtelėjimą. Tiesa, kartais tą garsą išleisdavo jo „iPhone’as“, bet tai esmės nekeitė. Vos pamačius aptemptus džinsus, mokasinus, nešiojamus be kojinių, ilgus riestus ūsus, „Ray-Banus“, vasarą ant pakaušio nešiojamą nutįsusią žieminę kepurę, žvaigždynais padengtas kelnes, flanelinius marškinius ar po pažastimi nešamas vinilines plokšteles, tavo burnoj formavosi šis naujas keiksmažodis. Visada pastebėdavai tuos, kurie fotografuoja savo mėsainius, impozantiškai pasakoja apie naują šiuolaikinio meno kūrinį ar su visu įmanomu pasididžiavimu nešioja griozdiškus megztinius, kuriuos mokyklos metais slėpei giliausiam spintos kampe. Ne tik tu, visi, rodos, juokėmės iš devynių šalikų, apsuktų aplink kaklą, briedžių ir trikampių tatuiruočių bei tų, į kuriuos pažiūrėjus negalėjai suprasti, ar tai vaikinas, ar mergina.

Anuomet buvo aišku ir tai, kad pagrindinė hipsterio duona – nostalgija. Kartais ji apsiribojo vaikyste XX a. 10 dešimtmečiu – senos videožaidimų konsolės, senų animacinių filmukų herojai, telefonai su nespalvotais ekranais ir daugelis kitų to meto elementų ėmė ne tik dažniau figūruoti kolektyviniuose prisiminimuose, bet po truputį tapo populiaria stiliaus tema. Žinoma, ilgainiui to neužteko ir imta jausti nostalgiją net negyventam laikui. Analoginė fotografija, spausdinimo mašinėlės, pūstos spalvotos „kurtkės“, senoviniai rankų darbo papuošalai, senoviniai kavos gaminimo aparatai, senoviniai interjero aksesuarai ir visa, kas telpa žodyje „vintažas“. Stiklas, plienas ir plastmasė buvo išmainyti į popierių, akmenį ir medį. Kuo tu labiau retro, tuo tu labiau autentiškas ir kietas.

Mažiau nuo visuomenės užsidarę akademikai tai pavadino tikriausia postmodernizmo manifestacija. Esą hipsterio egzistencijos esmė – atsitiktinai atrinktų pavienių skirtingų kultūrų ar laikotarpių fragmentų kaupimas ir naujų derinių paieška. Kitaip tariant, anything goes persikėlė nuo drobės į rūbų spintą, kavines ir barus. Šekspyras ant kepurės su snapeliu, sovietinio stiliaus telefono ragelis, prijungtas prie modernios planšetės, seni aprūdiję vamzdžiai, išraizgyti naujos falafelių užkandinės palubėse –­ kuo paradoksaliau, kuo eklektiškiau, tuo geriau. Kartu ėmė rastis ir reiškinio kritika: pastebėta, kad perimdamas visus praeities elementus hipsteris apsiriboja tik jų paviršiumi, t. y. nusiperka tam tikrą daiktą, apsivelka tam tikrą drabužį ar pan., tačiau gyvena vis dar XXI a. mieste su visais moderniais patogumais. Pamažu imta vis drąsiau sakyti, kad hipsteris yra amžinas plagia­torius, savo tapatybės neturintis, todėl svetimomis vyšnaitėmis nuolat smaližiaujantis vagišius.

Būtent dėl šios priežasties, matyt, niekad iki galo ir neatsakyta į klausimą, ar hipsteriai yra subkultūra. Pagrindinė problema buvo ta, kad ir pankai, ir hipiai, ir skinhedai, ir daugelis kitų turėjo savo ideologiją, vertybinį branduolį bei stilių, kurį susikūrė patys. Žinoma, hipsteris taip pat gimė kaip bandymas pasipriešinti individualumą niveliuojantiems visuomenės dėsniams – skonio ir kultūros tradicijai, darbo etiketui, viešajam politikos diskursui ir t. t. Hipsteriui, kaip ir pankui, didžiausias įmanomas pragaras buvo darbas biure nuo 8 iki 17 val. kasdien dėvint tą patį kostiumą, tačiau šis visuomet atrodė originalus, kūrybingas, tikras, nuoširdžiai ir tvirtai tikintis tuo, kaip gyvena. Hipsteris tuomsyk ne tik neturi originalaus turinio, tačiau ir visa jo saviraiškos motyvacija apsiriboja vien negatyvumu – viskas daroma vien tam, kad būtų „kitaip“. Klausimas „kodėl būtent taip kitaip?“ tampa nesvarbus.

Ideologinės tuštybės klausimą komp­likavo ir dar vienas dalykas. Jei nostalgija buvo hipsterių duona, tuomet jų vanduo – ironija. Besiknaisiodamas istorijos lūšnyne gali rasti ir daug pavojingų atliekų – kažką politiškai nekorektiško, kažką žeidžiančio ar ką nors, kas tiesiog įpareigoja tam tikrą kultūros sritį išmanyti. Tačiau jei Kim Džonguno veidą su katės ausimis ant savo marškinėlių nešioji ironiškai, jei liaudies ornamentais išmargintą skarele, megztiniu su Markizo de Sade’o citata ar kepure su užrašu „kill yourself“ puikuojiesi jausdamas saugią distanciją, tuomet niekas tavęs kaltinti negali. Net priremtas prie sienos ir tiesiogiai užklaustas hipsteris apie savo pažiūras ar vertybes kalbėdavo ironiškai. Bręsdamas jis tapo slidus it žaltys, kuris kiekvieną tavo asmenybės savybę ar pomėgį pašieps, priskirdamas tai meinstrymui, tačiau apie save kalbės su puikybės kupinu juoku, po kurio niekad nesuprasi, ar kalbėta rimtai, ar ne. Nuoširdumas tapo atgyvena, atvirumas buvo prilygintas nuobodžiam sentimentalizmui ir bendrystė, rodės, įmanoma tik tarp išrinktųjų. Tai, kas visiems žinoma, – ar būtų barai, ar meno kūriniai, – liko pajuokos objektu, o apie realiai vertingus kultūrinius grynuolius hipsteris su pašaliečiais nesikalba. Juk jei visi tai mėgs, tai nebebus kieta.

Ši ironija ilgainiui tapo tokia svarbi, kad išstūmė pasipriešinimo dominuojančiai kultūrai ar dominuojančioms pažiūroms elementą. Iš to, kuris nekenčia popso, hipsteris tapo tuo, kuris popso klausosi ironiškai. O galbūt ir ne, niekad negali žinoti. Tie patys, kurie dar prieš pusmetį su tavimi aptarinėjo Šliogerį, staiga ėmė manyti, jog Kanye Westas – tai svarbiausias XXI a. filosofas. Užuot buvęs moralinio apribojimo simboliu, Jėzus staiga tapo itin populiariu vitrinų, interneto portalų ir asmenukes papildančiu veidu. Tereikia kryžių pakeisti kosmoso dulkėmis ir voilà! Ir nors reiktų pripažinti, jog tam tikrais atvejais ironija gali būti itin galingas represyvaus mąstymo dekonst­rukcijos mechanizmas, tačiau hipsteris griauna be tikslo. Anarchistas taip pat nori nukirsdinti karalių, tačiau jis turi viziją, kaip gyvenimas eis paskui, hipsteris tiesiog sadistiškai maudosi karalių kraujyje, ir tiek.

Ironija reabilitavo populiarumą ne tik kaip vartojamos kultūros kategoriją, tačiau ir kaip kūrėjo ypatybę. Vagišiaus hipsterio kišenės nėra begalinės, galėdamas pavogti tik įvairių reiškinių paviršių, gelmę pakeičia jį stebinčios auditorijos kiekybe. Kitaip tariant, nors, ginkdiev, populiarumas čia nėra svarbiausias, tačiau kuo daugiau energijos investuojama į savo kultūros frag­mentų mozaiką, tuo daugiau kanalų – ar portalai, kur keliamos nuotraukos, ar miesto vietos, kur reikia pasirodyti, ar naujoviški ir stilingi žurnalai – pasitelkiama savęs viešinimui. Žodžiu, hipsteris nekenčia tų, anų, kurie populiarūs, bet it aukso grynuolius upėje kasdien rinks savo sekėjus instagrame. Visos subkultūros buvo ir tebėra tam tik­ra prasme performatyvios – ideologija ne tik girdisi jų žodžiuose, bet ir atsispindi išvaizdoje. Ilgi hipio plaukai, svastika ant skinhedo kaklo ar spygliai ant odinės panko striukės yra simboliai, turintys savo referentą, tačiau hipsterio stilius yra tartum holbekiškasis žemėlapis be teritorijos. Hipsteriui reikia tavo dėmesio, naujoje mažoje senamiesčio picerijoje jau šąla jo pica, nes jis krauna „mirštantį“ telefoną – nė kąsnio, kol nėra nuotraukos, ginkdiev, nė kąsnio.

Nors hipsterio atėjimas tikrai nebuvo revoliucija, tačiau paties žodžio pasitraukimas į antrą planą tam tikra prasme primena revoliucijos baigtį. Hipsteris mirė nuo savo paties ginklų. Tikriausiai jau daugiau nei prieš porą metų mes ironiškai išsišaipėme iš hipsteriškumo kaip reiškinio ir šiandien kartais atrodo nuvalkiota apie tai bekalbėti. Barzdotas stileiva išskustais plaukais šonuose su „Macbooku“ „Star­bucks“ kavinėje liko viešai nulinčiuotas. Kadais taip troškęs būti originalus, jis pats virto stereotipu ir prarado visą savo simbolinę reikšmę. Tačiau tai nereiškia, jog tokių tipažų visiškai nebeliko. Hipsteris mirė kaip simbolis, tačiau hipsteriška praktika išliko. Iš vienos pusės buvo nutarta, jog hipsteriškumas kaip reiškinys yra apgailėtinas, tačiau kartu pripažinta, kad visi esame bent truputį hipsteriai. Lyg prieš mirdamas terminas taip praplėstų savo reikšmines ribas, jog moralinis hipsteriškumo pasmerkimas sutaptų su visuotiniu jo, kaip reiškinio, įsigalėjimu. Kalbant paprasčiau, hipsterio išjuokimas vyko koja kojon su liberalizmo vizitinės kortelės „tol, kol nekenki kitiems, daryk ką nori“ įsigalėjimu. Taip, žinoma, hipsteris yra vaikščiojantis postmodernistinis antikvariatas, tačiau galbūt mūsų laikais tai natūralus kultūrinis būvis?

Vis dėlto toks savo sąžinės nuraminimas – tai visiška pirmuosius savo tikslus išdavusių revoliucionierių pateisinimo analogija. Vienas iš naujųjų despotų pakalikų Orwelo „Gyvulių ūkyje“ nuolat kartoja: „Nejau jūs norite, kad grįžtų ūkininkas Džonsonas?“ It senasis pasaulis ir naujasis teroras būtų vienintelės įmanomos alternatyvos. Šiandien tapo taip populiaru kritikuoti laisvę apribojančius konservatorius, jog, regis, vienintelė to alternatyva yra kultūrinis liberalizmas, kuris po laisvės pamink­lu palaidojo prasmės, vertės, turinio ir autentiškumo kriterijus. Kitaip tariant, arba esi tas, kuris nori apriboti kitų saviraišką, arba apskritai atsisakyk žodžio hipsteris, nes šis mums nebereikalingas.

Kai korėme karalių, jo puikybė, išdidumas ir despotizmas perėjo mums patiems. Lavonas, buvęs viso to simboliu, mus nuramino, tačiau būtent ši ramybė užmerkė mūsų akis ir neleido pamatyti, kad patys tapome puikybės kupini, išdidūs despotai. Ir nors, žinoma, kalba eina ne apie nekaltųjų žudymą, sėdint auksiniuose rūmuose, tačiau pats hipsteriškumo neigimas yra naivus. Mes susitaikėme su reiškinių paviršiumi apsiribojančia konsteliacija kaip vieninteliu autentišku tikrovės patyrimo būdu, susitaikėme su žemėlapio pergale prieš teritoriją ir leidome pasipriešinimui dvėsti tol, kol iš jo teliko stiliaus detalės. Kaip galime tikėtis tikros demokratijos, kai politinių sprendimų kritika ar pilietinis pasipriešinimas yra vedamas ne realių tikslų, empatijos užguitiesiems ar prasmės gynimo, o įvaizdžio, jog sėdėti palapinėje miesto centre su Che Guevaros ženkliuku ant krūtinės yra „krūta“? Net jei pavienis tikslas ir bus pasiektas, ilgainiui liksime su visa aibe pamatų be pastatų, mat kas savaitę „krūtas“ bus vis naujas reiškinys. Pats tikslas mąstyti ir gyventi nepriklausomai nuo dominuojančio diskurso sveikintinas, tačiau be klausimo, kodėl būtent taip kitaip, alternatyvos ima niveliuotis ir tampa savo pačių priešu – dar vienu dominuojančiu diskursu. Būtent šia prasme hipsteriškumas yra vidujai prieštaringas: originalumo siekis, jei tik šis apsiriboja vien forma, bet ne turiniu, yra visiškai neoriginalus.

Sąvokos „inkorporacija“ iliustracijai medijų teoretikas Johnas Fiske vieną labai paprastą pavyzdį: laikais, kai džinsai tapo pagrindiniu darbininkų klasės drabužiu, jaunimas, išreikšdamas priešiškumą kapitalistinės sistemos išnaudojimui bei monotonijai, ėmė džinsus plėšytis. Tai pastebėjusios rūbų kompanijos ėmė masiškai gaminti ir pardavinėti skylėtus džinsus. Sistema, inkorporavusi opozicinį elementą į savo veiklą, nukenksmino pasipriešinimo simbolį. Ir nors hipsteriškumą iš pradžių įvardijome kaip tuštybės kupiną madą, ilgainiui inkorporavome jį į savo kasdienybę ir panaikinome didžiąją dalį negatyvios simbolikos. Žodis tapo bereikšmis, o visi – tariamai laisvi, tačiau pati tuštybė niekur nedingo.

Hipsteriškumas yra aktualus ir vartojant patį žodį nereikia bijoti skambėti archajiškai. Taip, mes vis iš to neišaugome. Jei manome priešingai, tuomet tai tik dar didesnė problema. Žinoma, užuot ėmus linčiuoti realius žmones, patį hipsterį prasmingiau suvokti kaip tupintį ant peties šalia velniuko ir angeliuko, taip dažnai vaizduojamų filmukuose. Tebūnie jis tupi visiems ant peties, tebūnie retkarčiais jis laimi, tačiau tai jokiais būdais nereiškia, kad tuščiasis originalumas yra puikus gyvenimo tikslas. Trumpam pasitelkiant dar vieną iliustracinį kontekstą galima būtų sakyti, kad hipsteris yra tartum fukotiškai internalizuotas panoptikumo prižiūrėtojas. Garsusis apvalus kalėjimas juk aktualesnis kaip visuomenės metafora nei fizinis pastatas, t. y. tikroji disciplinuojančios galios jėga pasireiškia, kai bausmės nebereikia ir žmonės vaikščioja laisvai, tačiau kasdien elgiasi pagal tam tikras taisykles paranojiškai bijodami, jog iš kažkur, galbūt net jų pačių vidaus, visus stebi griežtas didysis brolis.

Visa tai nereiškia, jog kiekvieną kartą, kai išgersi kavos „Coffeine“, susižavėsi mažiau girdėta muzikos grupe ar užsimanysi iš rūsio išsitraukti tėvo naudotą juostinį fotoaparatą, turėtum rautis nuo galvos plaukus. Tačiau su hipsteriu vis vien verta kovoti. Kaip su pradu. Kaip su tuo, kuris tupi ant peties, tingi patikėti turiniu ir gyvena tik stiliumi. Ir jei vis dar norisi vemti nuo ironiškos tuščios puikybės, nuo desperatiško poreikio išsiskirti vien dėl dėmesio, sarkazmo kaip vienintelės pokalbio formos, liguisto ir narciziško mėsainių, hendmeido, senos muzikos, senos aprangos ir meniško gyvenimo būdo fetišizavimo, jei instagramas vis dar nėra tavo Biblija ir tu nesiruoši be marškinėlių nešioti krūtinę ir pilvą delno dydžio spuogais išberiančio megztinio vien todėl, kad visi tavo bendradarbiai mano, jog panašiu besipuikuojantis kolega yra labai originalus, – čia ne senatvė, viskas tau gerai.