Augustas Sireikis. Tapatybių karai: ten ir čia

Viename ankstesnių tekstų minėjau, jog socialiniuose tinkluose vis populiarėjantis angliškas akronimas SJW (Social Justice Warrior, liet. socialinio teisingumo karys) – tai banalus šiuolaikinių kairiųjų pašiepimas, dažniausiai atvira kritika nedrįstantis virsti humoras. Esą šis terminas, prisidengdamas nekaltu šmaikštumu, implicitiškai žymi griežtos kultūros kontrolės, griežtų socialinių vaidmenų bei griežtų tapatybės ribų ilgesį. Ir nors toks supaprastinimas gali būti pravartus, situacija kinta – problemos banga išauga tiek, kad akivaizdus jos būsimas kritimas „ant Lietuvos“ reikalauja atidesnio žvilgsnio ir detalesnės analizės.

Visų pirma reiktų pabrėžti, jog trumpinys SJW – išskirtinai virtualios kultūros reiškinys. Dėl atidaromų durų isterikuojančios apkūnios, vyriškos, trumpaplaukės feministės, nauju sugalvotu įvardžiu savo lytį apibrėžiantys transseksualūs asmenys, juodaodžiai, įžvelgiantys rasizmo apraiškas kas antrame nusičiaudėjime bei visi, kovą dėl užspaustųjų teisių paverčiantys inkvizitorišku spektakliu, tapo memais, užliejusiais jutubą ir įvairius vis dar nenuslūgusia srove. Jei anksčiau „laido riterius“ vienijo juokingos kačių nuotraukos, tai šiandien kone tą patį statusą įgyja jaunieji revoliucijos šaukliai. Socializmo žalos neigėjai, naivūs Che Guevaros gerbėjai, dredus nešiojantį baltaodį smerkiantys pseudoantirasistai, daiktus panešti išdrįsusius pasisiūlyti vyrus niekinantys komunistai ir aibė trenktų jų draugų virto cirku, į kurį smagu badyti pirštais. Ir nors tokia pajuoka skamba amoraliai, tačiau graužtis neverta, kadangi šie keistuoliai dažniausiai kanda pirmi – su jais ramiai nepasikalbėsi, nes vos suabejosi vienu ar kitu klausimu, būsi apšauktas rasistu, seksistu, homofobu, transfobu ar dar vienu jų susigalvotu socialiniu demonu.

Vienas iš alternatyvių  2018-ųjų  „Poezijos pavasario“  almanacho viršelių.  Dailininkė  Lina Sasnauskaitė

Lietuvos kontekste šiam terminui itin artimas politinis korektiškumas, galbūt paklojęs pamatą vadinamiesiems SJW. Viskas prasidėjo nuo to, kad romų nebevadinome čigonais, juodaodžių – negrais, o moterims sutarėme nebekartoti, kad jų vieta virtuvėje. Tačiau šiame etape ginčų nebuvo tiek daug. Tikruoju „politiniu korektiškumu“ ilgainiui tapo kultūros kontrolės ir cenzūros perteklius. Kitaip tariant, pats terminas tapo kultūrinės hipochondrijos sinonimu, žyminčiu paranojišką, kiekvienoje smulkmenoje įžeidimą ar psichologinį smurtą įžvelgiančią sąmonę. Ir nors Lietuvoje ši praktika dar neįsigalėjo, geriausiu politinio korektiškumo rezultatu galėtų būti laikomos tariamos „saugiosios zonos“ JAV universitetuose, kur griežtai uždraustos bet kokios kalbos ar veiksmai, galintys priversti mažumų atstovus jaustis nepatogiai.

Ši kai kuriose Europos šalyse, JAV ir ypač Kanadoje įsitvirtinusi polemika gali pasirodyti kaip šiuolaikinė kovos tarp politinės kairės ir dešinės transformacija. Kairieji, kovodami už lygybę bei socialiai „silpnų“ piliečių teises, tokiu atveju tampa kalbos, kultūros bei kasdienių įpročių ir ritualų cenzoriais, o esama padėtimi patenkinti dešinieji konservatoriai teigia kovojantys už kalbos ir mąstymo laisvę. Būtent šia priešprieša – kairiųjų cenzūra versus dešiniųjų laisvė – ir grįstas SJW pašiepiantis humoras. Taip pat reiktų pastebėti, jog tariamiems socialiniams hipochondrikams buvo priskirtos anksčiau tik hipsteriams būdingos savybės, o tai komikams atvėrė dar platesnius juoko horizontus – mėnesinių krauju ant vintažinio popieriaus piešianti ir savo kritikus patriar­chaliniu nacizmu kaltinanti feministė tapo naująja visuomenės juokdare.

Vienas ryškesnių šią ideologinę priešpriešą įkūnijančių atvejų mūsų šalyje – visuomenės susiskaldymas #metoo akivaizdoje. Nemaža dalis piliečių ne tik netikėjo ir netiki kovos su savo galia piktnaudžiaujančiais vyrais autentiškumu, bet nukentėjusias merginas bei jas palaikančiuosius pašiepia panašiai kaip ir socialinio teisingumo karius. Ir feisbuke, ir žinių portalų komentaruose, ir kitose internetinėse erdvėse gausu juokavimų apie tai, kaip dėmesio ištroškusios moterys dabar medžios vyrus vien už žvilgsnį ar komplimentą. Merginos vadinamos nestabiliomis, isteriškomis paranojikėmis, o siekis iš naujo apmąstyti ar atnaujinti lyčių vaidmenis išjuokiamas kaip paika, „tikro“ gyvenimo, darbo ar veiklos neturinčių dykaduonių užgaida. Tam tikra prasme ši situacija atkartoja ir polemiką dėl kalbos ar veiksmų laisvės, nes kovotojai su seksualiniu išnaudojimu pristatomi kaip kultūros cenzoriai, o jų kritikai save vadina laisvės gynėjais.

Todėl nevertėtų stebėtis, jei tokia kairės ir dešinės kova Lietuvoje greitai dar suintensyvės. Rasė, lytis, seksualinė orientacija ir kiti tapatybės profiliai, kitaip nei, tarkim, ekonomika, yra politiniai klausimai, neatsiejami nuo mūsų kasdienybės ir patirties. Tai ne abstrakti ekspertų ar mokslininkų sfera, o sritis, kurią vienaip ar kitaip patiria kiekvienas. Nė vienas nenori būti represuotas ir nė vienas nenori būti cenzūruotas, o tai sukuria ginčų lauką, įtraukiantį vis daugiau žmonių.

Žvelgiant į kitų valstybių patirtį, vertėtų atkreipti dėmesį į keletą kritinių šios problematikos taškų. Visų pirma, SJW užsienio šalyse neatsirado iš niekur. Net liberaliausiomis ir vakarietiškiausiomis laikomose visuomenėse egzistuoja socialinė bei ideologinė nelygybė lyties, rasės bei klasės atžvilgiu. Tiek Europoje, tiek anapus Atlanto gyvena aibė apie etninį apsivalymą tebekalbančių nacionalistų, vyrų, siekiančių moterų egzistenciją apriboti trimis kambariais ir sodu, pasišventusių tikinčiųjų, pasiryžusių tiesiogine šio žodžio prasme nukryžiuoti kiekvieną netradicinės seksualinės orientacijos žmogų ir pan. Žinoma, dažnai teigiama, jog šiandien radikaliosios dešinės atgimimas yra reakcija į politinio korektiškumo kultūrą, bet reikia suprasti, kad tai vištos ir kiaušinio pirmumo problema. Abiejų judėjimų ištakos gali glūdėti keliolikos ar kelių šimtų metų praeityje, todėl bet kokių teiginių apie pirminį kaltininką vertė abejotina. Svarbiausia, jog problemos, kurias kairieji laiko ypač aktualiomis, realios.

Tačiau reikia pripažinti ir tai, jog veiksmai, kurių imasi SJW, dažnai tampa radikalizmo apraiškomis. Su diskriminacija kovojančio judėjimo „Black lives matter“ („Juodaodžių gyvybės – svarbios“) išreikšta policijos pareigūnų kritika virsta eitynėmis, kuriose skanduojama: „Ko mes norime?“ – „Policininkų mirties!“ – „Kada mes to norime?“ – „Dabar!“ Feministės, kovojančios už lygias moterų ir vyrų teises, pradeda keikti kiekvieną, išdrįsusią skustis pažastis ar dažytis lūpas. Priešinantis seksizmui išrandami tokie terminai kaip „manslaipining“ (pažodžiui – vyriškas aiškinimas), kuris pačia savo esme seksistinis, nes žeminantį toną susieja su lytimi. Pradedamas cenzūruoti humoras, apskritai galintis funkcionuoti tik nepatogių, uždraustų, transgresyvių idėjų pagrindu. Kartais šie procesai sukelia atvirkštinį teisėsaugos šališkumą. Pavyzdžiui, policija, bijodama pasirodyti rasistiška, religinių bei etninių mažumų atstovams taiko mažesnes bausmes nei kitiems. Žodžiu, kovodama su netiesioginiu smurtu ir nelygybe radikalioji kairė pati imasi smurto ir kuria kitą, aukštyn kojom apverstą nelygybę. Paradoksaliausia, jog cenzūruodami kitaip mąstančiuosius ir atsisakydami su jais diskutuoti šie kariai suteikia galią priešininkams, nes visuomenės akyse kairysis tampa smerktinu autoritaru, o konservatorius tampa tuo, kurį norisi ginti.

Labai svarbu atkreipti dėmesį, jog egzistuoja ir trečiasis frontas – troliai (pažodžiui verčiant angliškąjį terminą). Iš pirmo žvilgsnio troliai nieko neteigia, tiesiog pajuokia tuos, kurie nusišneka, imasi absurdiškų veiksmų ar tiesiog prieštarauja tam, ką paprastai laikome blaiviu protu. Būtent jie dažniausiai ir naudoja akronimą SJW interneto platybėse supažindindami pasaulį su sau prieštaraujančiais, hipsteriškais, isteriškais jaunaisiais kairuoliais. Tiesa, troliams priskiriami ne tik tie, kurie filmuoja, fotografuoja ir platina socialinių teisingumo karių atvaizdus, tačiau ir tie, kurie užsiima provokacija. Puikiai žinodami, kad jaunųjų socialistų kantrybė nėra stipri, tiek gyvai, tiek virtualioje erdvėje troliai sąmoningai žaidžia seksistinėmis ir rasistinėmis provokacijomis siekdami pajuokti politinę kairę. Rezultatas dažnai būna įspūdingas: provokatoriaus žodžiai atrodo kaip nekaltas juokelis (niekas iš tikrųjų nežino, ar jis iš tiesų mano, jog moterys skirtos tik vaikams gimdyti, ar ne, tačiau po reakcijos, kurios jo replika sulaukia, niekam tai neberūpi), o rėkiantis ir besidraskantis kairysis diskredituojamas kaip psichiškai nestabilus. Žinoma, kartais tai būna humoras dėl humoro, tačiau dažniau tokie spektakliai skirti paneigti ne konkretaus žmogaus, bet feminizmo, kovos su rasizmu ir panašių reiškinių vertę apskritai. Ne veltui trolių juokelius lydinčiuose komentaruose išprovokuotos isterijos vadinamos struktūriniu politinės kairės bruožu.

Žinoma, užslėptos provokatoriaus intencijos nepateisina neadekvačios išprovokuotojo reakcijos. Kitaip tariant, jei šiuolaikinė jaunoji kai kurių Vakarų valstybių kairė nestokotų kantrybės, gebos racionaliai diskutuoti ir loginio nuoseklumo, provokacinis šou žlugtų. Tačiau troliškasis humoras – kritinio dėmesio vertas objektas, nes neprižiūrimas jis pasalūniškai išplečia savo ribas tiek, kad, kaip ir SJW, pradeda tyčiotis iš realaus smurto aukų. Vertinant #metoo atvejus Lietuvoje, nėra nieko blogo išlaikyti tam tikrą skepsį, svarstyti ir diskutuoti, tačiau tyčiojimasis iš merginų kaip neracionalių paranojikių implicitiškai neigia, jog vyrai apskritai yra linkę piktnaudžiauti savo galia. Be abejo, dauguma juokautojų to nepripažintų, tačiau naivu ignoruoti faktą, kad šiuolaikinis trolinimas nutaikytas būtent į kairiuosius judėjimus.

Šiandien, kai idėjų vertę lemia atstovo įvaizdis, kova už politinius, socialinius bei kultūrinius pokyčius patiria itin didelį pavojų. Provokacijai pasidavęs feministas rizikuoja ne tik savo, bet ir feminizmo įvaizdžiu – sutapatintas su radikalia savo versija, jis bus atmestas greičiau, nei spės išdėstyti siūlomus visuomenės pokyčius. Tas pats galioja ir kitiems kairės, kurią anapus Atlanto šiandien įprasta vadinti „regresyvia“, judėjimams. Žinoma, kai kurie teigs, jog kvietimas būti kantriems ir atsargiems tėra siūlymas atidėti ar net atmesti ambicingiausius tikslus, tačiau tai netiesa. Tobulos visuomenės nori visi, ji lyg visuotinis maratonas, kuriame dalyvauja kiekvienas. Vis dėlto norėtųsi prisiminti, jog labiausiai skubantis, rezultato ištroškęs dalyvis greitai gali susiprasti ne tik išbėgęs anksčiau švilpuko, bet dar ir ne į tą pusę.

Draugai