Aurelien Barrau. Kūno liūdesys

Kūnas liūdi: kokia nauda iš perskaitytų knygų? Tas pūvantis kūnas – paskerstų gyvulių palaikai, išdžiūvusio kraujo ir sutraiškyto kaulo masė, anądien purškiamas vanduo Prancūzijoj, siekiant išvaikyti protestuotojus – tarsi prabilo. Tas kūnas reiškia daugiau nei šis menkas pavyzdys, jis byloja išaušusį naują laiką – beribiškumo laiką. Tai laikas, kuomet žiaurumu džiaugiamasi, didžiuojamasi, net kai tai apgailėtina, net kai tai purvina.

Tiek ūmaus smurto: nuo karo bėgantys žmonės paliekami jūroj, visa naikina klimato pokyčiai, savižudybių skaičius gąsdina, miršta nesuskaitoma gausybė benamių, nyksta gyvūnų rūšys, ligoninės perpildytos, bemaž sistemingai inkriminuojami patys silpniausieji, sėjama mažumų baimė, sklando šmeižtas ir banalios karikatūros, klasės perpildytos, vėl kyla rasizmo, fašizmo ir seksizmo banga... Liūdnas šis pasaulis.

Atsakomieji veiksmai kelia neviltį: pažeidžiamumas sistemizuojamas, nyksta socialinė apsauga, atsisakoma viešųjų paslaugų, klesti autoritarizmas, stip­rėja represijos, ribojamos individo teisės, dalijamasi vis mažiau, mažinamas mokslo darbuotojų ir kitų valstybės tarnautojų skaičius, marginalizuojamos kolegialios struktūros – sprendimai priimami veikiau savavališkai, įteisinamas stebėjimas, generalizuojamos bausmės, šlovinamos identiteto ir nacionalinės vertybės, žiniasklaida reabilituoja pavojingus asmenis, slapčia įtvirtinama neliečiama simbolinė galia.

Griūva visa, kas mus sieja.

 

Roko Morkūno nuotrauka
Roko Morkūno nuotrauka

 

JAV administracija nuo migrantų atskiria jų vaikus, net kai šiems – vos keturi mėnesiai, o Prancūzija tampa nelegalių migrantų sulaikymo varžybų lydere Europoje. Vaizdai sukrečia. Be abejo, sukrečia ir tai, kad policija ašarines dujas purškia į taikiai susėdusius aktyvistus, siekiančius atkreipti dėmesį į ekologinę katastrofą. Tai vyksta tą pačią dieną, kai sumuštas karščio rekordas1 (o JTO jau pareiškus, kad tokios represijos smerktinos). Nepamirškime ir „Sea-Watch“ herojės įkalinimo2 – ji areštuojama už tai, kad gelbėja gyvybes.

Startuolių nacijai nereikia etikos, estetikos ir logikos.

Pasaulio kūnas nūdien, sakytų veikiau Merleau-Ponty, o ne Mallarmé, skendi begaliniame liūdesyje. Tiesa, idiliška praeitis taip pat yra ne kas kita, kaip gryna fantazija. Nepaisant to, nuskurdusios ir šiuo skurdu didvyriškai besididžiuojančios dabarties semiotinės ir praktinės regresijos negali neskaudinti.

Nebelieka bemaž jokios vilties atremti kylančią neapykantą ir brutaliai įtvirtinamą galią: sisteminė inercija laikoma kosminės tvarkos sinonimu; struktūros nė nemato, kaip netolygiai taikomas smurto režimas. Ciniška galia tampa beribė. Brutalaus įstatymo eroje mes atsidūrėme dar prieš įžengdami į melagie­nos erą. Gerai viskas, ypač tai, kas bloga. Teisinga visa, kas leidžiama teisiškai. Teisėtumą apibrėžia valdžios institutai. Labiau nei bet kada ligi šiol mus valdo, anot Derrida, įstatymo galia.

Jei realybės kūnas suirs visa sudeginančio atsainumo kaitroj, beliks tik tvirtinti susitarimus, apeliuoti į solidarumą, išradinėti ontologijas, išgalvoti pasaulius, konstruoti alternatyvas, rengti subversijas, planuoti revoliucijas.

Mirtina galia jau laimėjo daiktų ir įstatymų karą. Tačiau ši galia visuomet pralaimės idėjų ir meilės kovas. Kūnas, tiesa, gedi, tačiau vis dar esama sielos.


1 Tądien Paryžiuje, kur ir vyko autoriaus minimas protestas, temperatūra pasiekė 49 laipsnius. (Vert. past.)
2 Kalbama apie vokietę Carolą Racketę, gelbėjimo laivo „Sea-Watch“ kapitonę. 2019 m. birželio 12 d. laivas išgelbėjo 53 migrantus prie Libijos krantų, tačiau atsisakė išlaipinti juos Tripolyje (Libija) ir plukdė į Lampedūzą (Italija), artimiausią saugų uostą. Tačiau birželio 14 d. Italijos vidaus reikalų ministras Matteo Salvini pranešė nepriimsiantis migrantus gelbėjančių laivų ir atsisakė suteikti laivui leidimą švartuotis. Išlaipinti buvo leista tik dešimčiai laive buvusių vaikų, besilaukiančių moterų ir sunkiai sergančiųjų. Birželio 28 d. saugų uostą laivui pasiūlė Suomija, Prancūzija, Vokietija, Liuksemburgas ir Portugalija, tačiau kapitonė, atsižvelgusi į pervargusius laivo keleivius, nusprendė išmesti inkarą Lampedūzoje ir buvo suimta, jai skirtas namų areštas. Liepos 2 d. teismo sprendimu kapitonė išteisinta. (Vert. past.)


Iš prancūzų kalbos vertė Daina Pupkevičiūtė

„Diacritik“, 2019 m. liepos 1 d.

Draugai