Aurimas Švedas. Baimė: kultūros istorijos eskizas

Dalykas, kurio bijau labiausiai, yra baimė.

Michelis de Montaigne’is


Kas yra baimė? Vienareikšmio atsakymo pateikti neįmanoma. Baimė reiškia keletą skirtingų, tačiau susijusių psichologinių būsenų. Mes galime bijoti ko nors, mes galime bijoti ką nors padaryti, mes galime bijoti, kad kas nors nutiks, arba galime tiesiog bijoti.

Wayne’as A. Davisas


Istorija yra kupina emocijų, tarp kurių baimė viena iš negailestingiausių. Baimė glūdi pačiame istorinės kovos epicentre.

Joanna Bourke


I.


„Tėti, ko bijai labiausiai?“ – netikėtai paklausė dukra, žiūrėdama „Disney Junior“ kanalą. „Bijau, kad tu gali persišaldyti dūkdama lauke“, – atsakiau pernelyg nesusimąstęs. Žinoma, tai buvo netiesa. Galiu išvardyti daugybę man daug baisesnių dalykų už galimą vaiko peršalimą vartantis ant ką tik iškritusio sniego ir darant „angeliukus“. Mano asmeninių baimių tiek daug, kad kartais kyla pagunda jas suklasifikuoti, vadovaujantis Ingmaro Bergmano, inventorizavusio savuosius demonus, pavyzdžiu. Tačiau ar tai padėtų? Juk baimės apimtų mano sielos kerčių žemėlapis netektų prasmės vos sukurtas, nes vienos jų paleng­va praranda aštrias formas ir sunyksta, kitos auga, stiprėja, o susijungusios smogia nauja jėga.

Vaikystėje bijojau atominio karo, kurį mums žadėjo Politbiuro senoliai ir „žurnalistai tarptautininkai“. Atvykęs studijuoti į Vilnių baiminausi nerasti savo vietos. Sulaukęs 25-erių maniau, kad beveik visi 40-mečiai miršta nuo senatvės. Žinoma, taip nėra, tačiau kelios staigios mano bendraamžių ir kolegų mirtys, peržengus penktos dešimties slenkstį, įtikino, jog Carloso Castanedos mokytojas indėnas Don Chuanas buvo teisus: mirtis yra čia pat, nutolusi nuo mūsų per ištiestą ranką. Tikriausiai nereikia nė minėti, kad šios palydovės artuma kelią baimę. Dar bijau prarasti atmintį. Pastaruoju metu tai viena stipriausių baimių, kišanti ledinius pirštus už apykaklės, vos tik užmirštu kokio nors žmogaus vardą arba daikto pavadinimą – tuomet įsivaizduoju save netolimoje ateityje lyg Christopherio Nolano filmo „Memento“ herojų, stovintį prieš veid­rodį ir desperatiškai bandantį susivokti, kas jis toks ir ką, po velnių, veikia šitame motelio kambaryje.

Tad mano paties istorija paženklinta baimės įspaudų. Kita vertus, ši patirtis nėra unikali. Tiesiog kartoju savo protėvių kelią: jie, plaukdami laiko upe, nuolat jautė baimę, mėgino nuo jos bėgti, stodavo su ja į akistatą. Ir kartais laimėdavo.

Žvėrūna. „Samsara“, 2019. Iš parodos BOD parodų erdvėje „Krematoriumas“
Žvėrūna. „Samsara“, 2019. Iš parodos BOD parodų erdvėje „Krematoriumas“


II.


Anot kultūros istorikės Joannos Bourke, baimė yra emocinės veiklos forma, suteikianti įvairiems dalykams reikšmės ir galios. Baimė ne tik paralyžiuoja individo ar visuomenės valią – neretai ji tampa paskata veikti. Ši emocija taip pat dažnai atlieka tarpininko vaidmenį tarp individualaus ir visuomeninio lygmens, tarp žmogaus kūno ir socialinės erdvės.

Individai, visuomenės bijo ir išreiškia šią emociją egzistuodami tam tikrame baimės diskurse, o jį, kaip ir emocijas, veikia socialinė terpė. Baimė naudoja savitą kalbą (emocinį žodyną), pasakodama mums apie tam tikroje laiko ir erdvės sankirtoje gyvenusius žmones ir juos supusį pasaulį.

Baimę tyrinėjantys istorikai, J. Bourke teigimu, visų pirma privalo užduoti klausimą: „Ką baimė mums daro?“ Ieškodamas atsakymo į jį politikos mokslų atstovas Robinas Corey’s teigia: baimės idėja nuolat kinta, tačiau jos funkcija visuomenės bei valstybės gyvenime lieka iš esmės tokia pati – tai politinis įrankis, lemiantis ryšius tarp įvairiuose visuomenės struktūros „aukštuose“ įsikūrusių grupių ir Praeities tyrinėtojai, bandantys suprasti, kaip reiškiasi ir veikia ši emocija, kurdama socialinės realybės formas, dėmesį įprastai nukreipia į tris laukus:

1. Baimės raišką įvairiuose „kalbos žaidimuose“.

2. Šios emocijos atspindžius modeliuose, kuriuos individai pasirenka veikdami visuomenėje.

3. Konkrečias baimės formas atspindinčius, visuomenėje susiklostančius galios santykius.

Bene vienintelę galimybę apčiuopti konkretaus laikotarpio žmonių jaustos baimės formas ir suvokti šios emocijos turinį sudaro įvairiose daiktiškuose praeities fragmentuose įamžinti šios emocijos pėdsakai. Jie leidžia įvertinti, kaip tam tikros „emocijų grupės“ (Barbaros H. Rosenwein sąvoka) suprato, jautė ir išreiškė baimę. Tad svarbu ne tik baimės bedugnėje išryškėjantys dalykai, bet ir į bedugnę žiūrintysis, kuris taip pat veikia tam tikrame baimės diskurse. „Atsakymas į klausimą, kas yra baimė, priklauso tiek nuo situacijos, sukeliančios šią emociją, tiek nuo psichologinės ir filosofinės teorijos, kuria kliaujasi atsakymą formuluojantis tyrinėtojas“, – teigia J. Bourke.

Baimę, kaip ir kitas emocijas, tyrinėja kultūros bei mentalitetų istorikai, antropologai, politikos mokslų atstovai, filosofai, sociologai. Įvairiapusis dėmesys susijęs su pastaruoju metu kilusiu susidomėjimu emocijų istorija, kuri retsykiais netgi pavadinama emociniu posūkiu (emotional turn) istoriografijoje. Kodėl įvyko šis posūkis? Vienas galimų atsakymų: XXI a. žmogui tapo svarbus emocinis santykis su istorija. Siekdami ne tik suprasti, bet ir pajausti istoriją su anksčiau gyvenusiais žmonėmis, mes taip pat klausiame: ką, kaip ir kodėl jie jautė?


III.


Baimės formas viduramžiais ir Naujųjų laikų pasaulyje tyrinėjo prancūzų istorikas Jeanas Delumeau, 1978 m. parašęs reikšmingą mentalitetų istorijos žanrui priskirtiną knygą „Baimė Vakarų pasaulyje“ („La Peur en Occident (XIVe-XVIIIe siècles)“).

Ko bijojo Vakarų Europos gyventojai XIV–XVIII a.? J. Delumeau teigimu, europiečiai bijojo begalės dalykų. Nuo savęs pridursiu: šiandienos žmogų anuometis baimės diapazonas stebina ir glumina. Antai Vakarų pasaulio žmonės bijojo to, kas artima ir tolima, sena (praeitis) ir nauja (ateitis).

O štai XXI a. žmogų naujovės traukia. J. Delumeau manymu, tai gana modernus mentaliteto bruožas, nes naujovės žmones ilgai gąsdino. Tiesa, kolektyvinė europiečių vaizduotė viduramžiais ir renesanso epochoje piešė užjūrio šalis, kaip įvairių gėrybių kupinas vietas, jos traukė nuotykių ieškotojus ir atradėjus. Tačiau saujelė drąsių avantiūristų buvo veikiau išimtis nei taisyklė. Didžiajai europiečių daliai vien mintis apie keliones į tolimus kraštus kėlė nerimą ir paralyžiuojančią baimę.

Nenoras leistis į tolimas keliones buvo esmingai susijęs to meto žmonių požiūriu į jūrą. „Ilgai jūra menkino žmogų, kuris prieš ją ir joje jautėsi silpnas ir mažas. (...) Audringa jūra kėlė žmonėms baimę, ypač žemdirbiams, kurie, atsidūrę pajūryje, stengdavosi į ją net nežiūrėti“, – teigia J. Delumeau. Tai neturėtų stebinti. Jūra buvo baimės, mirties ir beprotybės erdvė, kurioje, anot viduramžių žmogaus, slėpėsi šėtonas, jo pagalbininkai demonai ir įvairios gelmėje tūnančios pabaisos.

XIV–XVIII a. žmonėms baimę kėlė ir ateities horizontas. Būsimasis laikas regėjosi kupinas pavojų ir spąstų, kuriuos to meto europiečiai stengėsi identifikuoti ir apeiti. Mėgindami numaldyti ateities nežinomybės baimę žmonės griebdavosi įvairiausių priemonių, tarp jų – astrologijos. Bet koks svarbesnis žingsnis – kelionė, santuoka, komercinis sandoris – reikalavo kreipti žvilgsnį žvaigždžių link. 1925 m. Vokietijoje pamėginta suskaičiuoti istorikams, archyvarams ir bibliotekininkams žinomus ir įvairiose atminties institucijose saugomus astrologijos rank­raščius. Paaiškėjo, kad nuo X a. iki XVIII a. jų būta 12 563. Be abejo, visoje Europoje šis skaičius turėjo būti daug didesnis.

Europiečio nerimastingas žvilgsnis ateities link buvo susijęs ir su pasaulio pabaigos baime, kuri Senojo žemyno visuomenėje sklido vis intensyviau nuo XIV a. vidurio. XV a. pr. Europoje pasaulio pabaigos baimės atslūgo, tačiau XV a. pab. grįžo nauja jėga. Na, o renesanso ir baroko epochose gyvenusi europiečių visuomenė, anot J. Delumeau, jautėsi „sena“ ir pasiekusi galutinę istorijos stadiją. Didžioji dalis „pasenusio“ pasaulio gyventojų, žvelgusių ateities link, buvo linkę konstatuoti: viskas yra blogai ir bus dar blogiau. Kaip minėta, europiečiams baimę kėlė ne tik erdvėje ir laike nutolę dalykai, bet ir pasaulis šalia.

Mes, šiandienos miestų gyventojai, esame pratę prie anonimiškumo teikiamo patogumo, o ryte namo laiptinėje sutiktas kaimynas visiškai netrikdo, nes yra tiesiog šalia gyvenantis žmogus, kurio net vardo dažniausiai nežinome. Praeities kaimo pasaulyje kaimynas buvo ne anonimas, o puikiai pažįstamas. Artimas santykis buvo grėsmės ir baimės šaltinis: gyvendami vienas šalia kito žmonės jautėsi ne apsaugoti pažįstamo mažo pasaulio, o jo spaudžiami ir pančiojami, kai kaimynai buvo ne tiek pagalbos ir paramos sunkią akimirką garantas, kiek potenciali grėsmė – juk nuo skvarbaus šalia gyvenančiojo žvilgsnio nebuvo įmanoma pasislėpti, kaimynai sekė vienas kitą ir galėjo tuoj pat apkartinti gyvenimą tiems, kurie išdrįsdavo pasielgti ne taip, kaip visi. Vakarykščiame pasaulyje turėti draugišką kaimyną buvo neįtikėtina sėkmė.

J. Delumeau tyrinėto laikotarpio žmonės bijojo ne tik dar nežinomos ateities, bet jau puikiai pažįstamos praeities. Anot prancūzų istoriko, baimė buvo susijusi su tikėjimu, kad praeitis neišnyksta ir gali bet kurią akimirką grįžti ir sužeisti žmogų, o kartais netgi sukelti pavojų jo gyvybei. Tikėta, jog iš praeities (mirties) zonos į gyvųjų pasaulį gali grįžti mirusieji. Grįžtančiųjų iš praeities gyvieji prisibijojo, todėl stengėsi kurti įvairias taisykles, turėjusias reglamentuoti abiejų pusių santykius bei mirusiųjų saviraiškos gyvųjų pasaulyje galimybes.


IV.


J. Delumeau tyrimai atskleidžia, kad XIV–XVIII a. Vakarų žmogus nuolat jautė baimę, o kolektyvinės panikos pikai išryškėdavo tam tikrais intervalais, kai vieną ar kitą miestą bei regioną užklupdavo maro epidemija. Tokius pikus Europos visuomenė išgyvendavo nuo 1348 m. iki 1720-ųjų.

Maras VI–VIII a. Europą ir Viduržiemio jūros regio­ną puolė periodiškai, kas 10–12 metų. Ko gero, liga at­sitraukė IX a., tačiau vėl netikėtai smogė 1346-aisiais. 1347 m. pasiekė Konstantinopolį ir Genują, labai greitai aprėpdamas visą Europą: nuo Portugalijos ir Airijos iki Maskvos. Juodoji mirtis siautėjo iki 1351 m. ir pražudė trečdalį žemės gyventojų. Tačiau tai buvo laikinos „paliaubos“. Likusį XIV a. ir XV a. pr. maras kiekvienais metais smogdavo tai vienoje, tai kitoje Europos vietoje. Italijoje stipri epidemija pirmą kartą pasireiškė 1348 m., antrą kartą – 1363 m., trečią – 1374 m., ketvirtą – 1383 m., penktą – 1389 m., šeštą – 1410-aisiais. Panaši dinamika, anot J. Delumeau, Europoje susiklostė ir XV amžiuje. Istoriko manymu, stingdančią maro baimę lėmė du aspektai – liga atrodė pasklidusi visur ir visagalė (t. y. susirgę maru nesitikėjo pasveikti).

Svarbi dar viena aplinkybė. „Maro laikas – tai prievartinės vienatvės laikas“, – konstatuoja J. Delumeau. Per epidemiją net patys artimiausi žmonės baimindamiesi ir nepasitikėdami žvelgdavo vieni į kitus, o užsikrėtęs nelaimėlis tapdavo mirtina grėsme kiekvienam, su juo kontaktuojančiam, tad būdavo išstumiamas į gyvenimo paribį. Ligonis negalėjo tikėtis nei užuojautos, nei slaugymo, jam taip pat buvo akivaizdu: ir miręs nesulauks tinkamos pagarbos. Todėl siaučiant marui žmonių egzistencija baigdavosi košmariškame siaube.

Europos gyventojų XIV–XVIII a. baimės istorija nebus iki galo atskleista, jeigu nuošalyje paliksime dar vieną to meto visuomenės gyvenimo reiškinį – suintensyvėjus baimėms neretai kildavusius smurto protrūkius. Anot J. Delumeau, europietišką ikiindust­rinę civilizaciją galima apibūdinti kaip nuolatinės maišto būsenos. Istorikų duomenimis, didžiąją dalį XIV–XVIII a. maištų galima laikyti gynybine reakcija, kurią lėmė realios arba (kartais visiškai) išgalvotos grėsmės sukelta baimė. Baimės ir jos išprovokuoto maišto šaltiniai įprastai būdavo badas, mokesčiai ir kareiviai.

Maištai ikiindustrinėje Europoje dažniausiai trukdavo trumpai ir baigdavosi sukilėlių pralaimėjimu. Negatyvioms emocijoms pasidavusių ir pralaimėjusių maištininkų gyvenimus, smurtui vos liovusis, užliedavo naujos baimės bangos: neišvengiamų represijų laukimas. Uždaram ratui baimė–maištas–baimė panaikinti reikėjo, kad iš esmės pasikeistų europiečių gyvenimo sąlygos, o tai įvyko tik XVIII amžiuje.

Per penkis šimtmečius trukusį dramatiškų išgyvenimų ir negatyvių emocijų laikotarpį, anot J. Delumeau, galima identifikuoti itin intensyvią baimės raišką kolektyvinėje europiečių sąmonėje. Tai 1348–1660 m. laikotarpis, kuomet Senasis žemynas patyrė ypač daug įvairiausių negandų. Vakarų civilizacijos stebuk­las, rašo knygos „Baimė Vakarų pasaulyje“ autorius, kad europiečiai neleido sau palūžti.


V.


Prie baimės temos J. Delumeau grįžta kitoje knygoje „Nuodėmė ir baimė“ („Le peche et la peur“, 1983). Anot autoriaus, Europos civilizacija ilgai gyveno ugdydama apgultos tvirtovės mentalitetą: jautėsi iš visų pusių puolama daugybės priešų – turkų, judėjų, eretikų, maro, raganų, šėtono ir jo kariaunos, nakties tamsos, įvairių gamtos negandų. Nuolatinės kovos ir ginties sąlygomis persmelkusi baimė privertė europietį pažvelgti į veidrodį ir krūptelėti iš siaubo, mat didžiausiu priešu krikščioniui pasirodė esąs... jis pats – klystantis, darantis nuodėmes ir taip savo sielą žudantis žmogus.

J. Delumeau manymu, bandydami suprasti europiečių baimės struktūrą taip pat turime kalbėti apie savęs bijojimo jausmą bei jį lydinčias kaltės ir gėdos emocijas. Mentalitetų istorikas konstatuoja: dar nė viena civilizacija neskyrė tokio didelio dėmesio šiems jausmams kaip Vakarų Europa XIII–XVIII amžiais.

Šių emocijų spaudimas individams bei visuomenei modernybės pasaulyje pamažu menko, tačiau jų „vyresnysis brolis“ baimės jausmas niekur nedingo. Pasikeitė tik baimės objektas. Pavyzdžiui, burtininkus ir raganas populiariojoje XX a. antros pusės kultūroje pakeitė mokslininkai – „blogio genijai“, laboratorijose esą kuriantys pasaulio sunaikinimo planus.

Apie XXI a. žmogaus sąmonėje tūnančias baimes, nerimą, kaip mūsų kasdienybės dominantę, ir jų išraiškas politikos bei kitose sferose skaitykite kitoje „Istoriko teritorijoje 2.0“.

Draugai