Aurimas Švedas. Blogis, kuris visada šalia

Pirmas šios tragedijos, arba komedijos (scholastine šio žodžio prasme), kurio pagrindinis veikėjas yra mums žinomas Guldas Verskoilas, veiksmas prasideda kaip ir bet kokia žemiška tragedija – nuo gimimo.

Danilo Kišas. „Boriso Davidovičiaus kapas“


Aš niekada neužmušiau žydo ar, tiesą sakant, nežydo, aš nesu nužudęs jokio žmogaus. Niekada nedaviau įsakymo žudyti žydus ar nežydus. Tiesiog to nedariau.

Adolfas Eichmannas


Bedelija Diu Murjė: „Hanibalai, etiniai standartai tau nebeegzistuoja. Tik estetiniai.“ Hanibalas Lekteris: „Etika virto estetika.“

TV serialas „Hanibalas“


I.

Mokydamasis kino filmus ir televizijos serialus žiūrėti kaip istorijos šaltinį, nuolat svarstau, kaip jų kūrėjai interpretuoja pamatines XXI a. kultūros kategorijas ir idėjas. Daugelyje serialų vyrauja blogio tema. Du iš jų – „Tūkstantmetis“ ir „Hanibalas“ – padėjo suvokti, kaip kinta šiuolaikinio žmogaus požiūris į blogį.

Chriso Carterio prodiusuotą serialą „Tūkstantmetis“ (1996–1999) apie buvusio FTB agento Frenko Bleko kovą su tamsos gaivalais žiūrėjau jausdamasis taip, lyg jo kūrėjai norėtų mane sužeisti. Paslaptingai organizacijai „Tūkstantmečio grupė“ talkinančio buvusio agento gebėjimas įsiskverbti į psichopatų, serijinių žudikų, prievartautojų, vaikų grobikų sielų užkaborius atverdavo tamsos jūrą kone kiekvienoje serijoje.

Televizijos pasaulyje per keletą pastarųjų dešimt­mečių buvo sukurta įspūdinga antiherojų portretų galerija. Išskirtinę vietą užima prodiuserio Bryano Fullerio opus magnum – serialas „Hanibalas“ (2013–2015), kurį „The New Yorker“ pavadino „makabrišku šedevru“. Pagrindinis serialo veikėjas – neprilygstamas psichiat­ras, eruditas, estetas bei gurmanas, sykiu serijinis žudikas ir kanibalas dr. Hanibalas Lekteris. Įtaigiai danų aktoriaus Madso Mikkelseno sukurto personažo kelias nužymėtas žadą atimančių žiaurybių, paniekos žmogaus orumui bei gyvybei. Tačiau stebėdami elegantiškus kostiumus dėvintį, rafinuotų manierų, išskirtinio išsilavinimo vyrą žiūrovai jaučia jam ne panieką ir neapykantą, o simpatiją ir... užuojautą.

Kodėl televizijos ekrane regint nepaprastą blogį patiriami tokie ambivalentiški jausmai? Akivaizdu, susiduriame su pastanga estetizuoti blogį, tai leidžia jam atsiskleisti kaip esmiškai kitokybei ir kasdienio, nuobodaus gyvenimo alternatyvai. Estetizuotai kuriamas blogis neturi nieko bendra su morale.

„Hanibalą“ galima vertinti kaip simptomą. Blogio estetizacijai tampant dominuojančia XXI a. popkultūros tendencija, blogis virsta žaidimu be pasekmių prarandant galimybę pamatyti siaubingąją jo pusę. Trečiojo serialo sezono pirmoje serijoje „Antipasto“ tai mini ir Hanibalas, į savo buvusios psichiatrės ir būsimos aukos Bedelijos Diu Murjė pastabą atsakydamas: „Etika virto estetika.“ Tad koks nūdienos žmogaus požiūris į blogį? Istorikai, mūzos Klėjos tarnai, didumą savo laiko skyrę papasakoti apie nesuskaičiuojamas baisybes, kurias vieni homo sapiens darė kitiems, leistis į tokio pobūdžio svarstymus tiesiog privalo.


II.

Klausimą, kas yra blogis, reikia pradėti nagrinėti nuo humanitariniuose ir socialiniuose moksluose jau egzistuojančių bendrųjų vaizdinių. Stanfordo universiteto kuriamoje internetinėje filosofijos enciklopedijoje pateikiamos dvi – siauroji ir plačioji – blogio sampratos. Blogis, anot straipsnio autorių, plačiąja prasme yra dalijamas į dvi kategorijas: natūralų ir moralinį. Natūralus blogis atsiranda ne kaip moralinių intencijų ir veikimo rezultatas – šiai kategorijai, pavyzdžiui, priskirtini uraganai ar... dantų skausmas. O moralinis blogis yra intencijų, veikimo ar aplaidumo rezultatas, pavyzdžiui, melavimas ar žmogžudystė. Į siaurąją blogio sampratą įtraukiami tik moraline prasme šiurpiausi ir niekingiausi veiksmai, subjektai, įvykiai, kitaip sakant, blogio „aukso fondo“ eksponatai.

Vakarų civilizacijos žmogaus santykį su blogiu, anot filosofės Susan Neiman, knygos „Blogis moderniame mąstyme. Alternatyvioji filosofijos istorija“ (2002) autorės, modernybės epochoje iš esmės lėmė du dalykai, atitinkantys natūralaus ir moralinio blogio kategorijas. Pirmuoju lemtingu įvykiu laikytinas 1755-ųjų žemės drebėjimas, sugriovęs Lisaboną ir kartu sukrėtęs teodicėjos (žmonių gyvenimo geriausiame iš įmanomų pasaulių sampratos) pagrindus. Antruoju reiškiniu, keitusiu žmonių santykį su blogiu ir savimi pačiais, S. Neiman įvardija Aušvico koncentracijos stovyklos įkūrimą ir veiklą 1940–1945 metais.

 

Egzekucijų vieta (Turino resistencijos muziejus). Tomos Gudelytės nuotrauka
Egzekucijų vieta (Turino resistencijos muziejus). Tomos Gudelytės nuotrauka

 

Kitokią blogio tipologiją siūlo norvegų filosofas Larsas Svedsenas, svarstantis, jog etinė blogio interpretavimo problema susijusi su blogio demitologizavimo poreikiu. Pagal tai svarbiau ne klausti, kas yra blogis, o svarstyti, kodėl darome blogus dalykus. Mėgindamas rasti atsakymą L. Svedenas knygoje „Blogio filosofija“ (2014) pateikia ketveriopą blogio tipologiją:

Demoniškas blogis – tai įvairiuose filosofiniuose ir religiniuose tekstuose aptariama blogio forma. Demonišku blogiu įprastai vadinamas blogis dėl paties blogio. Romanų apie serijinius žudikus ir patologinius nusikaltėlius rašytojams ir siaubo filmų kūrėjams idėja, esą egzistuoja žmonės, besielgiantys blogai ir visaip kuriantys blogį todėl, kad tai blogai, yra pamatinė. Demoniško blogio idėja iš romanų, filmų bei televizijos serialų atkeliauja į mūsų kasdienybę ir tampa vienu svarbiausių argumentų, kuriuo remiamės aiškindami blogį.

Instrumentinis blogis – tai toks veikimas, kurio imamasi puikiai suvokiant apie pasekmes, kartu tikintis pasiekti kitus, nebūtinai blogus, tikslus. Todėl instrumentinį blogį reikia interpretuoti aiškinantis ne galutinius konkrečios veiklos tikslus, bet jos (šalutines) pasekmes. Tokiu atveju instrumentinis blogis nėra savaiminė vertybė jo kūrėjui.

Idealistiniu blogiu L. Svedsenas apibūdina veiklą, kai konkretus veiksmas atliekamas tikint, jog rezultatas atneš ne blogį, o leis pasiekti gėrį. Tokios idėjos įprastai yra pavojingos ir destruktyvios. Pavyzdžiui, nemažai bolševikų buvo idealistai. Kai kurie naciai, kaip ir paskiri bolševikai, puoselėjo idealistines svajones apie „geresnę visuomenę“, kurią jie savo veikla esą kuria. Tokioms svajonėms nepritariantys buvo laikomi priešais, juos reikėjo persekioti, įkalinti, žudyti.


III.

Realybėje demoniškas blogis dažnai tampa instrumentiniu blogiu. Jau minėta, jog instrumentinio blogio adeptai žino, kas yra blogis, ir sąmoningai elgiasi blogai siekdami gerų tikslų. O idealistinio blogio agentai tiki atstovaujantys gėriui ir savo aukas laiko blogio atstovais.

Vis dėlto yra žmonių, kurių elgesio neįmanoma pavadinti instrumentiniu arba idealistiniu blogiu. Tai konstatavęs norvegų filosofas įveda ketvirtąją – kvailo blogio – kategoriją. Tokio apibūdinimo nusipelno veiksmas, atliekamas nesusimąstant apie pasekmes. Kvailas blogis nuo idealistinio skiriasi tuo, kad pastarojo kūrėjas apie pasekmes mąsto, bet klaidingai. O kvailumą galima suprasti ir kaip refleksijos stygių.

Kvailo blogio reiškinį išraiškingai analizavo Hannah Arendt knygoje „Eichmanas Jeruzalėje. Ataskaita apie blogio banalumą“ (1963). Ji parašyta penkių dalių reportažo žurnalui „The New Yorker“ pagrindu, stebint 1961 m. Jeruzalėje vykusį SS oberšturmbanfiurerio Adolfo Eichmanno teismo procesą. Viso teisminio proceso metu A. Eichmannas nuosekliai kartojo pripažįstantis Holokausto siaubą ir mastą, bet save laikė sraigteliu sistemoje, todėl iš esmės jautėsi nekaltas. Nacis teigė vykdęs įsakymus kaip pragare atsidūręs biurokratas, o apibūdindamas savo veiksmus teismui nuolat pabrėžė, kad jų nelėmė asmeniniai sprendimai.

Nesugebantis nors sykį į ką nors pažvelgti kito žmogaus akimis, neįgalus ištarti nė vieno sakinio, kuris nebūtų klišė, neišmanantis nieko, kas tiesiogiai, techniškai ir biurokratiškai nesusiję su jo darbu, – tokį A. Eichmanno portretą kuria H. Arendt, kartu atsakydama, kokių žmonių dėka XX a. suklestėjo šiurpiausios blogio formos.

Beje, H. Arendt niekada neteigė, jog banalus blogis yra vienintelė egzistuojanti blogio rūšis, tačiau būtent toks blogis, jos nuomone, dėl nenorinčių arba negebančių mąstyti žmonių dominuoja modernybėje.


IV.

Kada žmonės priima blogį ir prisideda prie jo kūrimo? Totalitarinių režimų raidos logiką tyrinėjančių mokslininkų manymu, galima identifikuoti penkis žingsnius, kuriais sudaromos galimybės blogiui mūsų kasdienio gyvenimo plotmėje.

Pateikimas. Visuomet labai svarbus konkretaus veiksmo pristatymas ir pagrindimas. Egzistuoja didžiulis skirtumas tarp nekaltų žmonių žudymo ir tariamai valstybės ir visuomenės saugumui grasinančių „klastingų priešų neutralizavimo“.

Distancijos sukūrimas. Kai planuojami nusikalstami veiksmai, įprastai stengiamasi sukurti kuo didesnę distanciją tarp vykdytojo ir tų, kuriuos tie veiksmai palies. Klasikinis pavyzdys: biurokratas pasirašo dokumentą, lemiantį žmonių, kurių niekada nematė ir nepamatys, persekiojimą, įkalinimą, tremtį.

Darbo atskyrimas. Konkretus žmogus vykdo jam skirtą užduotį. Ši sudaro mažytę viso darbo dalį, todėl vykdytojas nesijaučia tiesiogiai atsakingas už blogį, kuris galų gale nutinka konkrečiam žmogui arba jų grupei. Tokia schema aktyviai taikyta per Holokaustą.

Eskalacija. Prielaidos blogiui kuriamos ne radikaliai keičiant individo ir visuomenės pasaulėžiūrą, o sudarant situaciją, kai pamažu, beveik nepastebimai, tačiau nuosekliai vyksta kaita. Ilgainiui iš esmės perkeičiamas sociumo mąstymas nereflektuojant įvykusios kaitos.

Socializacija. Individas įtraukiamas į kultūrą, kurioje veiksmai, anksčiau laikyti radikaliais ir nepriimtinais, įtvirtinami kaip norma. Įsitvirtinus „naujajai normalybei“ individo valia priešintis ištirpsta.

Kaip galima atsispirti blogiui praeities, dabarties ir ateities dimensijose? Istorijos teoretikai, filosofai, kolektyvinės atminties tyrinėtojai, ieškodami atsakymo į šį klausimą, pateikia keletą idėjų. Akivaizdu, blogį galima aptikti kiekviename. Juk turime laisvą valią ir galime rinktis. Taip pat niekada nebūsime tikri, kokį rezultatą sukels mūsų veiksmai. Geriausios intencijos gali nuvesti blogų, kartais siaubingų dalykų link. Tačiau visada verta klausti, ką ir kaip galiu padaryti. Drauge klausimą reikia, kiek įmanoma, universalizuoti.

Patyrusieji blogį turi teisę į tiesą, vienareikšmiškai konstatuojant, jog tai, ką jie patyrė, buvo, žvelgiant iš dabarties perspektyvos, neteisinga. Už padarytą blogį reikia kaltinti ir teisti konkrečius individus, ne kolektyvus, bendruomenes, tautas, kitaip sakant, operuoti individualios, o ne kolektyvinės kaltės kategorija. Blogį reikia stabdyti kiekviename gyvenimo milimetre. Mat jis prasideda nuo vieno žodžio, gesto, išdaužto lango.

 

Post scriptum

Kodėl apskritai tiek kalbame apie blogį? Kokia blogio prasmė mūsų gyvenime? Straipsnyje „Kultūrinė blogio sociologija“ tai aiškinasi amerikiečių sociologas Jeffrey’s C. Alexanderis, imituodamas įvairių disciplinų atstovų mąstymą. Semiotikas tikriausiai pasakytų, jog blogis būtinas kognityvinis gėrio kontrastas, kai blogio tyrimas padeda atskleisti, kas yra dora. Bet kuris su naratyvo dinamikos konstravimo principais susipažinęs literatūrologas pakartos aksiomą: tik įvesdami į pasakojimą antiherojų, galime sukurti ir palaikyti įtampą tarp protagonisto ir antagonisto, vėliau šią įtampą transformuoti į bildung arba pasitelkę katarsį ją nuslugdyti. Atsigręžus į religijos plotmę, tampa akivaizdu: sacrum nesuprantamas be profanum, o išgelbėjimo (atpirkimo) viltis ne tokia prasminga be pasmerkimo grėsmės.

J. C. Alexanderis apibendrina, kad kiekviena vertybė turi savo antipodą – antivertybę, lygiai taip pat kaip socialinė norma – savąją antinormą. Todėl kiekviena pastanga kurti ir institucionalizuoti ramybę ir įkvėpimą teikiančius socialinio gėrio ir tvarkos vaizdinius reikalauja asimetriško atoveiksmio – pastangų konstruoti įtikinančius, bauginančius, realistiškus socialinio blogio vaizdinius. Kitaip sakant, konkretūs subjektai, institucijos ir bendruomenės visada sistemingai kuria blogio vaizdinius. Ironiška: tai dažniausiai daroma siekiant gėrio. Todėl kiekviena visuomenė kuria naratyvus apie lemiamą kova tarp gėrio ir blogio ir kaip gėris dar kartą triumfuoja blogio akivaizdoje.

Post post scriptum

O Hanibalui Lekteriui mano išvada sukeltų šypseną.

Draugai