Idėjų medžioklė

 

„Nesvarbu, ar faktai, kuriais disponuojame, yra „tikri“, ar „melagingi“ ir ar mūsų vertybės bei tikėjimas yra „teisingi“, ar „klaidingi“. Svarbiausias dalykas – ką mes su tais faktais, vertybėmis bei tikėjimu rengiamės daryti.“
Kalle Pihlainen

 

I. Idėjų medžioklės plotai

Šiais metais „Literatūroje ir mene“ (Nr. 6 ir 11) publikuotose „Istoriko teritorijose“ daug dėmesio skirta kelionėms, kaip pasaulio ir savęs pažinimo galimybei. Jose rašyta, kad istorikai taip pat keliauja ir klajoja medžiodami naujas idėjas.

Medžioklė vyksta ne tik klausantis kolegų pranešimų konferencijose, tyrinėjant Europos arba JAV universitetų bibliotekų ar archyvų fondus, bet ir naudojantis įvairių mokslo įstaigų prenumeruojamomis duomenų bazėmis. Tikriausiai neperdėsiu sakydamas, jog didžiausios socialinių ir humanitarinių mokslų duomenų bazės (pvz., www.jstor.org) atveria duris į intelektualines laboratorijas, kuriose konstruojamos ir išbandomos pačios naujausios idėjos. Vienos tų idėjų ilgainiui taps mokslines revoliucijas inspiruojančia ir visuomenės savivoką keičiančia intelektualine jėga, kitos pavirs siauros mokslininkų grupės estetinio pasigėrėjimo objektu, trečioms teks apdulkėjusių mokslo istorijos eksponatų vaidmuo. Perfrazuojant lietuvių patarlę – ne viskas yra auksas, kas prestižiniuose akademiniuose žurnaluose ir jų archyvus saugančiose duomenų bazėse žiba. Tačiau neturint galimybės patyrinėti dažnai tik turtingiems universitetams įperkamų mokslo rezervatų turinio, netenkama galimybės suprasti, kuo gyvena ir kvėpuoja kolektyvinis XXI a. akademybės protas bei jo crème de la crème.

Tad atsiradus progai pasinaudoti Stanfordo universiteto prenumeruojamomis duomenų bazėmis, ne vieną pusdienį praleidau tyrinėdamas įvairių socialinių ir humanitarinių mokslų žurnalų turinius, skaitinėdamas straipsnių anotacijas, besirausdamas šiuos tekstus lydinčiuose literatūros sąrašuose. Kartais tai tiesiog plaukimas interneto erdvėje be aiškesnio tikslo, kartais ­–­ nuosekli tam tikrų dalykų paieška.

Pamėginsiu papasakoti apie vienos tokių savo klajonių rezultatus. Mėginau išsiaiškinti, kokius karščiausius klausimus svarsto Vakarų Europos ir JAV istorikai, mąstantys apie istoriko profesijos likimą XXI amžiuje, istoriko amato ypatumus postmoderno epochoje, naujas praeities tyrinėjimo formas. Atlikdamas šį mini tyrimą peržiūrėjau dešimties žurnalų („Cultural and Social History“, „Historein“, „Historyka“, „History and Anthropology“, „History and Theory“, „History Workshop Journal“, „Journal of the Philosophy of History“, „Postmedieval“, „Rethinking History“, „The Public Historian“) naujausius numerius. Dažniausiai toks „tyrimo metodas“ tiesiog įmesdavo mane į konkretaus žurnalo redakcinės kolegijos kasdienybę, atspindimą siauros specialistų grupės gvildenamų „amžino įšalo temų“, skirtų ribotam ekspertų skaičiui. Tačiau buvo ir malonių atradimų.

II. Istorija šiuolaikiniame pasaulyje

Bene įdomiausio apie istorijos teoriją ir metodologiją rašančio žurnalo „Rethinking History. The Journal of Theory and Practice“ numerio (2016, Vol. 20, Issue 2) tema – „Istorija pasaulyje“. Straipsniai parengti mokslininkų, kurie 2013-aisiais Gente dalyvavo pirmoje „Tarptautinio istorijos teorijos tinklo“ (International Network for Theory of History) konferencijoje.

Konceptualius rėmus teminiam numeriui suteikia sudarytojo Kalle Pihlaineno straipsnis „Istorikai ir „dabartinė situacija“. Praeities tyrinėtojai, mąstydami apie savosios disciplinos ateitį, nuolat svarsto ir istoriko socialinį, politinį vaidmenį. O visuomenė dėmesį telkia ne tik (ne tiek) į istorikų tekstus, kiek į daugybę kitų istorijos egzistavimo ir raiškos šiuolaikiniame pasaulyje formų.

K. Pihlaineno manymu, svarstydami istorijos disciplinos prigimtį, istoriko pareigas ir atsakomybę XXI a. visuomenei, privalome aptarti tris aspektus: 1) prasmės konstravimą istoriniame diskurse bei ideologinės ir politinės istorijos darymo (angl. doing history) pasekmes; 2) istorijos ir istoriškumo raišką šiuolaikiniame pasaulyje ir klausimą –­ kiek ir kaip istorikai gali mėginti reaguoti, paveikti šį procesą; 3) rūpinimąsi istorinės žinijos integralumo kūrimu ir palaikymu.

Taigi, kuo turi užsiimti istorikai pasaulyje? Ar socialinis angažavimasis netrukdo jiems atlikti mokslininkų priedermės? Ar istorikas, veikdamas kaip pilietis, prieštarauja sau kaip mokslininkui? Ar istorijos disciplina suderinama su angažuotomis arba radikaliomis istorijomis?

Spręsdama šiuos uždavinius istorikų bendrija XX amžiuje nuėjo ilgą kelią. Anot K. Pihlaineno, ilgainiui paaiškėjo, jog itin sunku parašyti mokslinį darbą, kuris būtų tvirtai teoriškai pagrįstas, socialiai jautrus ir korektiškas istorine prasme. Jis daro išvadą, kad patys sunkiausi ir įdomiausi iššūkiai šiuolaikiniams istorikams nėra tiesiogiai susiję su epistemologija arba su kitų, išskirtinai disciplinos rėmuose išsitenkančių, klausimų sprendimu.

Kai kurie į istorikų teritoriją įsiveržiantys klausimai ir problemos svarstomi naujausiame Lenkijos istorijos teoretikų žurnalo „Historyka“ numeryje.

III. Praeities tyrimai posthumanistikos eroje

Intelektualine prasme labiausiai provokuojantis, o konceptualiąja prasme vieningiausias iš visų mano peržiūrėtų akademinių leidinių yra 2015 m. „Historyka“ teminis numeris „Istorija posthumanistikos kontekste“, sudarytas Ewos Domańskos. Būtent šios mokslininkės įvadinis tekstas numeryje ir yra svarbiausias, o keliami klausimai (kaip posthumanizmo idėjos veikia istorikų (auto)refleksiją, kokius iššūkius praeities tyrinėtojų bendruomenei kelia ir kokias galimybes atveria?) tampa gairėmis ir kitų tekstų autoriams1.

E. Domańska iš pradžių pateikia posthumanizmo apibrėžimą. Anot moks­lininkės, XX a. antroje pusėje palengva išryškėjęs akademinio pasaulio dėmesys technologijų raidos, biopolitikos, genetinės inžinerijos, klimato atšilimo ir kitiems klausimams sukūrė specifinės refleksijos erdvę, kurioje konstruojamos visokios sąvokos ir koncepcijos su priešdėliais „bio-“, „eko-“, „geo-“, „neu­ro-“, „zoo-“. O pats „posthumanizmo“ terminas išpopuliarėjo dėl filologo Cary Wolfe’o inicijuotos akademinių leidinių serijos2.

Posthumanizmas, anot E. Domańskos, kelia klausimą, ką reiškia būti žmogumi XXI amžiuje, svarsto, kokia tikėtina ateitis laukia žmonijos ir domisi žmonių santykiais su nežmonėmis; ši konceptuali interdisciplininė erdvė apima meno, humanitarikos ir gamtos mokslų sferas.

Posthumanistika keičia krikščioniškoje Europoje susiformavusią ir ilgus amžius istorijos mokslą esmingai veikusią žmogaus sampratą (visatos ir istorijos centras, evoliucijos proceso aukščiausias taškas ir pan.). Suabejojama, ar žmogų derėtų laikyti visa ko matu, padedančiu suvokti istoriją, dabartį ir tikėtinos ateities formas.

„Tad kas yra žmogus ir kas yra gyvenimas?“ – klausia posthumanistai, įtvirtindami postantropocentrinį ir neeuropietišką požiūrį. O tai yra tikras iššūkis istorikams, nes pagrindinis jų tyrimo objektas visuomet buvo žmogus laike. Tai leidžia suprasti, kodėl didžioji dalis praeities tyrinėtojų bendruomenės išlieka ganėtinai atsargi (geriausiu atveju) posthumanistų inicijuojamos intelektualinės revoliucijos atžvilgiu. Mėgindami žaisti pagal posthumanistų kuriamas intelektualinio žaidimo taisykles istorikai postmodernistai kuria praeities tyrimų strategijas, pagimdančias tokias keistas istoriografijos formas kaip „žvėrių istorija (arba istoriografija)“, „daugiakryptė istorija“, „neuroistorija“, „bioistorija“ ar „zooistorija“.

Leopoldo von Ranke’s idėjų su­brandinto praeities tyrinėtojo istoriko požiūriu, tai „velniai žino kas, bet tikrai ne istorija!“, o jau minėtų nekonvencinių istoriografijos formų kūrėjai į tokį priekaištą paprastai atsako, esą būtent dabarties situacija ir noras suprasti galimą ateitį verčia juos istoriją įsivaizduoti tarsi gausių gyvybės formų raiškos lauką (tuo pačiu neatiduodant istorijos vien karaliams, karvedžiams ir politikams).

Mano manymu, žodis „įsivaizduoti“ čia itin svarbus.

IV. Kūrybiškas mąstymas ir kūrybiškas veiksmas

Naujausiame žurnalo „Cultural and Social History“ numeryje (2015, Vol. 12, Issue 4) aptikau Karen Harvey tekstą „Įsivaizduojant praeitį: menas, istoriografija ir viešoji istorija“. Autorė, analizuodama JAV ir Didžiojoje Britanijoje populiarios viešosios istorijos (angl. public history) raišką, teigia, jog tokia istorijos forma galėtų esmingai prisidėti prie visuomenės kūrybiško mąstymo ugdymo ir suteiktų galimybę akademikams leistis į naujus apmąstymus apie jų disciplinos prigimtį ir teikiamą naudą visuomenei.

Istorikų ir visuomenės kritinės re­fleksijos gebėjimų ugdymas buvo ir yra labai svarbus, teigia K. Harvey, tačiau pasaulis pažįstamas ne tik dėl šios re­fleksijos „išdistiliuotų“ faktų. Straipsnio autorė naujas galimybes istorijos interpretacijai įžvelgia istorikų ir menininkų bendradarbiavimo plotmėje, nes čia gimstantys fenomenai skatina visuomenės kūrybinį mąstymą ir ugdo vaizduotę. Beje, šis aspektas, anot K. Harvey, dabar Didžiojoje Britanijoje plėtojamai viešosios istorijos formai tampa toks pat svarbus, kaip ir visuomenės edukacija, pilietiškumo skatinimas ar identiteto formavimas. „Menas nėra istorijos tarnas, kaip ir istorija netarnauja menui. Tačiau tarp meninio ir istorinio pažinimo būdo esama tam tikros giminystės.“ Žvelgdama į istoriją ir bandydama šioje disciplinoje įžvelgti „meno pėdsakus“, K. Harvey visų pirma pamini tai, kad praeities tyrinėtojai savo amatą tobulina naudodami kūrybiškumą, vaizduotę ir, žinoma, nepamiršdami estetinio savo veiklos matmens.

Tekste, apibrėžiant teorinį kontekstą, visų pirma paminimas kultūrinis posūkis, dėl kurio įsivyravo nuostata, esą istorija yra kultūriškai konstruojama žinojimo forma. Šis aspektas leidžia istorikui sureikšminti ne vien gebėjimą kritiškai vertinti tam tikrą žiniją, bet ir atkreipti dėmesį į praeities tyrinėtojo gebėjimus tą žiniją kurti ir rūpintis šių kūrybinių gebėjimų lavinimu.

Tiesą sakant, K. Harvey idėjos nėra itin naujos. Tai greičiau simptomiškas straipsnis, parodantis, jog šiuolaikinę Vakarų istoriografiją kuriantiems moks­lininkams ir jų darbo rezultatus vartojančiai visuomenei kūrybiškumo aspektas jau kurį laiką yra labai svarbus. Ne veltui žurnalo „Rethinking History“ redakcija net tris numerius 2010–2012 m. paskyrė „Istorijai kaip kūrybiniam rašymui“ (History as Creative Writing), o vieno iš šių numerių sudarytojas Jamesas Goodmanas trumpą pratarmę užbaigė taip: „Kaip visados, aš sveikinu mokslininkų, rašytojų ir menininkų iniciatyvas, kurios užgimsta (...) jaučiant nuolatinę įtampą tarp to, kas turima pasakyti ar parodyti, ir to, kaip tai bus pasakyta ar parodyta.“3

V. Kam viduramžių epochos tyrinėtojui José Saramago romanas apie Lisabonos apgultį?

Vienu didžiausių asmeninių atradimų medžiojant idėjas laikau žurnalą „Postmedieval“. Įkurtas viso labo 2011 m., bet itin kūrybiškos ir ambicingos redakcinės kolegijos (tokių hipsterių-intelektualų) leidžiamas žurnalas kiekviename numeryje sugeba nustebinti, o publikuojamus straipsnius įdomu skaityti ne tik viduramžių epochos tyrinėtojams.

Prancūzų filosofas Alainas de Libera yra suformulavęs tezę, kad ilgą laiką, pritaikius „modernybės cenzūrą“, viduramžiai buvo nepelnytai laikyti tamsos amžiais. Šis stereotipas gajus iki šiol, o jo atsikratyti, anot A. de Libera, bus galima tik tuomet, kai jie „sulauks savo Foucault“ 4. „Postmedieval“ iš tiesų padeda atrasti viduramžius ir suprasti šios epochos vertę. Dar daugiau – dažnai šiame žurnale tekstus publikuojantys moks­lininkai skatina iš naujo apmąstyti savąjį santykį ne vien su šia praeities epocha, bet ir su istorija.

Naujausio šio žurnalo numerio (2016, Vol. 7, Issue 1) tema – „Įsivaizduojami susitikimai. Istoriografijos Naujajam pasauliui“. Teminio numerio sudarytojo Roland’o Betancourt’o įvadinis tekstas pradedamas citata iš José Saramago romano „Lisabonos apgultis“. Joje atskleidžiama, kaip vieno žodžio („ne“) prirašymas, pasakojant apie 1147 m. vykusią Lisabonos apgultį („kryžiuočiai nepadės portugalams įsiveržti į Lisaboną“), gali esmingai pakeisti visą žmonijos istoriją⁵.

Kam mokslininkui prisireikia cituoti romaną, kuriame pasakojamas alternatyvus istorijos siužetas? R. Betancourt’as sako, jog pasakojimai apie istoriją ir joje egzistavusius reiškinius, pasiremiant turimais faktais arba atsidūrus jų stygiaus sukuriamame akligatvyje, visuomet yra sąlygų galimybei istorijoje kūrimas.

Šiuo aspektu praeities pažinimas panašus į kelionę, o susitikimai su istorijos galimybėmis joje yra tiek pat svarbūs savęs ir pasaulio pažinimui, kiek ir troškimas suprasti, kas, kada ir kaip nutiko iš tikrųjų.

 

¹ „Posthumanizmo“ sąvoka „Literatūros ir meno“ puslapiuose šmėžavo jau ir anksčiau, pvz.: Aušra Jurgutienė. „Kelios pastabos apie posthumanistinę tendenciją šiuolaikinėje lietuvių prozoje“, Literatūra ir menas, 2014, Nr. 8, p. 14–17. Su posthumanizmo kryptimi susijusi „gyvūnų istoriografija“ pristatyta „Istoriko teritorijoje (V)“ (2015, Nr. 26).

² Apie šią seriją ir išleistas knygas:
www.upress.umn.edu/book-division/series/posthumanities.

³ James Goodman. „Editorial“, Rethinking History: The Journal of Theory and Practice, 2014, Vol. 18, Issue 1, p. 1.

⁴ Alain de Libera. „Viduramžių mąstymas“. – V.: „Logos“, 2001, p. 19, 157.

⁵ José Saramago. „História do Cerco de Lisboa“. – Portugal: „Caminho“, 1989.