Aurimas Švedas. Istoriko teritorija (XIX)

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

...tai, ką istorikai vadina praeitimi, yra intelektualinis konstruktas.

Zachary S. Schiffman. „Praeities gimimas“

 

Viduramžių žmonės mėgsta stebėti ir ne tokius malonius reginius [spektaklius]. Paskutinį 1425 metų rugpjūčio sekmadienį į Armanjakų rūmų kieme Sent Onorė gatvėje esantį aptvarą, kur uždarytas gražiai įmitęs paršas, įleidžiami trys lazdomis ginkluoti neregiai. Jie turi pamėginti užmušti tą paršą. Žinoma, stengdamiesi pataikyti į gyvulį, jie daužo vienas kitą, tad jei vietoj lazdų jie būtų turėję tikrus ginklus, tai tikrai būtų vienas kitą užmušę. Išvakarėse jie pražygiavo Paryžiaus gatvėmis, pirma jų ėjo pilvūzas, nešantis vėliavą su paršo atvaizdu. Jean Verdon. „Viduramžių malonumai“

Tais laikais [XVIII a.], apie kuriuos papasakosime, miestuose viešpatavo mums, šių dienų žmonėms, sunkiai įsivaizduojama smarvė. Gatvės smirdėjo mėšlu, galukiemiai – šlapimu, laiptinės – sutrūnijusia mediena ir žiurkių išmatomis, virtuvės – sugedusiais kopūstais ir avių lajumi; nevėdinti kambariai trenkė sudususiomis dulkėmis, miegamieji – riebaluotomis paklodėmis, drėgnais patalais ir šleikščiai saldžiu naktipuodžių kvapu.

Patrick Süskind. „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“

 

...kiti žmonės yra kitokie.

Robert Darnton. „Didžiosios kačių skerdynės“

 

Mes priimame praeitį kaip duotybę, o save įsivaizduojame it akrobatus, kasdien žingsniuojančius lynu, atskiriančiu čia ir dabar situacijas nuo mus tykančio paglemžti būtojo laiko valdų. Praeitis XXI a. žmogui yra lyg ištikimas, visuomet šalia esantis, šešėlis, kurio šydas uždengia ką tik išgyventas akimirkas, patirtus įspūdžius, išgertus espresso, perskaitytus knygų puslapius, per dienos maratoną sutiktų žmonių veidus. Ši kasdienybėje besiskleidžianti praeities ir dabarties dialektika, laikui lyg upei tekant ten link, iš kur negrįžtama, paprastai mums nekelia įtampos ir neskatina užsiimti savistaba. Nebent būtume įsimylėjėliai, suvokiantys, jog žiūrime į brangaus žmogaus akis paskutinį kartą arba išgyvename kitas skaudžias akimirkas, įprasmintas suvokimo, kad joms virtus praeitimi kažkas labai svarbaus baigsis ir niekada nebepasikartos.

Istorikai apie praeities reiškinį ir savo santykį su praeitimi galvoja nuolat. Dažniausiai ši refleksija mokslininkų kasdienoje yra susijusi su pastanga surasti atskaitos tašką: „Kas laikytina praeitimi istorijos mokslo požiūriu?“ Vienareikšmis atsakymas neegzistuoja. Vieni istorikai praeitimi laiko ką tik nutikusius dalykus, savo tyrimuose priartėdami prie antropologijos ir kitų socialinių mokslų interesų, teorijų bei metodų lauko; kitiems prireikia 5, 20 metų ar net pusės amžiaus distancijos. Skirtingi pasirinkimai pagrindžiami labai įvairiais argumentais. Lengviausiai nusibrėžti dabarties ir praeities ribas pavyksta mokslininkams, kurie lemiamu kriterijumi laiko galimybę imtis darbo su archyvuose glūdinčiais dokumentais. Įvairios valstybės savo įstaigų bei institucijų archyvuose esančius fondus (jeigu jie susiję su jautriais, neretai – nacionaliniam saugumui galinčiais turėti įtakos, dokumentais) laiko užrakintus 50 metų. Panašia logika taip pat vadovaujasi žmonės, sudarantys ir konkrečiam valstybės, bibliotekos arba universiteto archyvui paliekantys savo asmenines dokumentų (pavyzdžiui, dienoraščių, laiškų) kolekcijas. Jeigu jose yra informacijos, galinčios paveikti dar gyvų žmonių situaciją, tokių kolekcijų sudarytojai neretai nustato 25 ar 50 metų cezūrą, po kurios dokumentai ima pasakoti savąsias istorijas smalsiems istorikų bei kitų prašalaičių žvilgsniams. Tarkim, 2016-iesiems besibaigiant kultūrinis mėnraštis „Metai“ ėmė spausdinti rašytojo Juozo Baltušio atsiminimų fragmentus, kurie išankstiniu autoriaus nurodymu buvo ketvirtį amžiaus neprieinami tyrinėtojams, varstantiems Lietuvos literatūros ir meno archyvo duris. Regis, ištisą pasaulį apima ir Tomo Venclovos dienoraštis, rašytas nuo 1958 m. ir saugomas Beinecke’o biblioketoje, Jeilio universitete, JAV, kurio visumą aprėpti bus galima dar negreitai („Literatūros ir meno“ skaitytojai 2016–2017 m. sandūroje supažindinami su šio dienoraščio fragmentais).

Žvilgsnį nukreipus nuo lietuviškų link globalių aktualijų, susijusių su dabarties ir praeities ribų braižymu, kaip neprisiminus viso pasaulio akademinės bendruomenės, žurnalistų, analitikų ir visokio plauko konspirologų dėmesį prikausčiusio JAV Centrinės žvalgybos valdybos sprendimo 2017-ųjų pradžioje į savo internetinį archyvą įkelti iki šiol didžiausią, šimtus tūkstančių dokumentų apimančią, kolekciją, kurioje galima rasti visko: nuo pažymų apie Lietuvos partizanų karą iki dokumentų apie telekinezę ir neatpažintus skraidančius objektus1. Visi šie dokumentai, CŽV vadovybės nuomone, jau priklauso istorijos sferai, todėl gali būti paviešinti ir studijuojami.

Taigi praeities samprata yra konstruojama, tai mąstymo veiksmas, turintis savo istoriją.

Kada Vakarų civilizacijos žmogus sukūrė praeities kategoriją? Kokią prasmę jai suteikė? Ar mūsų požiūris į praeitį kito ir vis dar tebekinta? Kas lemia šias transformacijas?

Pamėginkite šiandien pradėti atsakymų į šiuos klausimus paieškas.

II

Svarstyti šių klausimų leisimės kartu su istoriku Zachary’u S. Schiffmanu, puikios knygos „Praeities gimimas“ („Birth of the Past“, John Hopkins University Press, 2011) autoriumi.

Anot istoriko, nusakydami, kas yra (ir kas nėra) praeitis, mes ne tik konstatuojame, esą tam tikri dalykai nutiko prieš dabartį, bet ir įvardijame dar vieną, daug esmingesnį už chronologinę takoskyrą, dalyką – dabartis esmingai skiriasi nuo praeities. Šis skirtybės suvokimas neatsiejamas nuo anachronizmo ir, nuo savęs pridėčiau, nuostabos jausmų patyrimo.

Įdėjus šiek tiek pastangų, praeitis atsiveria mums kaip kažkas kitoniško, kartais – baugaus ir nesuprantamo, verčiančio susigūžti ir jaustis nepatogiai, o kartais – tragikomiško ir leidžiančio pasijusti pranašesniems už protėvius, tačiau visuomet stebinančio. Pastarąją prarają, nusidriekiančią tarp nūdienos ir praeities, mums visų pirma padeda suvokti rašytojų ir istorikų tekstai, kuriuose gilinamasi į konkrečios epochos žmonių jausenas, mąstymo bei elgsenos ypatumus.

XX a. antroje pusėje Vakaruose atsirado kelios istoriografinės mokyklos, jų pasirenkamos tyrimo temos, naudojamos teorinės bei metodologinės prieigos ir pasitelkiamos pasakojimo strategijos padėjo skaitytojams atrasti naujus praeities siužetus ir kažką sužinoti ar suprasti apie istoriją, suteikė galimybę patirti praeitį ir (šių emocinių išgyvenimų paskatintiems) apmąstyti savąjį santykį su visuomenėmis bei paskirais individais, nutolusiais nuo mūsų laike. Tikriausiai ne tik dėl pažinimo horizontų išplėtimo, bet ir dėl šios aplinkybės istorijos tyrimo kryptys, kaip, tarkim, „Kasdienybės istorija“ (vok. Alltagsgeschichte), „Mikroistorija“ (it. mic­roistoria), „Mentalitetų istorija“ (pranc. histoire des mentalités), „Istorinė antropologija“ (angl. historical anthropology) etc., tapo ne tik tam tikra intelektualine mada, bet ir, žvelgiant iš knygų leidėjų taško, skaitytojų mėgstamos akademinės literatūros rašymo laboratorijomis.

Šiuo atveju nesileisime į rafinuotas intelektualines pratybas, mėgindami susumuoti ir aptarti išvardytųjų mokyklų skirtumus ir bendrumus (pastarųjų, regis, daugiau nei skirtumų). Palikdami šį darbą istoriografams bei istorijos teoretikams geriau atsiverskime vieną kultūros istoriko tekstą, kurio puslapiuose įvyksta skaitytojo akistata su praeitimi, palydima nuostabos jausmo. Turiu omenyje amerikiečių istoriko Roberto Darntono straipsnį „Darbininkų maištas: didžiosios kačių skerdynės“2.

Maria Loboda. „Kolosalus rašomasis stalas“, gipsas, medis, kremas nuo šalčio ir cigaretės, 2017. Iš ŠMC iki kovo 8 d. veiksiančios M. Lobodos parodos „Švytinti švytinti švytinti sutinku savo pralaimėjimą“. gyčio norvilo nuotrauka

III

R. Darntonas aprašo žiaurias kačių skerdynes, kurias Paryžiuje apie 1740-uosius surengė Jacques’o Vincent’o graviūrų ir estampų spaustuvėje dirbę meistro mokiniai Jeromas ir Leveillis. Šią istoriją užrašė darbininkas Nicolasas Contatas „Anecdotes typographiques“, anot Darntono, pats buvęs šių žudynių vienu iš iniciatorių ir dalyvių (tik vėliau prisidengęs beletrizuotu Jeromo paveikslu).

Vieną dieną Jeromas ir Leveillis, padedami pameistrių, sugaudė spaustuvės meistro ir jo žmonos globojamas, puikiai maitinamas ir visaip kitaip lepinamas Švento Severino gatvės, kurioje buvo įsikūrusi spaustuvė, kates (beje, apgaule iš šeimininko išgavę leidimą tokiai „akcijai“). Kas vyko toliau? Anot Darntono, kai leisgyvės katės spaustuvės kieme buvo ištrauktos iš maišų, „susirinko visa dirbtuvė ir surengė teismo parodiją su sargybiniais, nuodėmklausiu ir valdžiai atstovaujančiu budeliu. Paskelbę gyvulius kaltais ir atlikę paskutines apeigas, korė juos improvizuotose kartuvėse. Pažadinta juoko pliūpsnių, kieme pasirodė meist­ro žmona. Pamačiusi kilpoje kabančią kruviną katę, ji suklykė. (...) Tuoj pat pasirodė ir meistras. Jis įtūžo, kad sustojo darbas, nors žmona ir stengėsi jam paaiškinti, kad jiems gresia kur kas pavojingesnis nepaklusnumas. Tada šeimininkas su šeimininke pasišalino, palikdami darbininkus, netveriančius iš „džiaugsmo“, „sumaišties“ ir „juoko“.3

Perpasakojęs šią istoriją praeities tyrinėtojas konstatuoja, jog šiuolaikiniam žmogui kačių skerdynės visai nejuokingos. O skirtingas emocines reakcijas į įvykį nulemia praraja, skirianti mus ir ikiindustrinės Europos darbininkus. Anot Darntono, perpratę kačių skerdynių „juokingumo kodą“, galėsime paaiškinti tos epochos žmonių mąstymo bei elgsenos ypatumus ir nusakyti, kur slypi esminės skirtybės, verčiančios mus galvoti apie Jeromą, Leveillį ir kitus graviūrų bei estampų dirbtuvės darbininkus kaip apie žmones, gyvenusius kažin kokioje kitoje realybėje, kurios mes nesuprantame ir su kuria, tiesą sakant, nelabai ir norime turėti ką nors bendra.

Šiuo atveju Darntonas panaudoja įspūdingą ir paveikią taktiką: 1) papasakoja apie reiškinį, kurio prasmės nesuvokiame; 2) leidžia patirti kultūrinį šoką; 3) po šio sukrėtimo sukuria galimybes mums suprasti kitus bei jų kitoniškumą, nulemtą praeities ir dabarties netapatumo.

Analogiškų puikių tekstų, išraiškingai ir išradingai pasakojančių apie skirtingose epochose gyvenusio „mažojo žmogaus“ mąstymo, elgsenos bei jausenos ypatumus ir tapusių XX a. žmogui savotišku veidrodžiu, yra ir daugiau. Paminėsiu tik keletą knygų, neabejotinai priskiriamų kultūros istorijos, istorinės antropologijos, mikroistorijos arba kasdienybės istorijos „aukso fondui“: Emmanuelio Le Roy Ladurie knyga „Oksitanijos kaimas Montaju: 1294–1324 metai“ („Montaillou, village occitan de 1294 à 1324“, 1975, liet. k. 2005), pasakojanti apie Pietų Prancūzijoje egzistavusio kaimo, paskutiniosios katariškos erezijos tvirtovės, gyventojų rūpesčius, jausmus, mintis, šeiminį ir seksualinį gyvenimą. Dar vienas, iš esmės neapeinamas tekstas apie praeities, kaip kitoniškumo, patyrimą ir refleksiją yra Natalie Zemon Davis knyga „Martino Guerre’o sugrįžimas“ („The Return of Martin Guerre“, 1984), nušviečianti XVI a. Prancūzijos kaimo gyventojos Bertrande de Rols santuokos su M. Guerre’u peripetijas bei atskleidžianti, kaip, Martinui pabėgus „nuo šeiminės laimės“, kitas vyras – Arnaud du Tilh – sėkmingai apsimeta Bertrande’os sutuoktiniu. Trumpą istorinių bestselerių, raginančių skaitytoją užsiimti savistaba, apžvalgą užbaigsiu Carlo Ginzburgo knyga „Sūris ir kirmėlės: XVI amžiaus malūnininko kosmologija“ („ll formaggio e i vermi. Il cosmo di un mugnaio del ‘500“, 1974), kurios pagrindinis herojus malūnininkas Domenico Scandella, pravarde Menocchio, dėl savo filosofinių pažiūrų buvo apšauktas eretiku ir 1599 m. sudegintas ant laužo.

Probėgšmais suminėtos knygos atskleidžia mums praeities ir dabarties sąlytį kaip dabarties žmogaus susitikimą su kitu, nutolusiu nuo XXI a. ne tik chronologiškai, bet ir emocine, taip pat ir mentaline prasme. Tačiau šios akistatos vykdavo ne visada, nes buvo laikas, kai praeities (kaip esmiško kitoniškumo) suvokimas tiesiog neegzistavo.

IV

Čia derėtų ir vėl prisiminti Schiffmano knygą „Praeities gimimas“, kurioje suformuluojama tezė, kad praeities ir dabarties takoskyra išryškėjo ir buvo įsisąmoninta Renesanso epochoje, kai gimė anachronizmas.

O kaip tada būtų galima apibūdinti antikos ir viduramžių epochos žmonių savivokos laike ypatumus?

Iš pirmo žvilgsnio teiginys, kad senovės istorikai neturėjo praeities sampratos, atrodo absurdiškas. Juolab kad antikoje gimė naujas – literatūros, kalbančios apie istoriją, – žanras, o prie jo ištakų stovėję žmonės, savaime aišku, galėjo aprašyti praeityje vykusius dalykus ir juos susieti tarpusavyje įvairiais, ganėtinai sofistikuotais būdais.

Vis dėlto, anot Schiffmano, antikos gyventojai, nors ir gebėdami suvokti, kurie įvykiai nutiko anksčiau už kitus, kūrė daugybės paraleliai egzistuojančių (ir tarpusavyje nesusietų) praeičių paveikslus. Tarkim, nei Tukididas, nei Herodotas nesistengė skirtingų praeičių epizodų ir juose vykstančių istorijų susieti į vieną naratyvą. Istorijos tėvu laikomas Herodotas pasakojime juda nuo istorijos prie istorijos. Tukididas mato priežasčių ir pasekmių ryšius (šiuolaikiniam žmogui atliekančius esminės istorinio naratyvo rišamosios medžiagos vaidmenį), tačiau apie juos nekalba apsiribodamas įvykių sekos komponavimu ir nesistengia parodyti, jog vieni šios sekos komponentai (įvykiai) yra svarbesni už kitus. Tad net ir patys svarbiausi dalykai Tukidido istorijoje netampa naratyvą struktūruojančia jėga.

Antikoje istorinis pasakojimas visų pirma turėjo kažko išmokyti, suteikti malonumą, pateisinti, o ne padėti bet kokia kaina suprasti, kodėl nutiko vieni arba kiti dalykai ir kokias pasekmes sukėlė.

Naujo mąstymo pradmenys buvo suformuoti šv. Aurelijaus Augustino, kuris sugebėjo susieti individo ir žmonijos egzistavimo laike lygius, sėkmingai panaudojo linijinio laiko tėkmės koncepciją ir sureikšmino dabarties aspektą kaip žiūros tašką, aprėpusį praeities, dabarties ir ateities dimensijas, kartu atmesdamas antikoje egzistavusias linijines bei epizodines praeitis.

Nepaisant šių krikščioniškosios pasaulėžiūros inovacijų ir praeities, kaip laiko, kuris egzistavo anksčiau, sampratos įtvirtinimo, viduramžių žmogus negebėjo patirti „praeities praeitiškumo“, kaip kažko esmingai ir sistemingai kitoniško lyginant su dabartimi.

Praeičiai „praeitiškumo savybę“, anot Schiffmano, suteikė Renesansas. Tačiau apie tai – kitą kartą.

 

1 Išslaptintas CŽV archyvas: www.cia.gov/library/readingroom/home.
2 Robert Darnton. „Didžiosios kačių skerdynės... ir kiti Prancūzijos kultūros istorijos epizodai“. – V.: „Baltos lankos“, 2002, p. 89–119.
3 Ten pat, p. 91.