Aurimas Švedas. Istoriko teritorija (XX)

Kas yra (ir kas nėra) praeitis?

 

Dauguma istorikų yra įsitikinę, kad laikas yra tai, ką mums siūlo kalendoriai ir laikrodžiai: 1) laikas yra homogeniškas (t. y. kiekviena sekundė, minutė ar diena yra identiškos); 2) laikas yra diskretiškas (t. y. kiekviena akimirka laike gali būti nužymėta kaip taškas tiesėje); 3) laikas yra linijinis; 4) laikas turi kryptį (t. y. laikas be jokių trikdžių teka iš ateities į dabartį ir praeitį); 5) laikas yra absoliutus (t. y. laikas nepriklauso nuo erdvės arba nuo jį skaičiuojančio asmens).

Berberas Bevernage’as ir Chrisas Lorenzas

Londone yra daug nedidelių senojo laiko kišenių, kur daiktai ir vietos išlieka tokie patys, kaip gintare įstrigę burbuliukai, – paaiškino ji. – Londone yra galybė laiko ir jis visas turi kažkur pasidėti – neįmanoma jo viso išsyk sunaudoti.

Neilas Gaimanas

Mes pasirenkame savo praeitį tokiu pat būdu, kaip renkamės ateitį.

Haydenas White’as

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

I

Žiūriu į „muiline“ darytą priblėsusių spalvų nuotrauką. Vaikino, stovinčio ties Katedros bokštu, veide klydinėja kažkas panašaus į drovią šypseną. Mėlynas lietpaltis, per petį permestas krepšys, jame – knygos ir paskaitų konspektai. Fotografuota ankstyvą rudenį.

Tai aš 1993-iaisiais, pirmakursis, Vilniaus universitete studijuojantis istoriją.

Jeigu praėjusiame tūkstantmetyje darytoje nuotraukoje užfiksuota manoji „jaunystės versija“ patektų į dabartinę „keturiasdešimtmečio realybę“, ji dėl daugelio priežasčių (apsirengimo, mąstymo ypatumų etc.) būtų anachronizmu.

Šia sąvoka derėtų apibūdinti ir kitus į juostinio fotoaparato (rodos, „Minolta“) objektyvą tąkart nepatekusios, tačiau pirmakursio istoriko gyvenimą esmingai lėmusios kioskelių kapitalizmo, treninguotų „autoritetų“ ir „stogų“, pirmųjų komercinių radijo stočių, naujų „Foje“ albumų laukimo, mėgavimosi airišku „Guinness“ alumi restorane „Prie Parlamento“ ir kava „Savame kampe“ (nuoširdžiai tikint, kad „geriau tiesiog nebūna“) epochos reiškinius, jeigu jie kaip nors prasprūstų į šiandieną (kartais juk taip ir nutinka!).

Taigi, žiūrėdamas senas nuotraukas ir jausdamas, kad jose užfiksuota mano studentiška jaunystė būtų anachronizmu dabartyje, aš praeičiai suteikiu „praeitiškumo“ bruožų.

II

„Istoriko teritorijoje“, publikuotoje šių metų „Literatūroje ir mene“ (Nr. 7), jau pristatytas Zachary’us S. Schiffmanas, knygos „Praeities gimimas“ autorius, yra įsitikinęs, kad pirmą kartą Vakarų pasaulio žmogus praeities praeitiškumą patyrė Renesanse, nes būtent tuomet gimė anachronizmo jausmas. Šis jausmas mus ištikimai lydi iki pat XXI a. padėdamas identifikuoti praeities bei dabarties skirtį, ją apibūdinti mokslininkams ir kiekvienam iš mūsų, retsykiais surengiančiam akistatą su praeitimi vartant senų nuotraukų albumus.

Literatūrologas Thomasas M. Greene’as, tyrinėdamas anachronizmo reiškinį, sudarė penkių anachronizmo kategorijų sąrašą:

1) „naivus“ anachronizmas išreiškia „stiprų istoriškumo stygių“;

2) „užgaulus“ anachronizmas tvirtai laikosi kokio nors modelio, patiriančio ašt­rią koliziją su šiuolaikybe;

3) „įžvalgus“ anachronizmas siekia kont­roliuoti istoriją naudodamas neteisingai arba ne iki galo suprastą kultūrinį modelį; 4) „kūrybiškas“ anachronizmas išnaudoja skirtumus tarp dabarties ir praeities; 5) „patetiškas“ arba „tragiškas“ anachronizmas atskleidžia permainų neišvengiamybę („History and Anachronism“, The Vulnerable Text, Essays on Renaisance Literature, Columbia University Press, 1986).

Renesanso epochos humanistų tekstuose, anot Schiffmano, atsiskleidė būtent „kūrybiško“ anachronizmo (arba kūrybiško santykio su anachronizmu) potencialas.

Suvokus kokybinį skirtumą tarp anuomet ir dabar, šios epochos humanistų santykį su praeitimi padeda išreikšti imitatio ir restauratio metodai. Renesanse buvo pabrėžiamas klasikinės (antikos) kultūros modelių pavyzdinis pobūdis, todėl šie modeliai buvo atkartojami ir cituojami. Imitatio pagimdė erdvę, kurioje praeitis ir dabartis kūrybiškai susiliejo – apibrėždamos, sustip­rindamos, papildydamos ir tapdamos atsvara viena kitai. Humanistai taip pat siekė restauruoti senuosius tekstus, atkurti jų pradinę formą.

Tačiau tai buvo viso labo pirmas žingsnis išryškėjant praeities praeitiškumo kontūrams.

Schiffmanas, bandydamas atskleisti praeities ir dabarties sąveiką Renesanso ir Apšvietos epochose, knygoje „Praeities gimimas“ kuria įstabių asmenybių –­ Francesco Petrarcos, Jeano Bodino, Michelio de Montaigne’io, Charles’io Montesquieu – portretus. Kuo šios asmenybės svarbios praeities ir dabarties distinkcijos ir praeities praeitiškumo savybių suvokimui ir jo plėtotei?

Italų mokslininkas ir poetas F. Pet­rarca (1304–1374) išmanė antikos kultūrą ir buvo perpratęs jos dvasią daug geriau nei daugelis jo amžininkų humanistų. Anot Schiffmano, šis Renesanso epochos žmogus bandė imitatio ribas, ilgėjosi, net gedėjo antikos kultūros bei jos viršūnes sukūrusių asmenybių (pats dėl šio gedėjimo tapdamas anachronizmu Renesanse), atvėrė galimybes kūrybiškai įtampai tarp praeities ir dabarties atsirasti, kuri tapo prielaida gyvajai praeičiai (kitaip sakant – naujam gyvenimui prikeltai praeičiai) tarpti. Beje, gyvosios praeities erdvė plėtėsi daugėjant žinių apie antiką ir jos kultūrą, kol galiausiai virto chaotiška ir amorfiška įvairios informacijos sankaupa.

Prancūzų teisininkas, politikos filosofas ir istorikas J. Bodinas (1530–1596) rašė veikalą „Methodus ad facilem historiarum cognitionem“ (1566) suvokdamas atskirtį tarp praeities bei dabarties (Petrarcos vartotos anachronizmo sampratos prasme) ir siekdamas kurti jungtis tarp šių realybių. Anot Schiffmano, Bodinas ieškojo istorijos prasmės tyrinėdamas įvairias istorijas ir jas suformavusius įvykius. Šiam mąstytojui rūpėjo praeitis pati savaime, o siekdamas suvokti, kas, kaip ir kodėl nutiko, Bodinas buvo pasiruošęs keliauti į maksimaliai nuo dabarties nutolusį praeities epicentrą. Tam, kad šis požiūris įsivyrautų, Schiffmano nuomone, gyvoji praeitis turėjo mirti ir užleisti vietą mirusiai praeičiai.

Arturas Valiauga. Sporto salė. Ragainė, 2016

Dar vienas žmogus, be kurio sunku suvokti praeities praeitiškumo tapsmą, yra prancūzų humanistas ir filosofas M. de Montaigne’is (1533–1592). Rašydamas esė Montaigne’is nuolat keitė perspektyvas – actekiškas, romėniškas, ispaniškas, graikiškas, braziliškas, veng­riškas, albaniškas, gaskoniškas žiūros taškai atsiverdavo įvairiuose tekstuose (chrestomatinis tokio perspektyvos kūrimo pavyzdys: trečios Montaigne’io knygos šeštoje esė „Apie judėjimo priemones“ ispanų konkistadorai parodomi iš actekų perspektyvos). Beje, nė vienos iš jau minėtų perspektyvų eseistas neišskyrė kaip pranašesnės, taip pat susilaikė ir nuo savojo požiūrio viršenybės demonstravimo priešpriešinant jį kitoms nuomonėms.

Keisdamas stebėtojo ir pasakotojo žiūros taškus Montaigne’is kūrė ir atskleidė įvairialypius praeities bei dabarties santykius, taip pat tarp šių realybių susiformuojančias distancijas (pavyzdžiui, samprotaudamas apie senąją Romą ir jo laikų „modernią“ Prancūziją). Ne mažiau svarbu ir tai, kad Montaigne’is sugebėjo įžvelgti skirtybes tarp įvairių praeičių formų (kaip antai, Romos ir Atėnų).

Prancūzų politikos filosofo Ch. Montesquieu (1689–1755) tekstai atskleidžia istorinio mąstymo pokyčius jo laikotarpiu. Montesquieu ne tik skyrė praeitį nuo dabarties, bet ir praeitį nuo praeities arba dabartį nuo dabarties. Filosofas suvokė ir atskleidė konteksto svarbą mąstant apie praeities ir dabarties santykį. Schiffmanas įsitikinęs, jog konteksto sureikšminimas ir kontekstualizavimo pastanga leido Montesquieu paversti Renesanse apčiuoptą anachronizmo jausmą universalia žmogiškojo suvokimo sąvybe. Taip Italijos humanistų išaugintas „lokalinis anachronizmo jausmas“ (mąstant apie senovės Romos ir jų gyvenamojo laikotarpio Italijos skirtybes) buvo išplėtotas į universalią kategoriją, padedančią mums susivokti laiko tėkmėje ir apie ją pasakoti.

III

Esminių skirtumų tarp praeities bei dabarties (ir ateities) suvokimas turėjo itin svarbių pasekmių istoriografijai. Praeities praeitiškumas, arba kitoniškumas, leido istorikams sukurti savo discipliną ir pagrįsti jos autonomiško egzistavimo prasmę XIX amžiuje.

Kita vertus, mąstydami apie praeities ir dabarties dialektiką, taip pat apie istorikų santykį su praeitimi, akademikai iki šiol diskutuoja, kaip atsakyti į kai kuriuos klausimus:

• Kada dabartis virsta praeitimi? (Pirmoje šio teksto dalyje jau užsiminta, kokius populiariausius, tačiau nebūtinai išsamius atsakymus į šį klausimą dažniausiai renkasi istorikai.)

• Ar visuomet tik istoriko valioje nuspręsti, kada baigiasi viena epocha (virsdama praeitimi) ir prasideda kita?

• Kas, kaip ir kada gali nustatyti, kuomet jau laikas imtis tam tikrų veiksmų dėl praeities?

• Ar praeitis visuomet yra „negyva“?

• Kaip turi elgtis istorikas, budėdamas ties praeities ir dabarties „valstybių“ riba: tiesiog stebėti vykstančius sąveikos procesus arba jų nebuvimą, o gal aktyviai į juos kištis?

• Ar mūsų santykis su praeitimi gali būti tik vienakryptis, t. y. paremtas intervencijomis iš dabarties?

• Ką istorikai turi daryti, kai politikai ir visuomenė ragina palikti praeitį praeičiai arba įsakmiai skatina atstatyti istorinę tiesą?

Į šiuos ir kitus, čia nepaminėtus, klausimus neįmanoma rasti atsakymo nepateikus panoraminės šiuolaikinio pasaulio bei jame egzistuojančios Vakarų istorikų bendruomenės nuotraukos.
Žvilgsnį iš paukščio skrydžio padės susikurti knygoje „Laiko dekonstravimas: brėžiant ribas tarp dabarties, praeities ir ateities“ („Breaking up Time: Negotiating the Borders between Present, Past and Future“, Vandenhoeck&Rup­recht, 2013) suformuluotos įžvalgos apie modernybę ir joje gyvenančių žmonių požiūrį į praeitį bei ateitį.

Įvadinį tekstą šiai knygai parašę Berberas Bevernage’as ir Chrisas Lorenzas pateikė keletą itin svarbių pastebėjimų, padedančių suvokti šiuolaikinio žmogaus santykį su praeitimi, dabartimi ir ateitimi:

1. Modernistinis ir progresyvistinis praeities ir dabarties santykio suvokimas tapo esmine prielaida akademiniam istorijos rašymui Vakarų istoriografijoje. Žmogaus savivokos lūžį, įvykusį XVIII a. antroje pusėje, yra suradęs ir apmąstęs Reinhartas Koselleckas studijoje „Praėjusi ateitis. Apie istorinio laiko semantiką“ (vokiškas leidimas – 1979; angliškas – 2004; apie šioje studijoje suformuluotas idėjas plačiau žr. 2016 m. „Istoriko teritoriją“ XIV).

2. Pastarąjį pasaulėvaizdį (įvardijantį praeitį kaip anachronizmą ir kartu ją nuvertinantį, taip pat suabejojantį istorijos kaip gyvenimo mokytojos vaid­meniu ir skatinantį Vakarų žmogaus lūkesčius, susijusius su ateitimi) nuo­sekliai kvestionuoja postmodernizmas ir įvairios postkolonijinės teorijos. Dabar akademinėse sferose vykstantys procesai skleidžiasi lygiagrečiai su XXI a. žmogaus savivokos kaita – daugelis asmenų modernistinio ir progresyvistinio mąstymo paradig­moje jaučiasi nekomfortiškai patirdami nuolatinį kažko tikro ir pastovaus ilgesį.

3. Praeities ir dabarties santykis XXI a. nebėra vien individų, visuomenės ar akademikų (auto)refleksijos sfera. Tai dažnai vidaus ir užsienio politikos objektas (darbo grupėms ir komisijoms nagrinėjant reparacijų, oficialių atsiprašymų už istorines neteisybes, tiesos išsiaiškinimo bei atstatymo, sudėtingų klausimų sprendimo ir pan.).

4. XX–XXI a. sandūroje daug mokslininkų nagrinėjo distancijos bei ryšio tarp praeities ir dabarties, taip pat praeities ontologinio statuso klausimus. Akademikų pateikiami požiūriai į praeitį bei jos sąveikos su praeitimi formas žymi ne konsensusą, bet nuomonių įvairovę, kalbančią apie dabartyje egzistuojančias praeitis (present pasts), niekada nesibaigiančias praeitis (everlasting pasts), nenorinčias baigtis praeitis (pasts that do not pass), praeitis be atpirkimo galimybės (unexpiated pasts) etc.

5. Nors istorija XXI a. Vakarų žmogui nėra tokia aktuali kaip, tarkim, XX ar XIX a. gyventojams, tačiau praeitis grįžta į mūsų gyvenimus pirmiausia įvairių atminčių egzistavimo kasdienybėje formomis, kuriomis mes nepaliaujamai ir nuoširdžiai domimės.

6. „Atminties bumas“ verčia istorikus užsiimti teorine refleksija apmąstant mokslininko vaidmenį ir istorijos funkciją / prasmę XXI amžiuje, t. y. į teorinių svarstymų plotmę patenka temos, anksčiau laikytos savaime suprantamomis (simptomiškas tokios „savaime suprantamybės“, staiga virtusios teoriniu iššūkiu, pavyzdys yra klausimas: „Ką, kaip ir kodėl mes prisimename apie praeitį?“). Kita vertus, dauguma akademikų praeities ir dabarties santykio svarstybų akivaizdoje vis dar renkasi gynybinę funkciją stengdamiesi, perfrazuojant Paulį Ricœurą, žūtbūt išlaikyti hegemoniją siauroje retrospekcijos erdvėje.

IV

Ką tik aptartas Bevernage’o ir Lorenzo refleksijas įdomiai išplėtoja Aleida Assmann, kurios tekstą „Modernaus laiko režimo transformacijos“ galima laikyti viena iš svarbiausių knygos „Laiko dekonstravimas: brėžiant ribas tarp dabarties, praeities ir ateities“ pub­likacijų.

Aptardama XX–XXI a. vykusias slink­tis Vakarų visuomenės istorinėje sąmonėje, ši mokslininkė pažymi, kad moderniame laiko režime sąvoka „istoriška“ buvo žodžių „praeitiška“ ir „keista“ sinonimu. Kaip antai, rašytoja V. Woolf romane „Orlando“ konstatuoja, jog praeitis yra tai, kas yra už gyvųjų prisilietimo ir kontrolės ribų. Taigi įvykus R. Kosellecko aptartai mentalinei revoliucijai tikėta, kad praeitis dingsta linijinio ir negrįžtamo laiko tėkmėje; o tai, kas yra užbaigta visiems laikams, negali būti aktyviu resursu dabarčiai ir ateičiai. Šis praeities praeitiškumas (ir praeinamumas ar negrįžtamumas), anot Assmann, iki šiol yra esminė prielaida istorikų profesionalų darbui – „karšta“ praeitis turi virsti „šalta“.

Tačiau „šalta“ praeitis, anot mokslininkės, XXI a. yra prarandanti aktualumą kategorija. Kraštutinumų ir žiaurumų šimtmetis, kuriame tarpo komunizmas bei nacizmas, privertė Vakarų visuomenę bei akademinę bendriją vis dažniau praeitį sieti su traumos patirtimi ir istorijos kaip traumos / traumuojančios istorijos teoriniu konceptu. Assmann nuomone, „istorijos kaip traumos“ kategorija (taip pat „istorijos politikos“ metodas bei „nacijos kūrimo“ pasinaudojant istorija kaip „rišamąja medžiaga“ paskata) atmetė laiko negrįžtamumo paradigmą ir sudarė sąlygas atsirasti naujiems požiūriams į praeities ir dabarties santykius.

Teisinėje, moralinėje ir terapinėje dimensijose laiko strėlė nebeskrieja tik viena kryptimi (iš dabarties į praeitį), o praeityje patirtos žmonių kančios automatiškai nenuvertėja, nes „tai jau tapo istorija“, bet skatina kelti ir svarstyti kiekvienam iš mūsų egzistenciškai svarbius klausimus.

Assmann neglumina padidėjęs XXI a. žmogaus dėmesys ir jautrumas atminčiai bei tai, kad atminties veikimo sfera nebėra išimtinai istorikų kompetencijai priklausantis laukas. Visos kultūros esmingai priklauso nuo jų gebėjimo atsinešti praeitį į dabartį per prisiminimo veiksmą.

Svarbiausias dalykas šiuo atveju yra tai, kad klausimas „Ko mes norime iš praeities ir ateities?“ anaiptol ne vienintelis, į kurį privalu susitelkti. Anot Assmann, XXI a. žmogui ne mažiau svarbu rasti atsakymą į kitą klausimą: „Ko praeitis ir ateitis nori iš mūsų?“