Aurimas Švedas. Kaip mes visi numirsime

Pasaulis yra perpildytas.                    
Claude Lévi-Strauss


Mūsų epocha nuo industrinės revoliucijos Europoje pradžios yra pažymėta beprecedenčio žmonių aktyvumo ir homo sapiens ekspansijos. Daugelis dalykų keičiasi vis greičiau ir greičiau. Atrodytų, pokyčiai vyksta be aiškios krypties, nevaldomai ir neprognozuojamai. Tokia padėtis – didžiulis iššūkis visiems. Nuo skubėjimo perkaitęs pasaulis, būdamas destabilizacijos ir rizikos stadijos, dabar apibūdinamas antropoceno terminu. Nors gyvename pokyčių laikotarpiu, visiškai neaišku, kur jie nuves – taip 2018-aisiais Oslo universiteto Kultūros istorijos muziejuje per paskaitą „Atvėsinant perkaitusį antropoceną“ konstatavo norvegų antropologas Thomas Hyllandas Eriksenas.

 

I

Jeigu esate dar palyginti jaunas, tikėtina, jums teks pamatyti radikalų gyvybės sistemos destabilizavimo žemėje procesą, masinį pasėlių sunykimą, epinio masto gaisrus ir potvynius, iš vieno žemyno į kitą mig­ruojančius milijonus žmonių. Jeigu jums dabar apie 30, minėtus reiškinius neabejotinai teks patirti, straipsnyje „Kas nutiktų, jeigu mes nustotume apsimetinėti?“, publikuotame šių metų rugsėjo „The New Yorker“ numeryje, konstatuoja amerikiečių rašytojas Johnatanas Franzenas. Jo teigimu, mums likusios dvi galimybės: puoselėti viltį, kad katastrofos galima išvengti, arba susitaikyti su artėjančia neišvengiamybe iš naujo atsakant į klausimą, ką tokiu atveju reiškia viltis. Ar tikrai žmonija neįgali ištrūkti iš antropoceno spąstų? J. Franzenas įsitikinęs: mums nepavyks.

Kai XX–XXI a. sandūroje Nobelio premijos laureatas chemikas Paulas J. Crutzenas išpopuliarino antropoceno terminą, jis nuolat mirga įvairių mokslininkų tekstuose, apie naują epochą kalba politikai, gamtosaugininkai, nevyriausybinių organizacijų atstovai, kino ir roko žvaigždės, savo ruožtu popkultūrai nuolat gaminant įtaigius pasakojimus, kas laukia žmonijos, ėmus pildytis niūrioms mokslininkų prognozėms. Kita vertus, didžioji pasaulio visuomenės dalis laisvai dreifuoja kasdienybės vandenyne nekvaršindama galvos apie klimato apokalipsę. „Galbūt reikalai artimiausiu metu iš tiesų dramatiškai pablogės, o gal ir ne taip greitai, galbūt ne visiems, gal ne man asmeniškai“, – ironizuoja J. Franzenas, apibendrindamas auksiniam milijardui priklausančio žmogaus mąstyseną. Tačiau antropoceno iššūkis reikalauja veikti greitai ir keistis radikaliai. Kiekvienam ir visur. Dėl savęs ir dėl kitų. Tik mes to nepadarysime.

Tekstas „Kas nutiktų, jeigu mes nustotume apsimetinėti?“ išgąsdino visuomenę, o nemenką būrį su antropoceno tema dirbančių ekspertų įsiutino. Jų manymu, J. Franzenas prirašė niekų parodydamas, jog nesupranta mokslininkų formuluojamų idėjų, politikos pasaulyje vykstančių procesų ir žmonių prigimties. Akivaizdu, romanistas paskelbė ne akademinį straipsnį, o tikėjimo manifestą, kuriame išsakomas idėjas galima kvestionuoti. Vis dėlto jis uždavė vieną esminį klausimą, tikrai vertą išsamesnės refleksijos: ką antropoceno epochoje reiškia viltis? Kiek jos mums dar liko?


II

Šį klausimą nagrinėsime, tačiau pravartu padaryti trumpą ekskursą, kurį galima pavadinti įvadu į stichinių nelaimių istoriją. Pastarąją temą tyrinėjęs norvegų geologas Henrikas Svensenas knygoje „Pabaiga yra arti“ (2006) teigia, jog nuo 1970 metų 5 mlrd. žemės gyventojų buvo vienaip ar kitaip paliesti stichinių nelaimių, tokių kaip sausra, potvyniai, uraganai ir tornadai. Operuodamas statistika norvegų geologas daro išvadą: stichinių nelaimių, kurias lemia ekstremalūs orai, griaunamoji galia 7 kartus didesnė nei dabar žemėje vykstančių karų.

Didžiausios XXI a. nutikusios stichinės nelaimės Irane (2003 m. žemės drebėjimas), Pietryčių Azijoje (2004 m. žemės drebėjimas ir cunamis), JAV (2005 m. uraganas), Pakistane (2005 m. žemės drebėjimas), Birmoje ir Kinijoje (2008 m. ciklonas ir žemės drebėjimas) atskleidžia bauginančią tendenciją: žmonija šioms nelaimėms technologiškai nėra pasiruošusi, o didėjantis jų skaičius ir destrukcijos mastas verčia kelti klausimą, kokią įtaką stichinės nelaimės turi dabar ir kaip artimiausiu metu paveiks žmones, visuomenes bei kultūras? Nors jos jau tapo XXI a. žmogaus kasdienybės dalimi („naujuoju normalumu“, apie kurį vakarais mums pasakoja per žinias), tačiau jų poveikis mums vis dar dėmesingai neapsvarstytas.

Anot H. Svenseno, senovės, viduramžių, Renesanso gyventojai buvo sukūrę tam tikras taisykles, neva turėjusias padėti apsisaugoti nuo stichinių nelaimių, išgyventi patekus į jų epicentrą arba atkurti sukrėstus pasaulio pagrindus. Maldos, ceremonijos, įvairūs kiti ritualai ir veiksmai turėjo atlikti tai, kas XXI a. žmogaus požiūriu neįmanoma – numaldyti įsisiautėjusias gamtos stichijas arba bent jau įžvelgti jose kokią nors Kūrėjo, dievybių ar demonų siūlomą prasmę.

 

Žilvinas Višinskas. „Laba diena ir viso gero“. Iš žemės ir aplinkos meno paroda „Atradimai“ VU botanikos sode, Kairėnuose. Nuotrauka iš organizatorių archyvo
Žilvinas Višinskas. „Laba diena ir viso gero“. Iš žemės ir aplinkos meno paroda „Atradimai“ VU botanikos sode, Kairėnuose. Nuotrauka iš organizatorių archyvo

 

Moderniojo pasaulio žmogus patikėjo, kad jam pavyko atrakinti svarbiausias pasaulio paslaptis ir sykiu priversti gamtą nusilenkti homo sapiens. Tačiau šiandienė civilizacija yra ypač pažeidžiama. H. Svenseno duomenimis, iš 47 megapolių (miestų, kuriuose gyvena daugiau nei 10 mln. žmonių) tik 20-ies gyventojai gali jaustis beveik užtikrinti, kad netikėtai nesmogs stichinė nelaimė, kurios priežastis įprastai lemia vėjo faktorius ir per daug arba per mažai vandens. Turėję tapti gamtos kontrolės šventyklomis, šiandienos megapoliai yra trapios mūsų civilizacijos tvirtovės. Jose gyvenantys žmonės, kitaip nei vidur­amžių miestiečiai, nežino gamtos permaldavimo ritualų. Galbūt todėl vakarais jie per „Netflix“ žiūri serialus ir filmus apie žmoniją pražudysiančias gamtos stichijas: ugnikalnio išsiveržimus, žemės drebėjimus, potvynius, karščius, sausras, lėtą, bet nenumaldomą jūros lygio kilimą, visulus, cunamius.

Kaip mus veikia realios stichinės nelaimės ir silikoniniai sapnai apie jas? Ar šios patirtys gali paskatinti veikti ir pasikeisti? Socialinė antropologė Susanna M. Hoffman sako: „Ne, bet kartu ir neabejotinai taip.“


III

Šalia „ne“ ištartas „taip“ skatina vėl ieškoti atsakymo į J. Franzeno klausimą. Paiešką pradėkime nuo veikiančios tarp disciplinų ir mokslo avangarde įsitvirtinusios Donnos Haraway tezės, kad norėdami suvokti savo situaciją ir siekdami kurti viltingą ateitį, visų pirma privalome pakeisti pasakojimą, išsivaduoti iš kankinančios pasakos apie Žmones Istorijoje. Straipsnyje „Pasiliekant bėdoje: antropocenas, kapitalocenas, ktulocenas“ (2015) D. Haraway aiškina, jog naujam pasakojimui, kurį privalome sukurti, nereikia binarinių opozicijų, tokių kaip Žmogus prieš Gamtą, nereikia blogio dvynių, tokių kaip Progresas ir Modernizacija, nereikia visagalių kategorijų kaip Apvaizda, Istorija, Mokslas). Pastarosios vizionieriškos idėjos, anot amerikiečių mokslininkės, ir paspendė mums spąstus, priversdamos kartu su J. Franzenu šūktelėti: „Žaidimas baigtas, mes pavėlavome!“

D. Haraway idėjos provokatyvios, dažnai skelbiamos kaip mokslinės tezės, kartu atlikdamos pasaulėžiūros postulatų vaidmenį. Kad ir kaip būtų, siūlymas keisti pasakojimą vertas dėmesio, nes sudaro sąlygas pamatyti žmonijos istoriją, antropoceno epochą ir tikėtinus ateities scenarijus naujoje perspektyvoje.

Ką duotų mėginimas išsivaduoti iš „Žmonių Istorijoje“ pasakos? Kalbėdami apie antropoceną žmonės įprastai yra linkę susireikšminti kaip išskirtinė gyvybės Žemėje forma. Tai pavojinga saviapgaulė. Kita vertus, antropocenas gali tapti galimybe formuojant ekologinę sąmonę, interpretuojant pasaulį tarpusavio priklausomybės, koegzistavimo, ne tokių hierarchinių ryšių tarp žmonių ir nežmonių.

Vadinasi, antropoceną galima interpretuoti ne tik kaip geologinę epochą, savotišką aklagatvį, į kurį homo sapiens pats save įstūmė, bet ir kaip galimybę naujam mąstymui ir veiksmui atsirasti, tiltų tarp gamtos bei humanitarinių mokslų statyboms, taip pat naujiems ryšiams tarp Žemės ir žmonijos praeities, dabarties ir ateities kurti. Fundamentalūs antropoceno užduodami klausimai reikalauja inovatyvaus mąstymo, kreipiančio mokslininkus, menininkus ir vizionierius naujosios žinijos link. Tyrinėdami mąstymo slinktis, 2004 m. Williamas C. Clarkas, Paulas J. Crutzenas ir Hansas J. Schellnhuberis prabilo apie antrosios Koperniko revoliucijos ir naujos paradig­mos radimosi poreikį. Savo ruožtu stebėdama pastaruosius procesus pasaulio moksle lenkų istorijos teoretikė Ewa Domańska konstatuoja: naujajai žinijai reikalinga naujoji humanitarika, padėsianti susikonstruoti naują pasaulio, kuriame gyvename, vaizdinį. Šiame pasaulyje ateitis bus esmingai kitokia nei mūsų dabartis.

E. Domańska, brėždama mąstymo perspektyvas naujajai humanitarikai, straipsnyje „Naujasis antropoceno amžius“ išvardija keturis klausimus, į kuriuos gauti atsakymai lems ateities kontūrus: „Ar vis dar norime būti žmonėmis?“, „Ar jaučiamės priklausantys žmonių rūšiai?“, „Ar jaučiame solidarumą su kitomis gyvybės formomis?“, Ar aš noriu gyventi žemėje?“


IV

Akivaizdu, norėdama atsakyti į pateiktus klausimus, kviesdama į mąstymo revoliucijas, bandydama rasti sambūvio su ateitimi formas, žmonija, be kita to, privalo mokytis kuklumo. Geras kuklumo pratybų pradžiamokslis galėtų būti mokslo žurnalisto Peterio Braneno straipsnis „Antropocenas yra pokštas“, šių metų rugpjūtį paskelbtas žurnalo „The Atlantic Monthly“ internetiniame puslapyje. Teksto idėja vienu sakiniu: homo sapiens, nepaisant visų pasiekimų, istorijoje žengė tik porą žingsnių, ir jeigu keli kiti bus klaidingi, jis, ko gero, pasmerks save fiziniam išnykimui ir užmarščiai, kuri atitinkamai užtikrins totalinę mūsų nebūtį.

Pabandykime sekti P. Braneno minčių eigą, kurią lemia klausimas, ar žmonija nusipelnė turėti savo vardo geologinę epochą, jeigu visa jos rašytinė istorija yra 10 kartų trumpesnė už įprastą tyrinėjant uolienas geologinės epochos datavimo paklaidą, t. y. už 50 tūkst. metų. Į klausimą autorius atsako neigiamai. Anot jo, trumpajame per 5 tūkst. metų žmonijos sukurtų civilizacijų sprinte su antropocenu galima susieti maždaug 400 metų, iš kurių lemtingi yra pastarieji 75-eri. Žmonija yra labai destruktyvi jėga, pripažįsta P. Branenas, vis dėlto mūsų griovikiškos veiklos ilgalaikėje perspektyvoje bus mažai lemiančios. Tokia išvada gali nustebinti. Juk žmogus jau pažeidė pusiausvyrą žemės ekosistemoje. Tai lemia dramatišką įvairių gyvybės formų nyksmą ir artimiausiu metu esmingai atsilieps didelės dalies žmonių gyvenimo kokybei, o gal net taps homo sapiens išnykimo priežastimi.

Tiesa, P. Branenas į tokią perspektyvą žvelgia ramiai: esą žmonijai reikėtų nustoti laikyti save labai svarbia žemės istorijos dalimi. Homo sapiens išnykus šioje planetoje gyvenimas nesustos – atmosfera ir vandenynai išsigydys nuo žmogaus padarytų žaizdų, o mūsų civilizacijų palikti pėdsakai išnyks gilioje laiko tėkmėje. Taigi, kad ir ką darytume, žmogaus kūrybos pėdsakai susidėvės, sunyks arba bus paslėpti amžiams, nes mūsų buvimas istorijoje, kaip jau minėta, kol kas net nenusipelno geologinės epochos, o tik pavienio įvykio statuso tokioje epochoje.

Plėtodamas šią mintį P. Branenas pateikia vieną pavyzdį. Dinozaurų viešpatavimas žemėje truko apie 180 mln. metų, beveik amžinybę, arba 36 tūkst. kartų ilgiau nei rašytiniuose šaltiniuose užfiksuota 5 tūkst. metų žmonijos raida, tačiau apie įvairias dinozaurų gyvavimo epochas mums šiandien byloja vos vienas kitas kaulas. Maža to, kiekvieno iš jų atradimas mokslininkų pavadinamas sensacija.

Ką tokie pavieniai dingusio dinozaurų pasaulio pėdsakai gali papasakoti? Teksto autorius konstatuoja: „Net jeigu per paskutiniuosius 7 tūkst. egzistencijos metų, t. y. prieš Žemę sukrečiant milžiniškam asteroidui, dinozaurai būtų sukūrę civilizaciją ir nuveikę įvairių įstabių dalykų (pvz.: išmokę rašyti, statyti miestus, gaminti elektrą), tiesiog neturėjo jokių galimybių mums apie tai papasakoti.“

Ar homo sapiens sugebės pasiųsti liudijimus apie save į ateitį, anapus žmogiškojo laiko? Būtent tai, anot P. Braneno, o ne dilema, ar mes išgyvensime antropoceno epochoje, yra pagrindinis klausimas.

Taigi, kas nutiks, kai visi numirsime? Apie tai kitą kartą.

Draugai